Septyni klausimai redaktoriams. Atsako S.Pocius

„Žurnalistas be gyvenimo patirties – žurnalistas be perspektyvos“, – mano S.Pocius. Nuotr. V.Liaudanskio

O štai jums nuomonė iš kito Lietuvos galo. Vilniuje studijuojantiems ir vėliau dirbantiems žurnalistams kartais ima dingotis, kad tik sostinėje galima rasti žurnalistikos. Bet taip toli gražu nėra. Jei reikėtų tai kam nors įrodinėti, pirmiausia pakištume uostamiesčio dienraštį „Klaipėda“ – puikų rimtosios žurnalistikos pavyzdį.

„Žurnalistas be gyvenimo patirties – žurnalistas be perspektyvos“, - mano S.Pocius. Nuotr. V.Liaudanskio

Klaipėda turi savąją žurnalistų kalvę vietiniame universitete, tačiau dienraščio „Klaipėda“ vyriausiasis redaktorius Saulius Pocius sutiko atsakyti į anketos klausimus, susijusius tiek su VU absolventais, tiek su žurnalistų darbu Lietuvoje. Redaktorius nepagailėjo laiko ir išsakė savo gana aštrią nuomonę.

1. Kokį profesinį įspūdį jums palieka VU žurnalistikos programas baigę studentai?

– Kiek teko matyti praktikantų iš VU, tarp jų tikrai yra potencialių žurnalistų, tačiau akivaizdu, kad egzistuoja ir balastas. Kita vertus, tai specialybė, kuri reikalauja specifinių gabumų, – rašyti tekstus gali vienas iš dešimties, gerai rašyti – vienas iš šimto. Šiaip jau į redakcijas ateinanti naujoji karta daro prieštaringą įspūdį: vis daugiau atsiranda beraščių, su logika susipykusių jaunų žmonių, savotiškų žurnalistikos minedų, rašančių, pavyzdžiui, be nosinių raidžių, neskiriančių žodžio „senai“ nuo „seniai“. Gal tai šiuolaikinių technologijų, anglų kalbos įtaka, tačiau tokių beraščių, tamsių žmonių mūsų visuomenėje tikrai sparčiai daugėja, ir tai kelia nerimą. Vis dėlto reikia pripažinti, kad VU baigusieji paprastai būna raštingesni už kitus.

2. Jei išgirstumėte abiturientą sakant, kad nori tapti žurnalistu, ką jam pasiūlytumėte daryti: stoti į VU žurnalistikos bakalauro programą? Rinktis kitas studijas universitete? Rekomenduotumėte kaip A.Čekuoliui paplaukioti po pasaulį? Dar ką nors?

– Viskas yra reikalinga: ir studijos, ir patirtis. Jei kalbėtume apie studijas, tai jos gali būti nebūtinai VU žurnalistikos bakalauro programa. Galima net sakyti, kad geriausi žurnalistai Lietuvoje nėra tie, kurie baigė žurnalistiką. Pavyzdžiui, kas įtars, kad apžvalgininkas Rimvydas Valatka yra diplomuotas istorijos mokytojas? Taigi studijos dar nėra visas pasaulis. Būtina ir patirtis – gyvenimiškoji ir filologinė. Žurnalistas be gyvenimo patirties – žurnalistas be perspektyvos. Kai kurie jauni žmonės savo pirmuosius žurnalistinius tekstus, lyg pasakėčias, mėgsta baigti pamokymais. Tačiau visi mes iš patirties žinome, kad didaktikos net vaikai nemėgsta, o ką bekalbėti apie suaugusius. Suprantama, kad tokie rašiniai tik atstumia skaitytoją. Tačiau tam, kad to nedarytum, reikalinga patirtis.

3. Įsivaizduokite situaciją: pas jus ateina du jauni žurnalistai ir paaiškėja, kad vienas skaito I.Kanto veikalus, bet net nėra girdėjęs apie „Facebook“, o kitas – priešingai, puikiai gaudosi tarp naujausių medijos formų, bet išgirdęs I.Kanto pavardę, klausia: „Čia kokia nors „Twitter“ pamaina?“ Kurį žurnalistą rinktumėtės ir kodėl?

