„Nuo šešiasdešimties vyrai jaunėja, o paskui – vaikėja”,- sako 76-erių poetas. Jis pats mano dar jaunėjantis. M. Martinaičio kartos vaikystė ir jaunystė – visai kitokia, nei nepriklausomos Lietuvos vaikų. „Tai buvo dar anų laikų vaikystė – prieš karą. Dar Antano Smetonos laikai buvo. Žinoma, ji miglota, buvau tik ketverių, kai prasidėjo sovietmetis”. Karo pradžia nebuvo tokia sunki, kaip jo pabaiga, kai M. Martinaitis jau nebuvo kūdikis.

Poeto gimtinėje Raseiniuose apie tris mėnesius vyko itin smarkūs mūšiai. Jo namai buvo pirmose fronto linijose, tad M. Martinaitis girdėjo sprogimus, matė žūstančius kareivius, jų lavonus, šaudomus žmones: „Mus vokiečiai varė į Vokietiją,  bet kažkaip atsilikom ir nepatekom į ją. Paskui, pokaris – partizanai, stribai, susišaudymai. Mano karta matė tai, ko jūs jau nebematėt”. M. Martinaičio vaikystės namai buvo strategiškai patogi vieta partizanų nakvynėms. Pamatę, kad ateina stribai, partizanai spėdavo pabėgti.

Gimtuosius namus poetas apibūdina kaip pavojingus – niekada nežinodavai, kas ateis, ko klaus, gal išveš. Vaikai nieko nežinodavo, nes tėvai, bijodami, kad atžalos gali prasitarti apie draudžiamus svečius stribams, nieko jiems nepasakodavo. Daug matydami, tačiau negalėdami visko suprasti, vaikai dažniausiai bijodavo. Frontui praėjus liko išdaužyta gimtinė, sušaudyti, pilni kulkų ir skeveldrų medžiai. Po karo statydamas namą M. Martinaičio tėvas naudojo tuos sušaudytus medžius. Tašant rąstus iš jų byrėdavo skeveldros ir kulkos. Statydamas savo sodo namelį prie Vilniaus M. Martinaitis parsivežė tuos rastus iš gimtųjų Raseinių.

Nuo radijo ryšių specialisto iki literato

Baigęs kaimo septynmetę, M. Martinaitis Kaune įstojo į politechnikumą ir baigė radijo ryšių specialybę, kurioje mokėsi tiksliuosius mokslus, kurie jam labai patiko, tačiau viską sugadino, kaip jis sako, poezija: „Rašiau, spausdino, pradėjau garsėti, įstojau į Vilniaus universitetą – lietuvių kalbą ir literatūrą. Jei būčiau dirbęs pagal specialybę – visą gyvenimą būčiau pradirbęs kokioj ryšių kontoroj ir tiek. Galvojau, kad reikia pabėgti iš to, ir pabėgau”. Dar penktoje klasėje pradėjęs į atminimų sąsiuvinius rašyti ketureilius, poetas į šį žaidimą rimčiau pradėjo žiūrėti studijuodamas Kaune – pirmosioms eilėms patekus į spaudą.

Kūrybinės kančios M. Martinaitį aplanko ir šiomis dienomis – poetas rašo dar vieną knygą, kuri dienos šviesą turėtų pamatyti gana greitai: „Kai ką nors ilgai darai – išsisemi. Tada niekas nesiseka, nieko nenori, viskas negražu, darosi pikta. Iškeikvoji tas baterijas, reikia laiko joms pasikrauti ir tada vėl gerai”. Prisimindamas sovietinius laikus poetas patikina, kad anksčiau kūrybinių krizių buvo daug daugiau, nes toli gražu ne viską leisdavo spausdinti. „Parašydavai, tau atrodydavo gerai, o niekas nepriima ir dar bara, kad negerai parašei. Dažnai būdavo, kad parašydavai ir žinodavai, kad niekur nepraeis.” Dabar tokie kompleksai kūrėjams nepažįstami, o pats poetas prisimena ne vieną savo pažįstamą ir draugą, kurie labai sunkiai išgyvendami tą laikotarpį, kada rašyti gali, bet negalima – daug M. Martinaičio kolegų žlugo negalėdami išleisti savo kūrybos.

Kūrybos procese labiausiai patinka rašyti

M.Martinaitis sako, kad eilėraščio iš anksto nesugalvosi: „Atsiranda kažkokia keista nuotaika, nežinau kaip ją pavadinti, kai pradedi kažką matyti, jausti ir rašai, rašai, rašai, paskui praeina. Tos būsenos tokios įdomios.” Nors yra poetų, kurie sako, kad kūryba yra kančia, M. Martinaitis jos taip nevadina. Jam smagu daryti darbus, kurie sekasi, o kūryboje būtent taip ir yra: atsiranda jausmas, kad viskas einasi gerai, vėliau mintys išsisemia ir nieko nebesinori rašyti.

