Radiją karo ir verslo reikmėms sukūrė fizikai
Komunikacija, žinių ir informacijos perdavimas užsimezga fizikų laboratorijose. Istorija rodo, kad būtent taip nutiko su radiju, o išradimo plėtrą skatino du svarbūs veiksniai – karas ir verslas. Įdomu, kad šios, jau beveik šimtą dvidešimt metų skaičiuojančios operatyviausios visuomenės informavimo priemonės raidos istorija prasidėjo dieną, kuri Lietuvoje po 9 metų tapo Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. 1895 m. gegužės 7-ąją Peterburge Rusijos fizikos – chemijos draugijos Fizikos skyriaus posėdyje Aleksandras Popovas demonstravo, kaip veikia „prietaisas elektriniams virpesiams aptikti ir registruoti“.
Prietaiso, vėliau pavadinto radijo imtuvu, išradimas ir buvo tas lemtingas žingsnis, kurį reikėjo žengti, kad būtų per atstumą be laidų perduodami elektriniai signalai. Tačiau istoriškai taip jau susiklostė, kad Vakarų šalyse radijo išradėju laikomas tik Giuljermas Markonis, nes jis buvo pirmasis, kuris paskelbė pasauliui apie savo išradimą.
Jei ne fizikai – komunikacijai galas
Rusas Aleksandras Popovas, fizikas ir elektrotechnikas, praleido ne vienerius metus laboratorijoje bandydamas pagaminti prietaisą, kuris turėtų du įtaisus: vieną – keičiantį elektromagnetinių bangų energiją aukštojo dažnio srovių energija (anteną), o kitą – keičiantį aukštojo dažnio signalus žemojo dažnio signalais, t.y. jautrų sinchroniškai veikiantį kohererį, kurio savybės automatiškai atsistato. Tik taip pagamintu prietaisu buvo galima priimti signalus per atstumą be laidų, kitaip tariant, jį buvo galima panaudoti radijo ryšiui.
Tokia buvo kūdikio – radijo kaip visuomenės informavimo priemonės – pradžių pradžia. Tačiau kaip būna visada: niekas iš nieko neatsiranda ir niekur nedingsta. Prie šio technikos stebuklo išradimo mokslininkai, būtina pabrėžti, kad tai buvo fizikai, ėjo laipsniškai – tobulėjančios technikos grandine. Pradėkime nuo to, kad 1844 m. Samuelis Morzė išrado telegrafą, dar po beveik 30 metų (1876 m.) – Aleksandras Belas sukonstravo telefoną, 1878 m. – D. E. Hiūzas sukūrė mikrofoną, 1873 m. – Džeimsas Maksvelis teoriškai pagrindė elektromagnetinių bangų egzistavimą, o 1888 m. – Heinrichas Hercas sukūrė prietaisus joms praktiškai aptikti.
Tačiau kalbėdami apie radijo ištakas turime nepamiršti paminėti ir dar vienos labai svarbios asmenybės, suvaidinusios svarbų ir išskirtinį vaidmenį išrandant radiją – tai Italijos žemvaldžio sūnaus, techniką studijavusio Florencijoje ir Leghorne, bet sisteminio išsilavinimo taip ir neįgijusio – G. Markonio. Specialiame elektrotechnikos žurnale 1894 m. jis aptiko aprašytus Heinricho Herco bandymus ir susidomėjo elektromagnetinėmis bangomis. Netrukus tėvo dvare netoli Bolonijos įsirengė laboratoriją ir pradėjo bandymus. Savo sukurtais įtaisais – kibirkštiniu siųstuvu su manipuliatoriumi (kohereriu) – G. Markonis iš pradžių užfiksavo signalus kitame laboratorijos kambario gale, o dar po metų (1895 m.) jo radijo stoties signalai buvo priimami jau už poros kilometrų.
