Europos Sąjunga ir euroskeptikai – draugystė neįmanoma?

T. Siniczki nuotr.
T. Siniczki nuotr.

Su žodžiu Europa susiduriame kone kasdien. „Tai mūsų namai ir pati ryškiausia ateities vizija“, tokiais ir panašiais pasakymais nuolat apibūdinamas gyvenimas Europos Sąjungoje. Tačiau pastaruoju metu Europą krečiantys neramumai vis dažniau suteikia platformą ir kitai nuomonei. Jie mažuma, žmonės save vadinantys eurorealistais, plačiai atmerktomis akimis matančiais tai, kas vyksta Europoje, jos politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Didžiajai visuomenės daliai jie žinomi kaip euroskeptikai. Kas, iš tiesų, jie tokie ir kokie jų argumentai?

Euroskepticizmas kaip idėja susiformavo labai seniai, kaip atsakas į europeizacijos procesus. Euroskeptikai, priešingai nei jų oponentai, teigia, kad tolimesnė šalių integracija ir vieno būvio kūrimas nėra išeitis šalims, norinčioms pasiekti aukščiausią išsivystymo lygį įvairiose gyvenimo srityse. Euroskeptikų ideologija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais: šalys praranda savo tautinį identitetą, brangus ir nereikalingas „eurokratų“ išlaikymas, imigracija ir emigracija, pavojus nacionalinėms rinkoms dėl bendros valiutos įvedimo, mažesnėse valstybėse taip pat svarstomas jų balso svarumas Europos Sąjungos lygmenyje. Pastaruoju metu daug diskusijų kelia ir Turkijos įstojimas į ES, kuris, euroskeptikų akimis, atneš visišką chaosą ir taip su savo problemomis nesusitvarkančioje seniausio žemyno sąjungoje.

Grėsmė tautiniam identitetui

Tautinis šalių identitetas ir vertybės nuolat kinta. Tai nėra trumpalaikis procesas. Tautinių vertybių kaita vyksta metų metus ir jos apimtis priklauso nuo šalį palietusių įvykių, tokių kaip karai, okupacijos ar masinės ligos. Ryškus požymis, besireiškiantis rytų Europos šalyse, yra toks, kad dažnai ES yra lyginama su Sovietų Sąjunga. Žmonės, tik prieš kiek daugiau nei dvivešimtmetį išbridę iš SSRS priespaudos, jaučiasi vėl stumiami į tą patį gardą. „Viena valiuta, viena valdžia, viena ideologija, vienas tikslas – situacija kartojasi, tačiau yra apvilkta demokratijos drabužiais“ –tokiais žodžiais palydima ES politika Rytų Europos šalyse. Dar viena šalis, bene labiausiai susirūpinusi dėl savo tradicijų tęstinumo – Didžioji Britanija. Tai šalis, kurią dažnas laiko atskiru vieniu Europos Sąjungoje. Tokia nuomonė susiformuoja atsižvelgus į gyventojų mentalitetą, aplinką bei politinius šalies vadovų veiksmus. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas šių metų vasarį paskelbė, kad jei konservatorių partijai pavyks laimėti ateinančius rinkimus, iki 2017 metų pabaigos bus suorganizuotas referendumas, kuris leis britams pasisakyti –nori jie likti Europos Sąjungoje ar ne.

Kiek kainuoja „eurokratai“?

