Savo kelionę pradėkite atverdami duris. Ar langus, jei jums taip labiau patinka. Išeikite pasižvalgyti po apylinkes. Ar nuklyskite toliau, į Vilniaus širdį. Aš kelionę pradėjau palikdama namus ir aplinkinį rajoną už nugaros – atėjau į Stanislavo Moniuškos skvero, esančio prie šv. Kotrynos bnyčios. Tačiau ten įdomiausias ne lenkų kompozitoriaus S. Moniuška, gyvenusio ir kūrusio Vilniuje XIX amžiuje, biustas. Ir ne vėlyvojo baroko bažnyčia, o… skėtis! Taip, skėtis, skirtas poetei Juditai Vaičiūnaitei. Dramatiškų eilių autorei skirta skulptūra neapsaugos nuo lietaus, nes jis – iš žalvario lapų, lyg sudraskytas rudenio vėjų. O ant jo – lakštingala, kuri, gerai įsiklausius, suokia J. Vaičiūnaitės eilėmis. Tik gaila, kad skulptūra nėra matoma gatvės praeiviui. Tačiau visi puikiai žinome posakį „Kas ieško, tas randa“.

Iš S. Moniuškos skvero užeiti traukia šalia esantis Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejus. Tačiau į šį pasivaikščiojimą išėjome bėgdami nuo uždarų erdvių, tad eikime toliau, link Trakų gatvės. O iš čia jau kur tik bepasuksite – rasite kur nueiti. Aš pasukau į kairę ir lėtai patraukiau link Alumnato. Dabar ten yra įsikūręs Italų kultūros centras, kuris vasarą kviečia paskanauti tikros itališkos kavos. Dar ne vasara, tačiau pro renesansinėmis arkadomis išpuoštų rūmų kiemelį galima patektį į Prezidentūros kiemelį. Patekusi į buvusios kunigų seminarijos kiemą, iškart matau, kad metaliniai vartai į Prezidentūros kiemelį uždaryti. Žvilgteliu ir šypteliu prisiminusi, kad anksčiau ši garbinga vieta buvo vadinama „šunparkiu“. Žinoma, ne dėl šunų. Visgi, kadangi man keliauti toliau trukdo užrakinta spyna, pradedu gailėtis, kad ir kavos čia dar negausi.

Jei išėjus iš Alumnato kiemelio pradėtų lyti – kur bėgtumėte slėptis? Aš – šalia Kristijono Donelaičio, įsikūrusio Vilniaus universiteto šiauriniame korpuse esančioje lodžijoje. Rankose jis laiko knygą, virš jo – žibintas. Ir tai, tikriausiai, daug pasakantys simboliai. Iš tolo K. Donelaitis – rūstus, tiesus ir rimtas, tačiau priėjus iš arti jis atrodo net šiek liūdnas. Galbūt tose arkose jis jaučiasi užmirštas, nepastebėtas? Palietus K. Donelaičio ranką, ji nėra tokia šalta, metalinė kaip kitų skulptūrų. Netgi atrodo, kad ji – popierinė. Tačiau iš tiesų skulptorius Konstantinas Bogdanas sulipdė ją iš stiklaplasčio. Vilniečių lūpomis pasakojamas istorija, esą jis toks todėl, kad tarybiniais laikasi K. Bogdanas gavęs užsakymą padaryti skulptūrą Kristijono Donelaičio 250-osioms metinėms, didžiąją dalį premijos išleido pasilinksminimams. Todėl ir mūsų Donelaitis ne metalinis, nes pinigų brangesnėms priemonėms neliko. Kiek čia yra tiesos – sunku pasakyti. Tačiau tokios istorijos, rodos, įdomiausios. Nerašytos, išgirstos, galbūt netikros…

