Balsuojantieji ir apie juos kalbantieji: įspūdžiai iš klaidžių Europos Parlamento koridorių

Europos Parlamentas – lyg didelis stiklinis skruzdėlynas. Nesuskaičiuojamais koridoriais, beje, ne ką mažiau vingiuotais nei skruzdėlės išraustas tunelis, su savo reikalais skuba daugybė žmonių. Visi jie – nuo parlamentaro iki valytojo – sraigteliai didelėje ir sudėtingoje sistemoje, lyg savame pasaulyje, pilname direktyvų ir frakcijų, posėdžių, lobizmo ar komitetų – dalykų, kurių dauguma išėjus iš stiklinės koridorių raizgalynės atrodo tokie tolimi ir svetimi.

Gal todėl Europos Parlamentui, o ir kitoms Europos Sąjungos funkcionavimą užtikrinančioms institucijoms, toks svarbus kalbėjimas apie jas: susigaudyti tarp skirtingų informavimo apie Europos Parlamentą priemonių yra ne mažiau sudėtinga nei paties parlamento koridoriuose.

Taigi, vieni kalba, tariasi ir balsuoja – priima sprendimus, kurie, Zigmanto Balčyčio teigimu, nors ir toli gražu ne iš karto, bet galų gale palies mūsų visų gyvenimą.

Balčytis – apie tai, kad sprendimai įsigalioja ne iš karto

Kiti, užsidarę tamsiose studijose, pilnose ekranų, pultų ir klaviatūrų, mikrofonų ir laidų, siunčiančių sekundes ir megabaitus iš Briuselio į visą pasaulį, apie pirmuosius kalba. Kalba plačiąja prasme: savo tekstais, reportažais, radijo laidomis.

Vis dėlto prieš pavirsdamos naujienomis, Europos Parlamente kylančios idėjos pirmiausia turi nueiti ilgą ir sunkų kelią – prasisukti per visus milžiniško biurokratinio vidaus aparato sraigtelius. Svarbiausi čia, žinoma, parlamentarai ir jų priimami sprendimai.

Europarlamentarai sako, kad laikas čia bėga greitai – ne tik dėl to, kad visų ateinančių metų dienotvarkė įamžinta nedideliame, skirtingomis spalvomis, žyminčiomis skirtingas veiklas, išmargintame kalendoriuje. Justas Paleckis pasakoja, kad per dieną reikia suspėti tiek, kad be padėjėjo tai padaryti kartais neįmanoma.

Paleckis – apie dienotvarkę, ką veikia, komitetai

Parlamentarų kalendorius labai spalvingas, kiekviena savaitė pažymėta viena iš keturių spalvų. Spalvos reikalingos, kad būtų galima atskirti, kokia savaitė. Jos būna 4 tipų: politinių grupių, komitetų, plenarinės sesijos ir išvažiuojamoji.

Per politinių grupių savaitę europarlamentarai renkasi savoje frakcijoje (iš viso jų šiuo metu yra septynios), priklausymą kuriai nulemia politinės pažiūros, bet ne tautybė, ir derina frakcijos pozcijas vienais ar kitais klausimais.

Komitetų, į kuriuos parlamentarai pasiskirsto pagal norą specializuotis konkrečioje srtiyje (jų iš viso yra 20), savaitė skirta parengiamajam darbui komitetuose. Vis dėlto komitetų ir politinių grupių savaitės yra skirtos pasiruošiamajam darbui, pagrindiniai sprendimai priimami per plenarinius posėdžius diskutuojant dėl teisės aktų ir balsuojant dėl jų.

Išvažiuojamoji savaitė skirta europarlamentarų darbui namuose, susitikimams su savo šalių piliečiais.

Politinių grupių arba komitetų savaitė9:00 – 12:30 posėdžiai frakcijose arba komitetuose~ susitikimai su interesantais ar interesų grupėmis 15:00 – 18:30 klausimų svarstymai frakcijose arba komitetuose + internetinė komunikacija + renginiai vakare EP: proga pabendrauti neoficialiai, tačiau ir galimybė priimti sprendimus	Plenarinių sesijų savaitėVisa diena net iki vidurnakčio diskutuojant ir balsuojant dėl teikiamų teisės aktų+ komitetų, delegacijų posėdžiai Summa summarum, viena tokio darbo diena atitinka dvi paprastas darbo dienas
~ reiškia tarpuose tarp posėdžių, priklauso nuo dienos, nėra konkretaus tam skirto laiko+ papildomai

 

Mygtuko spaudymas. Toks europarlamentaro veiklos apibūdinimas, pirmąkart nuskambėjęs iš Juozo Imbraso lūpų, atrodė lyg aštri autoironija. Tarsi nujausdamas tokį įspūdį apie šį parlamentaro veiklos vaizdavimą, vėl lemtingąjį mygtuką paminėjęs Algirdas Saudargas patikslino, jog jokiu būdu neironizuoja.