– Šiame klausime užkoduotas amžinas ginčas apie tai, kas svarbiau: humanitariniai ar tikslieji mokslai. Tačiau patirtis formuojasi ne iš šių mokslų dichotomijos, o sintezės. Praėjusio amžiaus pabaigos vadyboje Vakaruose išpopuliarėjo sinergijos samprata. Susiliejimas, sąveika, jungimasis buvo korporacijų darbo pagrindas, todėl ši samprata tam tikra prasme tapo dominuojanti, nes ji susijusi su klestėjimo kultu. Ne taip seniai visa tai pagaliau apsireiškė ir pas mus. Taigi apibendrinant šią patirtį galima daryti išvadą, jog reikalinga žinoti ir I.Kantą, ir tai, kas yra „Facebook“. Mokslai susilieja, todėl ir žinios turi būti ne absoliučios, o pirmiausiai sinkretiškos. Žmogus turi nusimanyti apie viską, būti ir teoretikas, ir praktikas. Tik tada jis gali dirbti laikraščio ar portalo redakcijoje. Taigi atsakant į klausimą, netiktų nė vienas.

4. Kokių savybių ar gebėjimų neturinčių žurnalistų tikrai nepriimtumėte į darbą?

– Klaikiausias variantas – atsitiktiniai žmonės. Rašyti žodžius moka visi. Tačiau iš žodžių suformuoti akį traukiančius sakinius geba tik tie, kurie, kaip jau minėta, turi specifinių gabumų žurnalistikos sričiai. Tai yra, turi lingvistinės išmonės, tam tikrų filologinių gebėjimų. Vis dėlto pirmiausia žmogus turėtų būti nesusipykęs su logika, mokėti atskirti svarbiausius dalykus nuo nesvarbių, jis turėtų mokėti išskirti detalę, kuri paveiktų skaitytoją.

Kažkada teko skaityti teksto žaliavą apie Klaipėdos autobusų stoties pastato dalies privatizaciją. Asmens, kuris tą dalį stoties privatizavo, pavardė ir vardas buvo parašytas paskutiniame sakinyje, nors to asmens išaiškinimas ir buvo dienos sensacija. Ar gali tokio teksto autorius darbuotis redakcijoje? Manau, kad ne, nes jis neskiria esminių dalykų nuo neesminių. O jei to neskiria, jis niekada negalės straipsnyje teisingai parašyti pirmąjį sakinį.

Reikia ne tik logikos, būtinas ir tam tikras raštingumo lygis, – bent jau skirti „ch“ nuo „h“. Aukščiausia filologinio profesionalumo klasė, kai rašantis žmogus sugeba atskirti „piešti“ ir „paišyti“ semantiką ir kontekstą. Be to, dar būtinas žmogaus poreikis tikslumui. Pavyzdžiui, iki šiol dauguma žurnalistų nežino, kaip reikia rašyti su Rolandu Paksu siejamos ekstrasensės pavardę: Lolašvili ar Lolišvili, o tokių klaidų daryti negalima.

Yra ir dar viena svarbi savybių grupė, kuri būtina žurnalistui. Tai asmeninės savybės, padedančios, pavyzdžiui, nesibaiminti kalbinti motiną, gedinčią prie tik ką žuvusio vaiko. Drastiška, bet tokios asmeninės savybės labai reikalingos. Jeigu viso to, kas paminėta, žmogus neturi, jis nelabai tinkamas žurnalistikai.

5. Ką atsakytumėte žurnalistikos studentui, kuriam atrodo, kad didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos yra „nupirkta“, o dirbti sąžiningai faktiškai neįmanoma?

– Galima pasakyti tik viena: sąžiningi žmonės visada ir visur reikalingi, nes sąžinė yra absoliuti vertybė. Galiu galvą guldyti, kad niekada niekas nesugebės papirkti to paties R.Valatkos arba redaktorių Raimundo Celencevičiaus, Edmundo Mališausko. Kaip nepapirks žurnalistų Vygando Trainio, Jadvygos Pekarskaitės-Karaliūnienės, Astos Aleksėjūnaitės, Daivos Janauskaitės-Pauliukevičienės, Astos Dykovienės ir daugybės kitų, kurie yra šiuolaikinėje Lietuvos žiniasklaidoje.