Europos Sąjungos institucijų darbuotojų atlyginimai, senų pastatų išlaikymas ir naujų statymas, išlaidos komandiruotėms kainuoja daugeliui sunkiai suvokiamus pinigus. Pastaraisiais metais, Europoje nerimstant euro krizei, „eurokratai“ yra raginami kaip galima stipriau veržtis diržus, tačiau rengiami projektai rodo, kad to daryti Europos biurokratinis aparatas nesiruošia. Europos Komisijos būstinėje Briuselyje – dar vadinamoje Berlaymont’u – kiekvienas darbuotojas gauna nemenką algą. Vieni iš mažiausiai uždirbančių – pradedantieji vertėjai, kurių bazinė alga prasideda nuo 4190 eurų (14,5 tūkst. litų). Komisijos vadovai, žinoma, uždirba daugiau. Bazinė eurokomisaro alga yra 19 910 eurų (69 tūkst. litų). Asmenys, kurie užima viceprezidento pareigas, uždirba 22 122 eurus (76 tūkst. litų) arba 240 tūkst. eurų (830 tūkst. litų) per metus. Šioje vietoje reikėtų paminėti žymiausias Europos Sąjungos figūras. Europos Komisijos prezidentas José Manuelis Barroso per metus uždirba 304 tūkst. eurų (apie milijoną litų). ES vyriausioji atstovė užsienio reikalams Catherine Ashton iš viso gauna apie 323 tūkst. eurų (1,1 mln. litų) per metus. Jai priklauso ir papildomos išmokos būstui ir reprezentacinėms išlaidoms.

Pasibaigus karjerai ES institucijose (darbuotojai dažniausiai keičiami po dviejų arba vienos  metų kadencijos), buvę eurokratai gauna po 10 tūkst. eurų (35 tūkst.litų) kas mėnesį dar trejus metus. Be to, skiriami papildomi priedai gyvenimui užsienyje, būstui, vaikams, mokykloms ir darželiams. Europos mokesčių mokėtojai kasmet moka apie šimtą milijonų eurų privačioms mokykloms, kurias lanko eurokratų atžalos.

Be atlyginimų ES institucijų darbuotojams prie bendro eurokratų išlaikymo prisideda ir pastatų, skirtų ES darbuotojams statyba ir išlaikymas. Europos Parlamentas kartą per mėnesį persikelia iš Briuselio į Strasbūrą. Kasmet tai kainuoja apie 180 mln. eurų. Europos Taryba šalia senos būstinės stato naują, kuri kainuos 310 mln. eurų. Tokie ir panašūs projektai kelia daugelio ES gyventojų pasipiktinimą ir suteikia svarumo euroskeptikų argumentams.

Europa bendri namai

Dar vienas aspektas, dėl kurio nerimsta euroskeptikai – masinė emigracija. Didžiosios ES šalys, tokios kaip Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija pastaraisiais metais vis labiau suka galvą, kaip išspręsti šį klausimą. „Emigrantai iš Rytų Europos Londoną jau gali vadinti savo Vilniumi, Varšuva ar Bratislava“, – teigia Londone gyvenanti turizmo versle dirbanti lietuvė Kristina Vaškevičiūtė. Sprendžiant migracijos ES klausimus, šalys imasi įvairių svarstymų. Pavyzdžiui, britai jau kurį laiką svarsto įvairius projektus, kurie padėtų sumažinti imigraciją, ypač tų, kurie akivaizdžiai piktnaudžiauja Didžiosios Britanijos suteikiamomis socialinėmis garantijomis. Britai ketina pirmus metus nemokėti jokių pašalpų naujai atvykusiems, tačiau teisininkai perspėja, kad tokie nauji emigrantai būtų diskriminuojami seniau atvykusiųjų atžvilgiu. Vokietija taip pat planuoja pristabdyti emigrantų iš naujųjų ES šalių Rumunijos ir Bulgarijos imigraciją. Priežastys, kodėl norima sumažinti imigrantų skaičių yra tokios, kad asmenims, gyvenantiems šalyje, kuri yra plačiai atvėrusi duris imgrantams, sumažėja darbo vietų skaičius. Taip pat, pastebima, jog dažnai imama piktnaudžiauti priėmusios šalies finansinėmis sąlygomis. Be to, daugelis mažųjų Europos šalių susirūpinusios tuo, kad išvyksta gabiausi žmonės, kurie rengiasi dirbti Briuseliui, o ne savo gimtinei. Nereikia pamiršti ir to, kad šalyse, kurias palieka jauni ir darbingi žmonės, bendras nedarbo lygis ženkliai krenta žemyn. Pavyzdžiui, pietų Europos šalyse jaunimo nedarbas sieka beveik 50 proc. Panašūs rodikliai ima ryškėti ir kitose valstybėse, kuriose emigracija jau siekia susirūpinti verčiančius skaičius.

