A. Vaišnys: „Kultūros žiniasklaida turi grįžti prie politikos”

andrius vaisnys
A. Vaišnys: „Jeigu leidžiame įžeidinėti vieni kitus, tyčiotis, šaipytis, tai jau nėra profesionali žurnalistika. Kritika yra varomoji mūsų idėjų ir diskusijų jėga, tad ją reikėtų naudoti kaip pozityvų instrumentą.” Tomo Gorbačo nuotr.

Apie žurnalistų kultūringumą ir kultūrą žurnalistikoje, apie carinių represijų prieš laisvą žodį atminties gyvumą šiais laikais  su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanu Andriumi Vaišniu kalbėjosi Žinių radijo laidos „Aktualioji kultūra“ autorius Marijus Gailius.

Tarpukario spaudos darbuotojas Izidorius Tamošaitis yra sakęs: „Žurnalistas yra tautos elitas. Jis yra dvasios aristokratas. Kaip toks, jis visa galva stovi aukščiau masės. Žurnalistas masei vadovauja ir ją veda į naujus pasaulius“. Atsimenu, šią citatą mums, studentams, pirmame kurse persakė docentė Audronė Nugaraitė. Ar šiandien iš tikro mes bent pretenduojame į dvasios aristokratiją?

Dabar tai jau yra labai aukštas siekis. Ši citata iš tarpukario laikų, tad XX a. pirmojoje pusėje – galime įsivaizduoti – taip tikrai buvo. Visame pasaulyje tai buvo žurnalistikos aukso amžius. Europoje tuo metu žurnalistą buvo galima matyti kaip ypatingą asmenybę, formuojančią socialinius ir politinius dalykus. Tai buvo ryšku ir Lietuvoje net tuo atveju, kai žiniasklaida buvo valdoma.

Šiandien apie tokią aukštą misiją galime kalbėti, tik galbūt šiek tiek kitaip – taip, kaip kartais pasakoma apie poetą: juk poetas visuomet yra visuomenės ar minios priešaky, net jei ta minia žengia atgal. Žurnalistas savo išsilavinimu negali būti bet kas – tai yra žmogus, kuris net bulvarinėje spaudoje dirbdamas turi būti visa galva aukščiau savo intelektu ir išsilavinimu. Į jo išsilavinimą ir išsimokslinimą labai atidžiai turėtų žiūrėti savininkai.

Tad šis skirtumas tarp dvasios aristokrato ir realaus žurnalisto įvaizdžio, kurį sukuria darbdavys keldamas arba nekeldamas tam tikrus kriterijus, šiais laikais akivaizdus. Kita vertus, auditorija irgi nustato reikalavimus: jeigu ją tenkina vartojama informacija nepastebint klaidų, netgi nemandagumo, etikos pažeidimų, tuomet žurnalistui galima kelti užduotį tik greitai patiekti produktą.

Kita vertus, galima skeptiškai pasakyti ir apie pačią I. Tamošaičio frazę: mes atkabiname žodžius nuo autoriaus. Toks idealistinis požiūris egzistavo, bet I. Tamošaitis toli gražu nebuvo toks idealistas savo žurnalistiniame, politiniame, visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime. Jeigu viešumoje pasisakoma gražiai, ne visuomet tai reiškia, kad žmogus pats savo gyvenimu rodo pavyzdį.

Užtat jūs kovo mėnesį gražiai pasisakėte savo tekste „Lietuviškos žurnalistikos chamas visuomenės priešaky“. Atkreipėte dėmesį į kintančią žurnalistų kalbą. Kokia ji tampa ir ką tai sufleruoja apie žurnalistikos kultūrą?

Paskelbus tekstą perskaičiau jaunos kolegės repliką, kad laikai keičiasi, kad dabar yra kitos aplinkybės ir kitos sąlygos, todėl kreipinių į žmones, pareigūnus galime tarsi atsisakyti. Bet kiek iš tikrųjų pasikeitė pats žmogus? Labiausiai turbūt keičiasi informacinės technologijos ir galimybės informacijai pateikti, tačiau vargu ar mes bendraudami su žmogumi galime nustatyti, kad mūsų santykiai gali būti prastesni.

Ar turime sutikti su teiginiu, kad dėl skonio nesiginčijama? Visada sakau: viešojoje erdvėje dėl skonio ginčijamasi ir reikia ginčytis. Jeigu viešojoje erdvėje pastebime nepagarbų veiksmą, tokios „smulkmenos“ negali būti praleistos pro akis ar pro ausis – chamiškumo nevalia priimti ir pateisinti.