Radijo imtuvas verslui
Šioje vietoje būtina pastebėti, kad ginčuose dėl to, kurį – rusą A. Popovą ar italą G. Markonį – laikyti radijo išradėju, dažniausiai laimi laikas ir tas mokslininkas, kuris pirmas paskelbė pasauliui apie savo išradimą. Taip jau istoriškai ir politiškai susiklostė, kad Vakarų šalyse radijo išradėju buvo laikomas tik G. Markonis, o Sovietų sąjungoje ir jos įtakoje buvusiose šalyse juo buvo vainikuojamas A. Popovas. Nepaisant to, kokio pripažinimo susilaukė rusas ir italas, faktas akivaizdus: pagarbos verti ir radijo išradėjais laikytini abu mokslininkai, nes jie bandymus ir tyrinėjimus atliko nepriklausomai vienas nuo kito. Be to, jie tai darė ir skirtingų tikslų bei motyvų vedami. G. Markonis, kartą išradęs radijo imtuvą, savo tyrinėjimus nukreipė tam, kad ateityje šį technikos stebuklą galėtų pritaikyti verslo poreikiams. Tuo tarpu A. Popovas ir jo pasekėjai radijo siųstuvo ir imtuvo patobulinimus pritaikė prie karo poreikių.
Taigi paskui šiuos du mokslininkus ir jų radijo kūrimo motyvus nusitęsia dviejų krypčių radijo istorijos kelias, žymimas verslo ir karo.
Pradėkime nuo verslo. 1986 m. birželio 2 d. G. Markonis padavė paraišką radijo išradimo patentui gauti. Biurokratinis mechanizmas nesuskubo jo užregistruoti, todėl patentas mokslininkui buvo išduotas tik 1897 m. liepos mėnesį, o iki tol išradimas buvo laikomas paslaptyje. Netrukus buvo įkurta pirmoji bendrovė „Wireless Telegraph and Signal Co Ltd – Marconi“.
Savo išradimą verslui pritaikęs ir visuotinį pripažinimą pelnęs G. Markonis aktyviai tęsė radijo veikimo nuotolio tyrimus, kurie netrukus davė vaisių. 1899 m. buvo perduota pirmoji telegrama per Lamanšą, o 1901 m. – per Atlantą. Sukurti galingi – iki 50 kW galios – kibirkštiniai siųstuvai. 1909 m. G. Markoniui kartu su K. F. Braunu buvo paskirta Nobelio premija. Tais metais radijo ryšiu pasinaudota gelbstint laivo „Florida“, o 1912 m. – „Titaniko” keleivius.
Radijo naudą verslas netruko suvokti. Ypač šia naujove suskubo naudotis pramonininkai ir prekybininkai. Kaip ir dabar, taip ir anuomet, greitas ryšys buvo ypač svarbus monopolijų konkurencinėje kovoje. Radijo ryšys taip pat buvo labai svarbus ir reikalingas valstybėms, kurių laivai plaukiojo tolimose ir svetimose jūrose bei vandenynuose. O apie radijo kultūrinę ar kitokią funkciją ir misiją tuomet dar niekas negalvojo, o gal net ir sapnuose neregėjo.
Radijo imtuvas karui
Rusas radijo ar bevielio telegrafo išradėjas (taip 19 amžiuje buvo vadinamas radijas) A. Popovas savo išradimą taip pat tobulino kelerius metus. Jis atliko bandymus, kurių metu vis tikrino per kokį nuotolį įvairiomis sąlygomis galima perduoti elektros signalus. Tačiau A. Popovas neturėjo gerų sąlygų savo išradimui tobulinti. Jo mokiniai P. Rybkinas ir D. Troickis surado būdą, kaip priimti telegrafo signalus telefono principu, t.y. sukūrė prietaisą žmogaus kalbai perduoti ar priimti. Beje, praktinis A. Popovo išradimas pirmą kartą buvo pritaikytas 1900 m. gelbstint prie Hoglando salos avarijon patekusį šarvuotį „General admiral Apraksin“ ir į jūrą ant ledo lyties nuneštus žvejus. Mokslo visuomenė pripažino A. Popovo išradimus ir rusų mokslininkas neliko be apdovanojimų: 1900 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje jis apdovanotas Didžiuoju aukso medaliu, o 1903 m. Berlyne pirmojoje tarptautinėje konferencijoje bevielio telegrafo klausimais pagerbtas kaip išradėjas.