Turkijai ir ES nepakeliui?

2005 m. spalio 3 d. Europos Sąjungos šalys nutarė pritarti deryboms dėl Turkijos narystės ES. Šis klausimas yra itin problemiškas ir sutinkamas priešiškai daugelyje ES šalių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Austrijoje net iki 70 proc. gyventojų pasisako prieš Turkijos narystę ES. Toks nepritarimas nėra nepagrįstas. Lyginant Turkija su kitomis ES valstybėmis, galima teigti, kad ši valstybė, be abejonės, yra labai atsilikusi ir kitokia, nei tradicinės ES šalys. Didžioji Turkijos dalis labai skiriasi nuo tos, kurią mato šalies svečiai Stambule ar Antalijoje. Kaimuose vyrauja beveik natūrinis ūkis, daugybė gyventojų neturi jokio išsilavinmo. Pavyzdžiui, net 17 proc. Turkijos moterų yra beraštės. Ką jau kalbėti apie religijų skirtumą ir jos itin komplikuotą geografinę padėtį Europos atžvilgiu. Taip pat, galima pridurti ir ekonomines priežastis. Daugelis ES analitikų teigia, kad Turkija taptų nepakeliama našta ir taip abejotinoje stadijoje esančiam bendrijos biudžetui.

Viena valiuta išardys Europą?

Paskutinis ir pats aktualiausias euroskeptikų argumentas: euras veda ES į pražūtį. Jų nuomone, bendra valiuta ne tik žlugdo visą Sąjungą, bet ir naikina kiekvieną šalį narę iš vidaus. Pastarųjų metų įvykiai Graikijoje, Airijoje, Italijoje, Ispanijoje ar Kipre, verčia pasukti galvas apie tai, kokią naudą iš bendros valiutos iš tiesų gauna ES. Šalys, kurių ekonomikos griūna, kartu su savimi tempiasi ir visą ES. Didžiosios ES šalys kuo toliau, vis labiau nerimauja ir išreiškia didelį nenorą savo lėšas skirti nestabilią ekonominę padėti išlaikančios šalims. Vokietija, remdama Graikiją ir nurašydama jos skolas jau prarado milijardus eurų. Ta pati situacija kartojasi ir Kipre, taip pat, gresia ir Ispanijai, kuri niekaip negali susitvarkyti su savo nekilnojamojo turto rinka. Tačiau klostantis tokioms aplinkybėms iškyla dar vienas klausimas, ar gali ES į šias šalis nekreipti dėmesio ir palikti nemokiomis? Atsakymas aiškus- negali. Tačiau, kaip galima matyti, spręsti iškylančius sunkumus taip pat darosi vis sunkiau. Šioje vietoje ir reiškiasi euroskeptikai, turėdami realų pavyzdį to, kad bendra valiuta ES veda tik į pražutį, o ne į šviesesnį rytojų.

Pabaigai..

Aptarus visus argumentus, euroskeptikus galima arba pateisinti, arba smerkti. Kiekvienoje ES šalyje, nesvarbu ar ji naujokė, ar senbūvė, galime sutikti euroskeptikų. Todėl vieningos nuomonės apie procesus, vykstančius ES, kol kas nėra ir nežinia, ar kada bus. Mano nuomone, dėl to reiktų tik pasidžiaugti. Europos Sąjunga – laisva ir atvira įvairioms nuomonėms bei siūlymams. Žinoma, tai, kaip jai pavyks susidoroti su krečiančiomis problemomis priklauso tik nuo jos pačios ir nuo to, kokia tolerantiška, racionali ir pakanti ji gali būti. Tuomet ir prabyla euroskeptikai, taip padėdami „šventai įtikėjusiems eurokratams“ į įvairius iššūkius pažvelgti ir kitu kampu.

Patalpinta: Rašiniai