Nors sakoma, kad depresija visada yra kažkur šalia menininko ir, tik paniręs į ją, tikras kūrėjas gali ką nors vertinga sukurti, M. Martinaitis šiai minčiai prieštarauja ir sako, kad atsliūkinus depresijai, nieko gero parašyti neišeina. Tačiau rašyti apie baisius dalykus jam yra malonu: „Tu juos valdai. Rašai dėl to, kad suvaldytum savo baimę, savo nusiminimą, kompleksus. Tu valdai juos rašydamas. Valdai žodžiais, sakiniais, metaforomis. Suvaldai save.”

Skaitant poeziją, reikia skaityti ne tik tekstus, bet ir tai, kas pasakoma nepasakant. Vienas mažas eilėraštukas gali turėti ir keliasdešimt interpretacijų – priklauso nuo to, kaip skirtingai žmonės jį perskaitys. Poetui tai ir yra didžiausias poezijos menas – pasakyti dalykus netiesiogiai su tinkamomis užuominomis, teisingai sudėliotais žodžiais, kableliais, dvitaškiais.

Kritika poeto nežeidžia

M. Martinaičiui įdomu, kaip interpretuojami jo tekstai, tačiau jis priduria, kad nepamiršta, jog kiekvienas žmogus tą patį tekstą gali suprasti kitaip. „Man įdomu pažinti tuos žmones, kaip jie mąsto, tačiau jų interpretacijos man nieko nepasako, aš pats interpretuoju savo tekstus. Iš pradžių vienaip atrodo, po kiek laiko – kitaip.”

Tekstų kritika poetas apskritai nesidomi. Jo numone, jei kokiam žmogui tekstas visiškai nepatiko, kūrėjui nereikėtų dėl to nervintis: galbūt kritikuojantis tekstą suprato visai ne taip, kaip jį įsivaizdavo pats autorius. „Man patinka, kad žmonės rašo, kažką šneka. Man įdomu, ką jie pamatė, kas jiems pasirodė, ką jie pajuto. Aš padėkoju už nuomonę.” Net ir už blogą nuomonę poetas padėkoja ir pasidomi, kodėl jo kūryba sulaukė neigiamos reakcijos: ar poetas kaltas, ar teksto rakto kritikuojantis neatrado.

M.Martinaičio nuomone, niekas negali pasakyti paskutinio žodžio apie kūrinį. Nuo antikos laikų skirtingo amžiaus žmonės kitaip interpretuoja klasikinius kūrinius. Kiekviena karta vis kitaip juos skaito, kitaip supranta. „Kūrinys yra tam tikra komunikacija. Komunikuojama su laiku, tam tikra aplinka, žmonėmis. Tai yra prietaisas, kuris padeda susisiekti, paaiškinti, suprasti. Taip aš suprantu kūrybą ir literatūrą.”

„Pikti poetai” po dešimtmečio bus užmiršti

M. Martinaitis savęs su šiuolaikiniais poetais netapatina. Skiriasi jų patirtys, dėl kurių jie negali būti tame pačiame lygmenyje, taip pat jausti, kalbėti tais pačiais žodžiais. Poetui įdomu, ką jie daro, kaip rašo, kalba. Kūryba kyla iš patirčių. Žinoma, galima viską išvaidinti, tačiau tokia kūryba nebus graži. Senieji poetai, M. Martinaičio nuomone, turi būti tolerantiški ir suprasti, kad kita yra kitokia, ji negali kartoti to, kas buvo, žmonės turi tai suprasti. Gyvenimas sustotų, jei visi rašytų tą patį. Kartais jaunieji kūrėjai rašo piktai, neigia vyresniuosius, poeto nuomone, tai yra normalu, visais amžiais taip buvo. Ateinanti karta turi paneigti tai, kas yra, kad sukurtų kažką savo.

Tačiau rašyti apie neigiamus dalykus nėra išeitis. „Kiek galima rašyti apie blogį. Prieš dešimt metų žodis „šūdas” buvo baisus pasakyti. O dabar? Nieko nebus jį pasakius. Čia yra bangos. Mano karta irgi buvom banda, kuri ėjo viena kryptimi. Reikia neigti, nesutikti, niekinti kažką. Mes irgi tą patį darėm. Dabar tokie bjaurasties vaizdiniai. Tegu išsibaigia, juk jie kartojasi. Visiems atsibosta. Po dešimt metų jų niekas neprisimins, kas cituos juos?” Į meną einama bangomis, sako poetas. Atsiranda keli lyderiai, kurie padaro kažką įdomaus, o tada daugybė pižonų eina iš paskos. Po kiek metų lieka keli kūrėjai, kurie padarė kažką, ką žmonės atsimins. Mene, kultūroje reikia išmėginti viską, kad kūrėjai žinotų, kas ko yra vertas. „Nusibodęs tas pyktis, tačiau nieko nesakau, nes žinau, kad greitai pasibaigs visa tai. Neimu ir neskaitau, nes žinau, kad ten nieko nėra, tik tuštybė.”