Reikia turėti omenyje, kad terminą „nupirkta žiniasklaida“ sugalvojo tie, kurie būtent tos pačios žiniasklaidos ir yra nuolat viešinami. Kas tą terminą dažniausiai vartoja savo retorikoje? Abejotinos reputacijos ir šešėlinės politinės ar ekonominės aplinkos veikėjai. Taigi tas formuojamas stereotipas yra savotiška delinkventinė opozicija medijoms, kurių negali pakęsti tam tikra grupė susiteršusių žmonių. Palyginimui – kai paprastas žmogus niekur nebesuranda teisybės, kur jis eina su savo bėda? Į televizijų arba laikraščių redakcijas. Vadinasi, žiniasklaida vis dar pasitikima labiau nei kokia nors kita institucija. Jei žiniasklaida būtų visuotinai korumpuota, niekas į redakcijas pagalbos neskubėtų. Be abejo, yra tam tikrų niuansų. Bet „nupirkta žiniasklaida“ yra tam tikrai grupei žmonių naudingas mitas, kuriuo manipuliuojama siekiant dangstyti ne visai dorus darbus.

6. O jeigu žurnalistikos studentas pasitaikytų užsispyręs ir dar pridurtų, kad didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos yra bulvarinė ir redaktoriams nerūpi rimtosios temos?

– Užsispyrimas yra gera savybė. Tačiau kodėl blogai yra bulvarinė spauda, jei ją labiausiai skaito žmonės? Vadinasi, daugybėje tabloido temų slypi tie dalykai, kurie labiausiai rūpi skaitytojams. Kas drįs juos pavadinti nerimtais?

Vis dėlto klausime yra tam tikros tiesos. Lietuvos žiniasklaidoje išties susiliejo vadinamosios rimtos ir pramoginės temos. Reikia nepamiršti, kad žiniasklaida nėra pedagoginė įstaiga, o didelė biznio mašina, kuri gyvena pati iš savo darbo. Todėl rimtų temų susiliejimas su pramoginėmis yra būdas išgyventi rinkoje. Tokia jau realybė – rimtosios, giliai analitinės ar edukacinės temos nesulaukia tokio skaitytojų dėmesio, kaip, pavyzdžiui, šokių projektai televizijoje.

Tad savaime suprantama, kad vadinamųjų rimtų temų kišimas per prievartą neturi jokios perspektyvos, nes toks implikavimas neatliepia rinkos poreikio. Juk nė vienas „rimtas“ leidinys pats neišgyveno. Jie parazituodavo valstybės arba fondų pinigais ir tik imituodavo tam tikrą socialinę paskirtį. Ar tokią žiniasklaidą galima vadinti rimta? Tai yra tas pats, kas būdavo sovietiniais metais: įsijungdavai televiziją ir dvi valandas turėjai žiūrėti, kaip simfoninis orkestras groja labai rimtą muziką. Toks statiškas vaizdas gali nokautuoti net rimčiausią žiūrovą, nes tai iš esmės yra idiotizmas.

Pastebėjau, kad apie rimtų temų poreikį dažniausiai kalba arba komunistinės praeities retrogradai, arba tie, kurių pažiūros nesusiformavo, o gal ir niekada nesusiformuos.

7. Kokią knygą (žurnalą, laikraštį, interneto svetainę, tinklaraštį?) rekomenduotumėte perskaityti ar paskaityti studentui? Kodėl?

– Cituojant puikią lektorę Audronę Nugaraitę, Lietuvoje leidinių ir portalų yra per daug. Docentė čia išties yra teisi. Rinka yra iškreipta daugybės dirbtinai stimuliuojamų žiniasklaidos priemonių, todėl jaunam žmogui, norinčiam tapti tikru profesionalu, labai svarbu išsirinkti tai, ką turėtų stebėti rinkoje.

Išties turime daugybę profesionalių leidinių, kuriuos turėtume nuolat skaityti. Tai, be abejonės, savo rinkos lyderiai: „Lietuvos rytas“, „Kauno diena“, „Klaipėda“, „Vilniaus diena“, portalai: delfi.lt 15min.lt, balsas.lt, diena.lt. Visi jie išsiskiria tuo, kad turi ne tik bendrąjį, bet ir specifinį skaitytoją, vertinantį būtent tą medijos priemonę vien už tai, kad ji yra būtent tokia.

Patalpinta: Interviu, Naujienos