Savyje turėtume diegti gerus įgūdžius: mokėti ne tik prisistatyti, kreiptis ir užduoti klausimą, bet ir kiekvieną dieną bendrauti su kolegomis taip, kad viešojoje erdvėje neprasprūstų nemandagūs leptelėjimai.

Su jumis kaip su komunikacijos istoriku norisi šnektelėti ir apie istorinę atmintį šiandien, juolab kad bendraujame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Juozas Keliuotis leido „Naująją Romuvą“. Žurnalą, turėjusi didelę įtaką šalies kultūros raidai. Šiandien panašių analogų žiniasklaidoje neturime. Toks turbūt nė neįmanomas?

Toks buvo įmanomas. Tai priklauso ir nuo auditorijos poreikių, ir nuo to, kaip sugebama pagaminti informaciją ir išlaikyti dėmesį. Grįžkime į nesenus laikus, kai savaitraštis „ Literatūra ir menas“ Sąjūdžio metais buvo pasiekęs didžiulį tiražą – tuomet jis sugebėjo išlaikyti įtampą tam tikromis temomis, nes kūrė tikrą žurnalistiką. Po to turbūt buvo įsivaizduojama, kad apie apie kultūrą reikia rašyti auditorijai, kuri yra kultūros informacijos skaitytoja. Tačiau atsitiko taip, kad nebesugebėta išlaikyti ir sutelkti dėmesį – jis atslūgo.

„Literatūra ir menas“ tuomet sugebėjo išlaikyti auditoriją, nes dirbtinai neatsiejo asmens ir kultūros reiškinio nuo politikos. O jeigu dirbtinai atsiejama, tuomet tai yra „nežurnalistiška“ ir neteisinga auditorijos atžvilgiu, nes visa žurnalistika yra politiška. Kultūrinėje žurnalistikoje, kaip ir bet kurioje kitoje, turi būti išlaikomi svarbiausi žurnalistikos principai: nuo naujienos ir aktualijų iki analizės ir komentarų.

Redaktorius ir žurnalistas pirmiausia turi suprasti, kad rašo tai, kas yra svarbu ir aktualu šiandien – negalima užsiverti. Tad įvykdžius šias sąlygas, viskas įmanoma – to norėtųsi palinkėti „Literatūrai ir menui“.

O tarpukario „Naujoji Romuva“ – žurnalas, kuris padarė reikšmingą įtaką kultūros politikai. Ne tik dėl to, kad rašė kultūros politikos ir politikos apskritai temomis, ypač turint minty smetoninės cenzūros kontekstą, bet taip pat pats organizavo kai kuriuos renginius. Pirmasis kultūros kongresas, kuriame buvo kalbama apie kultūros politikos, literatūros ir menų situaciją valstybėje, kultūros darbuotojų santykius, iš tikrųjų buvo labai reikšmingas įvykis, organizuotas paties J. Keliuočio ir jo bičiulių.

Neseniai mūsų aptartame žurnale „Literatūra ir menas“ nutiko įdomus precendentas: amžiną atilsį Valdo Gedgaudo recenzija sukėlė aštrią politinę reakciją, tačiau redakcija tuomet tarytum atsitraukė. Žurnalistiniu požiūriu žurnalas tarsi išsigando savo sukelto poveikio. Ar tai buvo adekvati reakcija prisiimant atsakomybę ir tęsiant temą?

Be abejonės, redakcijos pozicija svarbi visais klausimais – ją reikia deklaruoti, ir net tik žodžiais. Suteikiant tribūną vienu ar kitu klausimu, visai nereiškia, kad turi atsiriboti nuo problemos ar tematikos arba jai visiškai pritarti. Pagrindinis dalykas, kaip tai daroma: jeigu leidžiame įžeidinėti vieni kitus, tyčiotis, šaipytis, tai jau nėra profesionali žurnalistika.

Kritika yra varomoji mūsų idėjų ir diskusijų jėga, tad ją reikėtų naudoti kaip pozityvų instrumentą.

Bet žiūrėkite, neretai populiariausi apžvalgininkai naudoja patyčių kurą, o pašaipa yra madinga.

Jau niekas nebemąsto, kad rytoj toks autorius gali būti nebe toks įdomus, nes tiesiog atsibos. Anais „nuostabiaisiais“ J. Keliuočio laikais taip pat buvo tokių kritikų, kurie pavartodavo stipresnį žodį ir galbūt net įžeisdavo. „Naujoje Romuvoje“ buvo spausdinamas toks Albinas Juozas Herbačiauskas, kuris turėjo savotiškai prisitaikyti prie žurnalo lygmens – skirtingai nei savo paskaitose, negalėjo naudoti tokių labai jau aštrių posakių.

