Antanas Terleckas: „Aš žinojau, ką darau, ką dariau ir kas manęs laukia“

886415_10151589209533714_347436302_o
Žurnalistė R.Sakalauskaitė A. Terlecką jaunimui pristatė kaip „senų laikų herojų“, nusipelniusį tėvynės laisvei. Tuo tarpu pats disidentas kuklus ir savo indėlio nesureikšmina: „Buvau įsitikinęs, kad Lietuva bus nepriklausoma ir bijojau, kad, kai visi švęs, aš negalėsiu, jei būsiu prie to neprisidėjęs“. Dariaus Versecko nuotrauka.

Likus kelioms dienoms iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos šventės, Žurnalistikos institute svečiavosi disidentas Antanas Terleckas ir filmą „Neokupuotas“ apie jį sukūrusi žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė. Susitikimo metu žurnalistikos specialybės studentai turėjo galimybę pažiūrėti filmą ir padiskutuoti su svečiais.

Dokumentiniu filmu „Neokupuotas“ R.Sakalauskaitė siekė prisidėti prie disidentų veiklos įamžinimo: daugybės jų jau nebėra tarp gyvųjų, o veikla ir asmenybės liko nepakankamai atskleistos.

Filmas – duoklė sovietmečio disidentams

„Su juo susipažinau studijuodama“, – apie pirmą susitikimą su filmo herojumi kalba VU Žurnalistikos absolventė Ramunė Sakalauskaitė. Tačiau to meto užfiksuoti juostoje nepavyko: „Ko gero, viso Vilniaus universiteto žurnalistikos studentai tada turėjome vienintelę kamerą, kurią buvo padovanojęs tuomet studentas, krepšininkas Šarūnas Marčiulionis.“

Filmą R.Sakalauskaitė nusprendė kurti norėdama įamžinti disidentų veiklą, juolab, kad daugybės jų jau nebėra tarp gyvųjų, o jų veikla ir asmenybės nėra pakankamai tyrinėtos. „Džiaugiuosi, kad turite galimybę sutikti tikrą senų laikų herojų, kuris prisidėjo prie Lietuvos laisvės. Artėja Kovo 11-oji, proga yra puiki, žiūrime filmą“, – pakvietė žurnalistė.

A.Terleckas savęs didvyriu nelaiko

„Truputį pagražinta“, – pasibaigus filmo peržiūrai linktelėjo A. Terleckas. „Nesu aš toks, ir man nepatogu į save žiūrėti. Nebuvau aš toks didvyris ir nesu“, – savo asmeninio indėlio į rezistenciją nesureikšmina disidentas. „Buvau įsitikinęs, kad Lietuva bus nepriklausoma ir bijojau, kad, kai visi švęs, aš negalėsiu, jei būsiu prie to neprisidėjęs“, –  savo veiklos motyvą, kurį pavadino truputį egoistiniu, paaiškino A. Terleckas. Tikraisiais disidentais, įveikusiais jam pačiam nesvetimą baimės jausmą, jis laiko partizanus: „Mano draugas partizanas, tuo metu septyniolikmetis, pasakojo: kai NKVD‘istai įmesdavo granatą į bunkerį, jis griebdavo ir mesdavo atgal. Paskui kitam mano draugui ČK‘istas pasakojo: „Na, ir vyrai buvo. Mes mesdavom granatą, o jie – atgal“. Jis mano, kad partizanų atsidavimas dažnai būna nepakankamai įvertinamas. „Prisimenu tą Kovo 11-ąją, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Vytautas Landsbergis savo kalboje pasakė, kad už Lietuvos laisvę mes turime būti dėkingi Sąjūdžiui ir persitvarkiusiai Lietuvos komunistų partijai. Aš vos susilaikiau: o kur partizanai? Tai juk daugiausia reikia dėkoti Lietuvos partizanams!“, – susijaudinęs kalbėjo A. Terleckas.

Priesakas jauniesiems žurnalistams: „Skaityt, skaityt, skaityt…“

Atsisveikindami svečiai studentams palinkėjo gana skirtingų dalykų. Ramunė Sakalauskaitė prisakė svajoti: „Svarbiausia – drąsiai svajoti. O visa kita – pastangų, darbo dėka. Viską įmanoma padaryti“. Antanas Terleckas, gan ilgai mąstęs, ko palinkėjus, tarė užtikrintai: „Skaityti daug. Daug skaityti. Neužsiimti pašaliniais reikalais. Daug ką pasieksite, jei mylėsite knygą. Skaityt, skaityt, skaityt. Skaityt.“

Viešą paskaitą – filmo peržiūrą ir susitikimą – organizavo bakalauro žurnalistikos studijų programos antro kurso studentai ir dr. Andrius Gudauskas.

Patalpinta: Auditorija, Naujienos