Fotomenininkų sąjungos pirmininkas J. Staselis: „Vertybės žiniasklaidoje pasikeitė“

J.Staselis
Pasak J.Staselio, žmonės, kurie nežiūri televizijos, neskaito naujienų, daro tai ne todėl, kad naujienos jiems būtų nesvarbios, o dėl to, kad netenkina turinio kokybė. Autoriaus nuotr.

Pagrindinės fotožurnalistikos problemos slypi etikos klausimuose, kurių, pastaruoju metu, dėl spartėjančio žiniasklaidos naujienų tempo bei populiarėjančios bulvarinės spaudos, vis daugėja. Apie šių dienų fotožurnalistikos problematiką  kalbuosi su Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininku Jonu Staseliu.

 Kokios yra pagrindinės žurnalistinės etikos problemos, su kuriomis susiduria nūdienos fotožurnalistas?

Remiantis kasdiene praktika, į tai sunku atsakyti, nes pats nefotografuoju jau trejus metus. Bet lygindamas savo darbo laikotarpį spaudos fotografu (beveik dvi dešimtys metų, berods, nuo 1991 – ųjų) su dabartine situacija, galiu pasakyti, kad tai daugiau filosofinis klausimas. Jis ypač sunkus, nes šiandienos fotožurnalistas bando išlikti etiškas, bet gyvenimo situacijos jį verčia būti greitu, pirmu, patraukliu, įdomiu ir tai daryti atvaizduojant sensacijas ar tariamai sensacingus dalykus.

Vertybės žiniasklaidoje pasikeitė.  Besikeičiantis gyvenimo tempas keičia ir fotografo darbą: anksčiau jis galėjo apsižiūrėti, dabar etikos klausimams jis neturi laiko ir tai yra didžiausia problema, dėl kurios šiandien labai dažnai peržengiama privatumo riba. Nūdienos fotografas yra verčiamas tos ribos nepaisyti.

Nors  dabar galima teisiškai išsiaiškinti, kuris asmuo yra viešasis, o kuris ne, tų „viešų“ asmenų atsiranda vis daugiau. Esu susidūręs su Lietuvos šou verslo atstovais, kurie patys norėdami žiniasklaidos dėmesio, žurnalistams atviravo apie apatinius baltinius, bet pasiekę norėtą rezultatą, po pusmečio ar metų, imdavo tokio viešumo vengti, piktindamiesi žiniasklaidos noru ir toliau žinoti tiek, kiek anksčiau. Tokie žmonės patys sukuria precedentus. Jeigu vieną kartą pats išsirengi iki apatinių baltinių, o kitą kartą tave pagauna tik su apatiniais baltiniais, tai kyla klausimas, kas yra kaltas dėl etikos ribos pažeidimo? Žinoma, kiekvienas atvejis individualus,  tačiau pagrindine problema vis dėlto išlieka ta, kad fotografas neturi laiko. Tokiu privatumo pažeidimo  atveju atsakomybę turėtų prisiimti leidėjas.

 Jeigu šiuolaikinis fotožurnalistas yra priverstas kasdien būti pirmu ir sensacingu, kaip jam atskirti ribą tarp vertingos informacijos  ir tarp galimo pasinaudojimo pažeidžiamo žmogaus asmenine erdve?

Labai sunku. Galiu paminėti, kad anksčiau per „TV3“ rodytas realybės šou „Dangus“ užaugino, mano galva, žmones, kurie šiuo aspektu į muzikos pasaulį įsiliejo brandesni. Tarp jų Vaidas Baumila ir dar keletas, kurie atėjo į sceną jau susidūrę su gyvenimu, stebimu visų. Kadangi pažinojau šio realybės šou rengėjus, jie pakvietė mane su dalyviais susitikti, pasišnekėti filmavimo metu apie elgesį viešoje vietoje, apie tai, kaip dirba fotografai. Pokalbio metu aš jiems pasakiau: „Jeigu einate į viešą renginį su kažkuo, su kuo nenorėtumėte būti įamžinti, geriau neikite, bet jeigu vis dėlto ten pasirodote — nepykite, kad jus nufotografuos. Jeigu to nepadarys vienas fotografas, tą padarys kitas“.