Algirdas Saudargas

Komitetai. Čia, pagal tam tikras sritis susibūrę parlamentarai nuveikia darbus, paruošiančius dirvą šiam „mygtuko spaudymui“. Būtent komitetuose parlamentarai gauna laiko, kurio taip stokoja „spausdami mygtuką“: įsigilinti ir aptarti, diskutuoti, galų gale daryti įtaką. Tai pabrėžia ir  Laima Andrikienė, kalbėdama apie savo veiklą komitetuose.

Andrikienė – apie tai, kokiame komitete yra Andrikienė – susitarimai kaip ant delno, turi ekonomines pasekmes

Vis dėlto sprendimai, net jei parlamentarams susitarti pavyksta, ir toliau kelią skinasi lėtai: Radvilė Morkūnaitė sako, kad tai gerokai apsunkina komunikaciją apie EP sprendimus.

Morkūnaitė – apie komitetus ir buvimą ant delno

Kartais ES kaltinama, jog viskas, kas čia vyksta yra be galo abstraktu ir apsiriboja skambiomis deklaracijomis, tuo tarpu tikro poveikio neturi. Taip yra ne tik dėl kelerių metų, praeinančių, kol tam tikri sprendimai pradeda veikti, bet ir dėl ES apsiribojimo žodiniais raginimais pasaulio diktatoriams.

Vis dėlto Leonidas Donskis nesutinka: jo nuomone, net ir pagrūmojimai pirštu yra veiksmingi, nes reputacija svarbi ir diktatoriams.

Donskis – apie diktatūrą ir moralinį bankrotą

Sunkiai apčiuopiami ir ilgai trunkantys procesai – ne vienintelė problema, su kuria susiduria Europos Parlamentas, mėgindamas viešinti savo veiklą. Už visuomenės ir žurnalistų informavimą atsakingoje EP Spaudos tarnyboje dirbantis Jack Blackwell sako, jog visuomenė, o dažnai net ir žurnalistai, ne visai supranta, kieno informacija juos pasiekia ir nemato didelio skirtumo tarp skirtingų ES institucijų.

Blackwell – turi atsiminti, kad žmonės painioja institucijas

Informaciją, kurią iš šio milžiniško stiklinio skruzdėlyno, primenančio atskirą realybę, reikia perduoti pasauliui, neretai tenka aiškinti ir galvoti, kaip paprastai ją pateikti. Su šia problema susiduria ne tik EP informavimo priemonės, bet ir žurnalistai.

Blackwell – reikia supakuoti informaciją į žurnalistui suprantamą formą

Briuselyje dirbant LRT žurnalistė Eglė Merkytė sako irgi dažnai sukanti galvą, kaip informaciją pateikti suprantamai ir aiškiai.

Merkytė – media briefings

E. Merkytė – vienintelė Lietuvos žurnalistė Briuselyje. Ir nors, jos nuomone, tai iš dalies yra privalumas – nereikia konkuruoti su kitais žurnalistais dėl pakvietimų, kontaktų ir informacijos – dirbti su kolegomis, besirūpinančiais tomis pačiomis temomis, būtų daug geriau.

Merkytė – svarbu, kad dirbtų su temomis, kurios svarbios Lietuvai

Žmogus, fanatiškai susidomėjęs EP veikla, galėtų leisti kiauras paras žiūrėdamas transliacijas iš parlamento sesijų, skaitydamas įvairius naujienų pranešimus ir sekdamas begalę kitos informacijos, ištransliuojamos visais įmanomais kanalais paties EP.

Negana to, čia nuolat budi didžiųjų pasaulio žiniasklaidos priemonių žurnalistai pasiruošę perduoti bet kokiais svarbias naujienas nepriklausomai nuo EP institucijų pozicijos. Tad kam reikia žmogaus, kuris naujienas iš Briuselio transliuotų atskirai Lietuvai? E. Merkytės nuomone, tai labai svarbu, kad Lietuvai svarbios naujienos nepasimestų milžiniškame informacijos sraute.