Juk redaktorius nustato, kad kažką aštriai kritikuodamas, pirmiausia privalai turėti argumentą.

„Žmonių materialinės ir intelektualinės jėgos didėja. Bet jų moralinė energija reikiamu intensyvumu neugdoma. Jų egoizmas auga, auga priemonės jam realizuoti. Bet kokia jėga dabar apvaldys šį egoizmą?“ – rašė J. Keliuotis 1935 metais. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos gyventojų materialinės ir intelektualinės jėgos vėlgi didėja. O egoizmą – turbūt sutiksite – nuo komercinės reklamos neatsiejama žiniasklaida tik skatina?

Sykiu įtakingas apžvalgininkas Vladimiras Laučius – vienas iš to būrelio, kurie iš dalies sėkmingai tęsia keliuotišką vertybinę tradiciją žiniasklaidoje, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga portale DELFI rašo: „visuomenė vis mažiau nori žinių apie viešus, valstybės ir pasaulio masto reikalus ir vis labiau linkusi galvoti apie nuosavą kiemą, kūną, krūminį dantį, kaimyną, gatvę ar krautuvę. Ką skaito skaitytojų masės? „Gyvenimo būdo“, popsinės sveikatos, sekso ir kriminalų rubrikas.“ Turbūt kiekvienam žurnalistui tai akivaizdu.

Gerbiamas dėstytojau, čia visuomenės ar žiniasklaidos problema, kieno atsakomybė?

Žinoma, visuomenės – tam tikros auditorijos. Ir ypač tos labiau išsilavinusios, ugdančios kitus, formuojančios ir vykdančios švietimo politiką visuomenės dalies. Apskritai žmonių priklausomybė nuo žiniasklaidos yra žymiai mažesnė.

Jeigu mokykloje ugdomas žmogus įgytų idealizmo kaip tikros, o ne literatūrinio herojaus vertybės, tuomet ir skaitytoją, klausytoją, žiūrovą turėtume šiek tiek kitokį. Bet vėlgi negali pasakyti, kad absoliučią daugumą auditorijos domina tik tas krūminis dantis. Bėda ta, kad ši informacija pateikiama pirmoje eilutėje. Tuomet gali susidaryti įspūdis, kad naujienų reikšmė ir svarba  sudedama iš to, kas atsitiko įžengiant į salę paslydusiai parlamentarei, negu iš to, kas atsitiko dėl priimto įstatymo.

Visuomenė turi jausti tokios informacijos poreikį, tuomet atsiras ir kritikos poveikis. Poveikis pirmiausia valdžiai, kuri turi normaliai į kritiką reaguoti.

Iš tiesų panašu, kad, anot V. Laučiaus, nyksta domėjimasis politika ir viešąja erdve, tad ir pačia valstybe. Kaip manote, dekane, ar dėl to natūraliai išskystanti žiniasklaida dar gali veikti kaip demokratijos sarginis šuo?

XX a. pabaigoje, po nepriklausomybės paskelbimo, atrodė, kad laisvė gali būti visiška, išplaukusi, ir štai persikraustydami į XXI a. mes jau matome to rezultatą – nesocializuotos laisvės, būdingos ir žiniasklaidai.

Kartais atrodo, kad be kelių laidų LRT, šiandien įtakingiausios kultūrinės žiniasklaidos priemonės yra tos, kurios iš tikrųjų yra ekonominiai žurnalai – tai „Verslo klasė“, „Valstybė“, „IQ“. Kaip manote, kiek turi įtakos žiniasklaida Lietuvoje ugdant kultūringą kultūrinį žmogų? Ar tai liko tik mokyklos reikalu?

Įdomi mintis. Akivaizdu, kad verslo leidiniai yra pajėgūs perimti kultūros informacijos rengimą – taip pat profesionaliai, kaip daro tai ruošdami informaciją ekonomikos klausimais. Kaip jau kalbėjome, kultūra negali būti atskelta nuo politikos ir ekonomikos, nuo kiekvienos dienos aktualijų – kai kultūrinę informaciją suvoki kaip žurnalistiką, tuomet ji ir yra įdomi (o pamintijimus galime palikti bičiulių sambūriui). Tuo metu įtakinga ir formuojanti žiniasklaida, kuri kartu yra visuomenės elito dalis – tai verslo problematikos žiniasklaida, galėtų plėtoti kultūrines temas. Žiniasklaida dabar kaip ir prieš šimtmetį padeda sukurti visuomenės elitą – tegul ir kintantį. 

Marijaus Gailiaus rengiama „Aktualioji kultūra“ socialiniame tinkle „Facebook”.

Autorius yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto absolventas

Patalpinta: Naujienos, Žiniasklaida