Kūryba (su)vienija
Amatininkai nuo seno suvokė, jog, norėdami kurti ir išgyventi, privalo vienytis, todėl dar IX amžiaus pabaigoje Italijoje pradėjo steigti cechus – organizacijas, jungiančias kūrėjus. Norintys į juos patekti asmenys privalėjo sumokėti ne tik narystės mokestį, bet ir pademonstruoti savo gebėjimus – sukurti vertingą gaminį. Cecho nariai dalindavosi savo patirtimi, pastebėjimais, padėdavo vieni kitiems, tačiau labai nenoriai priimdavo naujus kūrėjus bei daug iš jų reikalavo.
Technologijų plėtra ir amatininkų nenoras būti progreso dalimi sutrikdė šių organizacijų sėkmingą gyvavimą, tad XVII – XVIII amžiuje cechų sistema galutinai prarado savo įtaką ir buvo beatodairiškai naikinama, tačiau jų idėjas ir mąstymo filosofiją perėmė mokslo bei meno kūrėjų organizacijos.
Nuo cechų sukūrimo praėjo daugiau nei tūkstantmetis, o kūrėjams teko patirti daugybę sunkumų, ypač tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva, tačiau išlikę griežti reikalavimai norintiems įstoti į sąjungas tik įrodo tradicijų tęstinumo ir kokybiškos veiklos svarbą. Matomi veiklos rezultatai ne visuomet atspindi darnų ir styguotą darbą, tad susipažindami su sąjungomis ir jų veikla, taip pat stengėmės išsiaiškinti, su kokiomis problemomis ir sunkumais jos susiduria, kodėl ne visi tam tikros srities atstovai priklauso sąjungoms, kodėl kuriamos identiškos organizacijos, tačiau skirtingais pavadinimais, ar tinkamai yra atstovaujami narių interesai.
Mes ne tik kalbėjomės, skaitėme, stebėjome, tačiau ir prisilietėme prie mokslo ir meno istorijos, pajutome ryškiai plieskiančią žinių bei talento ugnį, todėl tikimės, jog mūsų atrasti ir pastebėti dalykai leis Jums pažinti šias organizacijas, kurių blyški išorė neatspindi spalvingo vidaus.
Leidinį skaitykite čia.