Merkytė – temos, svarbios Lietuvai

Informavimo svarbą pabrėžia ir patys parlamentarai. Nors visi jie apie savo veiklą praneša ir patys – rašo tinklaraščius, leidžia informacinius leidinius ir turi savo interneto svetaines, labai svarbu ir tai, ką apie Europos Parlamentą visuomenei praneša žurnalistai. J. Imbrasas pabrėžia, kad tai žurnalistų pareiga – pasirūpinti, jog EP veiklos svarbą suprastų kiekvienas – net ir laiko tam neturinti moteriškė kaime:

Imbrasas – apie bobutės pilietiškumą

Lietuvos atstovų EP tik tuzinas, todėl šiame daugiabalsiame chore jiems svarbu Lietuvos piliečių interesus ginti vieningai, tačiau kaip tai padaryti, kai nežinai, kokie tie interesai.  Europarlamentarai norėtų  žinoti ir Lietuvos valdžios institucijų aiškiai suformuluotas Lietuvos pozicijas, tačiau  L. Andrikienė pasigenda bedravimo su nacionaline valdžia.

Andrikienė – apie tai, kad Adamkus jų nė karto nepasikvietė

O ar bendrauja Lietuvos atstovai tarpusavyje? To paklausta europarlamentarė netrukus privertė visus nusišypsoti:

Andrikienė – kad visi susitinka, nes kartu skrenda

Lėktuvas – vieta gana simboliška: juk ir patys parlamentarai yra lyg viena koja čia, o kita – ten. Apie parlamentaro darbo dvilypumą kalba ir J. Paleckis, nusakydamas jo esmę:

Paleckis – reikia būti geru diplomatu – ir ES, ir Lietuvos

Europos Parlamento institucijose kartu su europarlamentarais dirba apie 7000 žmonių. Kaip tokiam skruzdėlynui žmonių pavyksta susikalbėti ir pasiekti bendrų rezultatų?

L. Andrikienė pastebi, kad ne tik gigantiškas šios institucijos dydis, bet ir kultūriniai skirtumai ne kliūtis surasti optimalų sprendimą.

Andrikienė – EP visi labai skirtingi

J. Blackwell EP vadina viena demokratiškiausių institucijų. Skirtingai nei kitos ES institucijos, čia kiekvienas parlamentaras gali turėti savo nuomonę, be to, turi šansų būti išgirstas.

Blackwell – most democratic institution

Tai atveda net prie šiokio tokio paradokso: Europos Parlamente dirbančių parlamentarų, nusiteikusių prieš Europos Sąjungą – euroskeptikų. J. Imbrasą jų pozicija stebina:

Imbrasas – apie buvimą iš principo prieš

Tai irgi atrodo kiek keista, turint galvoje, kad tai – jo frakcijos kolegos.

Imbrasas – priešingai nei kitose frakcijose, jiems neprimeta sprendimų

Taigi, EP knibžda ne tik žmonių, bet ir nuomonių, požiūrių, skirtingų interesų.

Leonidas Donskis, tuo tarpu, svarsto, kad net ir kiekvienas žmogus čia – daugialypis, su skirtinga gyvenimo ir politikos patirtimi. Jam pačiam sudėtingiausia su europarlamentaro veikla derinti akademinį darbą.

Donskis – apie tai, kad yra skirtingi amplua ir negalima jų painioti

Derinant interesus, europarlamentarams tenka rinktis ir tarp nacionalinių/europinių. Oficialiai išrinkti rūpintis visos Europos Sąjungos gerove, parlamentarai pripažįsta vis viena galvojantys pirmiausia apie Lietuvą. L. Andrikienė sako, jog ES interesai, nepaliečiantys Lietuvos, jai atrodo tušti. O J. Imbrasas piktinasi, kad skirtingų šalių interesai ir taip kyšo lyg ylos iš maišo, kartindami gyvenimą eiliniams gyventojams:

Imbrasas – vamzdelis prie kiekvieno kopūsto

Vytautas Landsbergis irgi paliečia valstybių skirtumų temą, tiesa, iš kitos pusės. Kaip ir Europarlamente, taip ir skirtingose valstybėse požiūriai į tuos pačius dalykus – skirtingi: jei vienos šalies gyventojai sumažėjusias pajamas priima kaip savaime suprantamą realybę, kitose – išeina į gatves.

Landsbergis – kodėl ES yra gerai

Vis dėlto nepaisant kritikos, kurios ES susilaukia, L. Donskis, kaip ir kiti Lietuvai ES atstovaujantys parlamentarai yra įsitikinę – geresnių išeičių mes paprasčiausiai neturime.

Donskis – nėra geresnio dalyko kaip ES

Tekstas: Monika Balckutė, Austėja Masiokaitė.

Video: Milda Vilikanskytė.

Nuotrauka ir garso montažas: Austėja Masiokaitė.

Garso įrašus ES parlamente įrašė ir jais pasidalino Karolis Vyšniauskas, už ką jam ir dėkojame.