Tokios situacijos pavyzdžiu galėtų būti nesena istorija su Seimo pirmininku: žirgų lenktynėse jį lydėjo moteris. Vienas kolega juos nufotografavo. Vėliau tas fotografas buvo apkaltintas Seimo pirmininko privatumo pažeidimu, o nuotraukos jam neleista publikuoti. Seimo pirmininkas tikrai yra viešas asmuo ir, jeigu jį nufotografavo ne jo buto koridoriuje ar miegamajame, tuomet toks reikalavimas – tai siekis taikyti dvigubus standartus arba paprasčiausias nesusipratimas.

Atskirti, kur yra visuomenės interesas, o kur minėtoji vertinga informacija, yra sudėtinga. Šiuo metu turime labai daug pramoginės žiniasklaidos. To prieš dešimt metų nebuvo. Pramogų žurnalistika užima vis didesnę dalį to, kas yra rodoma televizijoje, spausdinama laikraščiuose, įkeliama į internetą. Būtent pramogų žurnalistikoje nustatyti ryškią privatumo ribą yra labai sudėtinga. Sunku nustatyti, ar asmuo labai viešas, ar ne – to neišmatuosi. Mano manymu, jeigu žmogus turi daug pasekėjų ir kiti žmonės į jį lygiuojasi, tikėdami, kad jis yra savotiškas guru, jei žmogus pragyvena dirbdamas darbą, kuris formuoja visuomenės elgesio normas, leksiką, jis yra pakankamai viešas asmuo ir turėtų būti tokiu laikomas. Tokių viešų asmenų visi gyvenimo atspalviai turėtų būti parodomi, juolab, kad auditorija, jauni žmonės, nelabai atskiria, kas yra kas: žvaigždės dažnai būna ne tokios puikios, kokios pateikiamos eteryje. Tai piliečiams padėtų objektyviau įvertinti ne tik šou pasaulio žmones, bet ir jų daromą įtaką.

Gyvenant internetinės žiniasklaidos amžiuje kyla įtarimas, kad norėdami pritraukti daugiau skaitytojų daugelis naujienų portalų piktnaudžiauja šokiruojančiais vaizdais ir nuotraukomis. Tai nėra etiška, tad kaip reikėtų kontroliuoti?

Kontroliuoti reikėtų labai paprastai – tiesiog nesinaudoti tomis žiniasklaidos priemonėmis. Kitos kontrolės priemonės nematau, „Glavlito“ nereikia. Vienintelis kelias — ignoruoti, tuo sudarant terpę kitokios kokybės žiniasklaidos plėtimuisi.

Neseniai mačiau, kaip šiuo metu išsidėsto televizijų reitingai ir, pasirodo, LRT yra viena žiūrimiausių televizijų, o tai, galbūt, rodo visuomenės poreikį kitokios kokybės žiniasklaidai. Žinoma, kad bus žmonių, kuriems įdomios lengvesnės, pikantiškesnės naujienos, nors gyvenimas šiuo metu ir nėra labai gražus ar pikantiškas. Tai natūralu. Bet reikia prisiminti, kad žmogus šiais laikais gauna milžinišką srautą informacijos ir turi labai mažai laiko jį apdoroti. Jei jis mato, kad žiniasklaidos priemonė teikia pirmenybę analitinei žurnalistikai, jeigu jis įžvelgia, kad analitinės žurnalistikos dėka žiūrovas gali geriau orientuotis tam tikroje srityje, jis pasirinks tokią žiniasklaidos priemonę, kuri pateikia aukštesnės kokybės žurnalistiką.

Žurnalisto darbas turi kurti pasitikėjimą, tad galbūt ateis laikas, kai mes turėsime kažką, kas yra verta to pasitikėjimo. Toks pasitikėjimas žiniasklaida, koks buvo tik atgavus nepriklausomybę, nebegrįš, bet kad mes turėsim žiniasklaidos priemonių, kuriomis pasitikėjimas bus didesnis, aš tikiu. Tai padės išgryninti žmonių prioritetus.

Aišku, yra dalis žmonių, kurie visiškai atsiriboja nuo naujienų: jie neturi televizoriaus,  neskaito laikraščių. Žmonės, kurie atsisako sekti naujienas, tai daro ne todėl, kad nenori jų sekti. Paprasčiausiai jie gauna tai, kas neatitinka jokių kritikos normų, jie mato, kad žiniasklaida visiškai neatsakinga savo skaitytojui. Tokia žiniasklaida netenka prasmės.