Aplenkusi Vilniaus universiteto kiemelius, pasukau į Konstantino Sirvydo skverą. Sakote, nežinote tokio? „Prancūzparkis“ jums tikriausiai labiau girdėtas žodis. Prasminga, kad K. Sirvydo skveras glaudžiasi šalia esančio Vilniaus universiteto. Tačiau šalia esantis prancūzų kultūros centras, o juk Prancūzija garsėja savo parkais, tikriausiai paženklino skvero pavadinimą tikusį ir patikusį miestiečiams bei miesto svečiams. Tačiau čia nesustoju, neprisėdu ant suolelio kaip tingus katinas prieš saulę, o einu toliau. Prisiminti senąjį pagonių midaus ir alus dievą Ragutį. Šalia šventosios kankinės Paraskevos cerkvės stovi Ragučio akmuo. Beje, cerkvė, manoma, pastatyta būtent ant Ragučio šventyklos vietoje. Cerkvė viesiems matoma ir žinoma, o štai akmuo – ne. Jis slepiasi už turgavietės, įvairių stendų ir tik tikras istorijų medžiotojas gali jį atrasti. Todėl jis atrodo apleistas, pamirštas. Kaip ir visi mūsų protėviai bei pagonių dievai. O kalbant apie protėvius – Algirdas,  Lietuvos didysis kunigaikštis, ir pastatė šv. Paraskevos cerkvę savo žmonai Marijai. Tai buvo pirmoji akmeninė krikščionių šventykla Vilniuje. Ji unikali tuo, kad kiekvieną sekmadienį joje laikomos pamaldos lietuviškai. O mistiškumo cerkvei suteikia legenda, kad caras Petras I-asis pakrikštijo rusų poeto Aleksandro Puškino senelį Hanibalą, kuris buvo juodaodis! Ne visi istorikai su tuo sutinka, bet tikriausiai rašytojas Tomas Harisas apie tai kažką žinojo, nes savo knygos personažą Hanibalą Lekterį kildina būtent iš Lietuvos.

Iš paskos vejant Hanibalams, traukiu bokšto gatve. Pro buvusią ligoninę, kuri sovietmečiu buvo tapusi odos ir venerinių ligų dispanceriu. Pro buvusį Vilniaus augustinų vienuolyno ansamblį. Kažkada egzistavusiame vienuolyno kieme, Savičiaus gatvėje, stovi vieniša Švenčiausiosios Mergelės Marijos ramintojo bažnyčia. Vieniša ji ne tik todėl, kad yra palikta griūti, o buvusį įėjimą į bažnyčią nuolat sergsti automobiliai, bet ir todėl, kad ji turi tik vieną bokštą – vėlyvojo baroko palikimą. Jei nepatingėsite eiti toliau Savičiaus gatve, 11 numeriu pažymėtame name rasite Čiurlionio namus. Pati keliauju bokšto gatve, tolyn, link „barbakanu“ vadinamo kalno, nuo kurio atsiveria Vilniaus panorama. Iš tiesų čia stovi barbakanas – buvusios miesto gynybinės tvirtovės bokštas. Jis byloja apie tai, kad Vilnius – senas miestas. Kur ne kur vietoj plytų žiojėjantys plyšiai apnuoginą pačią niūriausią Vilniaus paslaptį – ne visas istorijas jis nori mums papasakoti. Kai kurias jis jau palaidojo istorijos puslapiuose. Kai kurios taip ir liko neištartos žmonių lūpose.

Pasilikau ant kalno, nuo kurio veriasi Vilniaus panorama. Bažnyčių bokštai man moja savo viršūnėmis, gatvės iš toli atrodo tarsi betoninės upės. Taip ir liktum grožėtis saulės nušviestu miestu, ir lauktum kada pavasaris visiškai jį užgrobs. Nes Vilniui tinka būti pavasario nelaisvėje. O kur trauksite jūs? Galbūt į Užupį – pasiklausyti Vilnelės čiurlenimo ir pasikalbėti su angelu? Galbūt ieškoti geležinio vilko ant Gedimino kalno? Ar seno arhato, vaikščiojančio stogais Ričardo Gavelio Vilniuje, kuris pasakoja miesto istorijas? Juk Vilnius kupinas jų. Tad eikite ieškoti. Kurkite. Pasakokite. Klausykite. Ir, patikėkite, sušilsite.

Susiję