Tais laikais naujausi mokslo atradimai dažnai būdavo pirmiausia panaudojami karo reikmėms. 1911 m. lapkričio 11 d. pirmą kartą buvo užmegztas radijo ryšys tarp lėktuvo ir žemės. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, vadovaujant N. Papaleksiui, buvo sukurta dvipusio radijo ryšio tarp lėktuvo ir žemės stotis.
Radijo stotis Lietuvoje – su parako kvapu
Nuo to meto naujųjų technologijų – radijo imtuvo ir siųstuvo – išradimo praėjus 15 metų, radijas atkeliavo ir į Lietuvą. Turime pripažinti, kad, atsižvelgiant į tuometes aplinkybes, šis technikos stebuklas ateidamas į mūsų šalį ne tiek daug ir vėlavo, tačiau viskas vyko karo žinybų valia. 1910 m. radijo stotį mums Kaune įtaisė carinės Rusijos armijos ryšių tarnybos dalinys. Tai ši tarnyba Kauno tvirtovės Žaliakalnio forte įrengė 1,5 kW galingumo kibirkštinę radijo stotį. Taigi Kauno radijo stotis arba dar kitaip vadinamas Kauno radiofonas, arba Valstybės radiofonas yra laikoma pirmąja radijo stotimi Lietuvoje.
Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. Kauno radijo stotį užėmė vokiečių kariuomenė ir ją savo reikmėms naudojo beveik ketverius metus. Karui pasibaigus ir priešiškoms šalims susitarus, buvo nuspręsta, kad vokiečiai iš užimtų kraštų neturės teisės išvežti jokių karinių įrenginių. Todėl 1919 m. liepos 8 d. Kauno radijo stotį perėmė Lietuvos kariuomenė ir nuo tos dienos ji pradėjo dirbti Lietuvos valstybei.
Radijo stoties normalus veikimo spindulys buvo 200 km, todėl akivaizdu, kad Kauno radijo stotis neturėjo techninių galimybių transliuoti visai Lietuvai. Tačiau radijo stoties pagalba radiogramas siųsdavo įvairios šalies institucijos ir valdžios įstaigos, dažniausiai Krašto apsaugos ir Užsienio ministerijos, taip pat užsienio valstybių atstovybės, būdavo pranešama apie politinius įvykius, padėtį frontuose. Per radiją buvo kreipiamasi pagalbos į pasaulio valstybes, kai Lietuvon veržėsi bolševikai, puolė Lenkijos kariuomenė, siautėjo bermontininkai.
Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, Kauno radijo stotis daugiausia buvo naudojama specialistams mokyti. Radijas atliko ir dar vieną to meto Lietuvos visuomenei labai svarbų darbą – tikrino ir skelbė tikslų laiką.
Pirmaisiais metais Kauno radiofono laidos trukdavo maždaug 1,5 val. per dieną. Programą sudarė žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos, muzika. Plečiantis laidoms, jos tapo įvairesnės, atsirado teminės radijo valandėlės, gausėjo tiesioginių transliacijų iš įvairių įvykių vietų, atsirado radijo teatras, buvo rengiami literatūros vakarai. O tai darė didelę įtaką Kauno inteligentijai.
Pirmoji radijo stotis Lietuvoje veikė iki 1923 m. Vėliau Kaune buvo pastatyta nauja radijo sotis, kuri nuo 1926 m. birželio 12 d. pradėjo dirbti ne verslo ir ne karo reikmėms, o visai Lietuvos visuomenei. Taip prasidėjo nauja radijo, kaip visuomenės informavimo priemonės era.
Publikacijos autorė yra VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto doktorantė