M.Martinaičio poezija – apie žmogaus sugebėjimą išgyventi

Daugeliui atrodo, kad poetas kuria apie kaimą. Tačiau jis pats sako, kad rašo apie žmogaus gyvenimą. Apie tai, kaip žmogus gali išgyventi, kai jam labai sunku, beviltiška, net beprasmiška. „Rašau apie tą laiką, kai buvo karas, pokaris. Kaip žmogus išgyvena, kokiomis priemonėmis, kaip jis sugeba išlikti kartais iš nieko. Dabar šaipomasi iš kaimiečių. Jei turiu internetą, kompiuterį ir lakstau visur, ar esu protingesnis už tą žmogiuką, kuris turėjo karvę, arkliuką ir arė žemę? Jis taip pat buvo protingas.” Tam laikui, tuo metui tas žmogus buvo protingas, sugebėjo išgyventi.

M.Martinaitis augo kaime, įgijo ten patirtį, kurią pasakoja savo eilėmis. Tai nereiškia, kad šiuolaikiniai žmonės turėtų gyventi taip, kaip gyveno pokario metu. Šiuolaikinis kaimas yra pasikeitęs ir, kaip sako pats poetas, būtų absurdiška, kad jis norėtų ankstesnio kaimo grįžimo į dabartį. „Mes po karo badavom. Šiuolaikiniai žmonės neišgyventų, jei parduotuvėse nebūtų ko nusipirkti. Mums reikėjo išgyventi iš nieko – viskas buvo išdeginta, sodybos buvo sugriautos.”

Daugybė žmonių dabar nemoka susikurti gyvenimo, sako poetas. Šiuolaikiniai žmonės – sutrikę žmonės.

Mylimiausias eilių herojus – Kukutis

M. Martinaitis kartais pats jaučiasi kaip Kukutis. Yra ir daugiau veikėjų, kurie yra poeto antrininkai, poezijoje veikiantys vietoj jo. Kūryboje nuolat yra žaidybinis elementas, kurdamas poetas nuolat žaidžia, galvoja, dėlioja žodžius, elementus, kurie ateina į mintis. „Aš žemaitis ir Žemaitijoje yra posakis „Kukutis, kukutis, raudonas snukutis.” Mane taip kartais vadindavo. Kukutis – keistas žodis, turintis labai daug prasmių ir jokios aiškios reikšmės. Tai yra ne tik paukštis, kuris su mano eilėmis niekaip nėra susijęs, bet ir koks nors lenktas daiktas”. M. Martinaičio poezijos herojus susijęs ir su sakmėmis, mitologija, mitine atmintimi apie keistus žmones, kurie buvo tarpininkai, pranešėjai, gandų nešiotojai. Visi tie žmonės susitelkė į Kukučio vaizdinį. M. Martinaitis pradėjo rašyti apie Kukutį, nes apčiuopė įdomų veikėją, kuris gali būti labai skirtingas, gyventi, gyventi numiręs, numiręs šnekėti.

Dienos švieson veržiasi nauja knyga

Poetas prasitarė, kad planuoja išleisti dar vieną knygą, tačiau apie ją daug pasakoti nenorintis, nes papasakojęs dažnai nebepadaro to, ką užsibrėžė. „Kai kas pradėta, kai kas tik galvojama pradėti. Kai prisišneki nori padaryti taip, kaip prikalbėjai, o taip jau nebeišeina”. Knygoje M. Martinaitis planuoja daugiau publicistikos. Jam įdomu tai, kas vyksta Lietuvoje, kas vyko rinkimų metu, kas vyksta politikoje dabar. Vis tai parodo, kaip žmonės gyvena. Poetas negalvoja, kokia bus knyga ir kaip ji vadinsis. Beje, pavadinimus savo kūriniams jam parinkti labai sunku, tad jis savo knygas pavadina taip, kaip skamba sakinys, į kurį pataiko pirštas, bestas tarp atspausdintų lapų.

Ši portretinė apybraiža yra labai gerai įvertinto bakalauro žurnalistikos studijų programos studentės Dovilės Tuskenytės baigiamojo kūrybinio darbo „Be jaunatvės nėr senatvės” dalis.

Susiję