 Tobulėjant technologijoms, regis, kiekvienas gali būti fotožurnalistu ir fiksuoti momentus, kurie, galbūt, neturėtų būti viešinami. Kaip atskirti, kas verta viešinimo, o kas ne?

Tai piliečių žurnalistika, ji sukelia daug keblių situacijų. Pavyzdžiui, Gedimino prospektu važiavo mašina,  į gatvę neapsižiūrėjusi išėjo močiutė, automobilis ją užkliudė ir senolę į ligoninę  išvežė greitosios pagalbos medikai. Pro šalį ėjo pilietis — nufotografavo ir išsiuntė laikraščiui. Situacija, žinoma, įdomi, bet ta fotografija nėra kvalifikuoto žmogaus darbas, nes jis nufotografavo antrąjį automobilį, kuris su pagrindiniu eismo įvykiu – senolės sužalojimu, nebuvo susijęs. Tačiau pastarojo automobilio vairuotojas taip pat pažeidė kelių eismo taisykles, nes nesilaikė saugaus atstumo nuo mašinos, partrenkusios senyvo amžiaus moterį. Taigi, nuotraukoje iliustruojančioje eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota močiutė, matome antrąjį automobilį. Vėliau žmogus, kurio automobilis buvo nufotografuotas, pateko į daug nemalonių situacijų, nes buvo kitų kaltinamas neva partrenkęs žmogų. Šioje situacijoje kalčiausias redaktorius, nes nepatikrino faktų.

Jeigu tokią nuotrauką pateiktų fotografas, pasitikėjimas juo dingtų akimirksniu. Kadangi redakcijos nebeturi pinigų siųsti fotografų į visas įvykių vietas, neretai atsigręžiama ir į piliečius. Tokiu atveju reikėtų atsiminti, kad fotografuojantis pilietis atsakomybės nejaučia.

Visai kitas šios problemos aspektas yra papraciai. Prieš gerus septynerius metus paparaciu galima buvo vadinti identifikuojamą žmogų,  dabar galiu teigti, jog po kelių metų paparacių nepamatysite, ir net jums nematant, galėsite būsite užfiksuotas. Privatumą griauna pats žmogus. Jis kuria tokį precedentą, išrasdamas naujas technologijas.  Bet tikėtina, kad technologijos pagyvins piliečių žurnalistiką.

Labai dažnai nuotrauka gali būti neteisingai interpretuojama skaitytojo. Ar reikėtų fotožurnalistui pateikti kuo daugiau informacijos, nupasakoti tokios nuotraukos aplinkybes?

Tai dar viena didelė problema. Labai dažnai nuotraukos pateikiamos be konteksto arba kontekstas būna visai neatitinkantis nuotraukos, kitaip sakant, fotografija dažnai yra „pritraukiama“ prie turinio. Tokios nuotraukos dažnai yra paimtos iš kokio nors archyvo. Dar kita problema yra ta, kad beveik nė vienas fotografas po nuotrauka nesukuria jos aprašo. Tai daro arba žurnalistai, arba redaktoriai. Jeigu nuotraukos aprašą kuria žurnalistas, tai bent jau yra galimybė, kad jis buvo kartu su fotografu, kai nuotrauka buvo padaryta, ir jis žino įvykio situaciją bei kontekstą. Jeigu aprašą kuria redaktorius, tai jis dažniausiai neturi laiko įsigilinti, o jeigu tai susiję su tam tikromis rezonansinėmis visuomenės aktualijomis, tai gali būti, kad tas aprašas sukuriamas ne kaip fotografiją palydintis tekstas, o kaip reklaminis tekstas, kuriuo norima pritraukti skaitytoją.

Atlikti tyrimai rodo, kad skaitytojas pirmiausia perskaito antraštę, pasižiūrį į nuotrauką, tada perskaito jos aprašą ir tada nusprendžia, ar toliau skaityti, ar ne. Todėl labai dažnai nuotraukos aprašas yra paprasčiausias reklaminis tekstas pačiam straipsniui. Taip galbūt yra dėl to, kad fotografai nebuvo verčiami tų aprašų rašyti patys ir jų rašyti neišmoko, o galbūt dėl to, kad norėta tą informacijos dalį palikti ne fotografui.  Vienaip ar kitaip, manau, kad nuotraukos aprašas turėtų būti fotografų atsakomybė.