Kaip mokyti žurnalistus yra įvairių požiūrių: kaip amatą, kaip aukštojo mokslo specialybę, taip pat aktuali magistro ir bakalauro problematika. Taigi pirminė konferencijos idėja buvo kalbėti apie žurnalistų paruošimą, pasidalinti įgyta patirtimi. 2009 įvyko pasaulinė krizė, prasidėjo drastiškas finansavimo mažinimas, todėl mes negalėjome surengti tarptautinės konferencijos. Dabartinėje konferencijoje buvo siekta sutalpinti kuo daugiau informacijos apie žurnalistus ir žiniasklaidą, pateikti pagrindines žiniasklaidos tendencijas.

Kokiai auditorijai skirta mokslinė konferencija?

Tai yra labiau dėstytojams skirta konferencija. Pranešimui yra skiriamos 15 minučių, per tiek laiko pateikiamas tik koncentratas. Pavyzdžiui, mano straipsnis yra 16 puslapių, per 15 minučių jo neperskaitysi, nepateiksi, kaip atrinkinėjai informaciją. Konferencijoje išsakomos tik tezės, išryškinami svarbiausi pavyzdžiai. O pranešėjo tema vėliau bus publikuota per straipsnius, kur informacija bus platesnė ir išsamesnė.

Kodėl  pasirinkote būtent Gruzijos – Rusijos konflikto temą?

Aš dėstau Žurnalistikos institute magistrams informacinio karo kursą, rašiau apie tai disertaciją. O kadangi Gruzijos – Rusijos karinis konfliktas vyko 2008 metais, vadovavau vienam magistro darbui, kuriame jis buvo aptariamas labai išsamiai. Šiame konflikte Lietuvos žiniasklaida buvo pakankamai šališka: buvo nušviesta, kad akivaizdu, jog agresorė yra Rusija, o nukentėjusi yra Gruzija, diskusijų tarsi negalėjo būti. Tačiau tolesni įvykiai atskleidė, kad viskas nėra taip paprasta: karas prasideda, po penkiolikos ar dešimt minučių žurnalistai turi pateikti informaciją. Kas vyksta, jie nežino, tačiau informacijos nepateikti negali, todėl automatiškai ima palaikyti vieną ar kitą pusę. Ir šiuo atveju Lietuvos žiniasklaida sakė: „Mes palaikome Gruziją“. O taip atsitiko dėl be galo glaustų diplomatinių, politinių, ekonominių santykių. Lietuvos žiniasklaida tokią poziciją užėmė neišlaikant objektyvumo. Prieš metus mes skaitėme, kad Rusija yra agresorė, o po metų paaiškėjo, kad Gruzija pirma pradėjo puolimą. Kokias išvadas mes iš to galime padaryti? Kad negalima pasitikėti Lietuvos žiniasklaida? Bet yra ir kita pusė, jeigu Lietuvos žiniasklaida būtų pradėjusi sakyti: „Ne viskas taip paprasta, galbūt Gruzija pati leidosi išprovokuojama“, koks būtų auditorijos požiūris į tai? Būtų kritę tiražai. Kaip pavyzdį aš pateiksiu Antrąjį Persijos įlankos karą: amerikiečiai eina į Iraką, lieka ten ilgą laikotarpį, o Irake padėtis sunkėja. Žiniasklaidoje ypač televizijoje atsiranda kritinių pasisakymų: „ką mes veikiame Irake?“, „Bušas mus apgavo, Irake nėra masinio naikinimo ginklo“. Tačiau vienas televizijos kanalas, „Fox News“ sakė: „Ne, reikia palaikyti valdžios sprendimą – čia mūsų stipriausi ir tvirčiausi vyrai kovoja“. Ir kas įdomu, visų kanalų, kurie pasisakinėjo oponuojančiai, kritiškai reitingai krito, o „Fox News“ kilo. Taigi pati visuomenė, kaip ir Rusijos – Gruzijos konflikto metu, prisiima išankstinę poziciją ir ją palaiko.

Koks turėtu būti idealusis žurnalisto sprendimas, kaip išlikti nešališku?

Aš manau, kad čia yra kaip sporte: jeigu jūsų komanda žaidžia, nešališku neišliksite. Nes jeigu jūs būsite nešališkas, jūsų neskaitys, jūsų neklausys, jūs prarasite darbą. Nuo Pirmojo pasaulinio karo yra sakoma: „Kare pirma auka yra tiesa“. Mes palaikome savus. Kai tai nėra jūsų karas, šalies karinės pajėgos nėra įsitraukusios į karą , aišku, tada reiktų stengtis išlaikyti balansą, stengtis pateikti realų vaizdą. Nes galiausiai, kai viskas išaiškėja, kažkas lieka kvailio vietoje

Galima teigti, kad pati visuomenė nori girdėti pateisinimus?

Taip, niekas nenori tiesos. Pavyzdžiui, Lietuva su Serbija žaidžia krepšinį dėl patekimo į finalą, vienas lietuvių metimas netaiklus, kitas netaiklus ir štai komentatorius sako: „Na, mūsų meistriškumas yra žymiai mažesnis, pasigrožėkime kaip žaidžia serbai: kaip gražiai perėmė kamuolį, koks metimas! Negalima nesižavėti!“. LNK televizija tokias krepšinio varžybas, kai komentatorius pradėjo situaciją vertinti labai kritiškai, rodė prieš dvidešimtmetį. Komentatorius iš visuomenės susilaukė priekaištų dėl to, kad nepalaiko komandos, nes geriau jau pasakyti: „Deja, mums nepasisekė, gal kitą kartą pasiseks“, negu „Na, ir vėl nepasisekė, bet taip ir turėjo būti“. Robertas Petrauskas, kai komentavo Europos krepšinio čempionatą irgi negalėjo pasakyti: „Jau tokio tragiško žaidimo aš per savo dvidešimties metų komentavimą nemačiau, net gėda komentuoti“. Galbūt taip ir yra, bet žurnalistas privalo palaikyti savo komandą, kitaip auditorija nusisuks. Tas nėra būdinga tik Lietuvai, tai yra universalu.

Ar Lietuvoje yra buvę ryškesnių analogiškų  atvejų, susijusių su vidiniais išankstiniais vertinimais?

Su vidiniais išankstiniais vertinimais, bebėjo, yra buvę, bet čia jau reiktų  daryti analizę prieš vidinę politiką, pavyzdžiui, kai apie kažką yra pasakoma: „Jis yra tautos išdavikas“ arba „Jis yra išsigelbėjimas“, tokių situacijų pasitaiko. Kariniuose konfliktuose tokio aiškaus, tendencingo šališkumo nebuvo – daugiau nėra tokių atvejų, kad Lietuva taptų kokios nors šalies advokate Europoje, taip kaip atsitiko Rusijos-Gruzijos konflikto metu.