Žaidžiame Dievus, arba kaip tapti genijumi?

Viktorijos Steniulytės nuotrauka.

Albertas Einsteinas buvo genijus. Jis sukūrė reliatyvumo teoriją. Tai žino beveik kiekvienas mokykloje bent kartais apsilankęs pilietis.

Viktorijos Steniulytės nuotrauka.

Wolfgangas Amadeus Mozartas. Jis taip pat sukūrė šį tą „nerealaus“. Šis žmogus jau būdamas penkerių kūrė muzikinius šedevrus.

Pablo Picasso šešiolikos pradėjo gyventi savarankiškai. Žinoma, jam sekėsi sunkiai: stigo pinigų, tačiau kurti naktimis netrukdė nė stingdantis kambario šaltis. Neilgai trukus tapo dar vienu šlovingu kūrėju – dailininku.

Trys genijai, pasaulinės šlovės ir pripažinimo sulaukę vyrai, kurių gyvenimas prasidėjo taip pat, kaip kiekvieno iš mūsų: paprasta šeima, namai, tėvai, broliai ir seserys. Žinoma, P.Picasso ir W.A.Mozartą mes vertiname šiek tiek atlaidžiau, talentą jie paveldėjo: P.Picasso tėvas taip pat buvo dailininkas, W.A.Mozarto – žymus smuikininkas. O A.Einsteinas? Šitas genijus, atrodo, gimė paprastų pirklių žydų šeimoje, į universitetą jaunasis Albertas įstojo ne iš karto (o mes, XXI amžiaus jaunuoliai, raunamės plaukus nuo galvos, laikom gyvenimą prašvilptu vėjais, jei nepasiseka egzaminai, ar, neduok Dieve, neįstojam į aukštąją mokyklą…), vėliau, baigęs universitetą, būsimas Nobelio premijos laureatas dirbo pagalbiniu mokytoju. Ir vis dėlto šie žmonės praėjus šimtmečiui vis dar minimi, jais žavimės, jų darbų vertė kuo toliau, tuo labiau auga.

Taigi ar genijumi gali tapti kiekvienas?

Jei JIE sugebėjo, kodėl negalime MES?

Neskubėkime. Vadovaukimės sveiku protu. Visi sako, kad tokių kaip W.A.Mozartas, A.Einsteinas ar P.Picasso pasaulyje – tik vienetai. Be to, jei visi būtume genijais, kas šluotų gatves, keptų bandeles, kas taisytų automobilius? Mums reikalingi VISI: valytojai, kepėjai, mechanikai, tapytojai, mokslininkai, net nusikaltėliai…

Betgi kodėl visuomenė dažnai pamiršta, kad KIEKVIENAS yra reikalingas?

„Vaike, mokykis, kitaip tau teks šluoti gatves. Vaike, rinkis PERSPEKTYVIĄ profesiją, kitaip pražūsi.“

Pagaliau išsiaiškinau pagrindinę problemą: mūsų tėvai, mokytojai, VISUOMENĖ stabdo mus. Jie prisidengia geriausiais norais, tačiau suaugusiųjų troškimas sukurti geresnę ateitį jaunimui kartais tampa visiška nesėkme.

Pirmoji taisyklė. Jaunas žmogau, išmok atsirinkti, kas TAU yra svarbu. Klausyk suaugusiųjų patarimų, nebijok paklausti, išmok suprasti, kartais patylėti, o kartais – laužyti taisykles. GYVENK. Patirk PATS.

Tai vienintelis kelias.

Jaunas žmogus reikalingas, kad ir koks jis bebūtų: aktyvus visuomenininkas, tylus vienišius ar peštukas. Juk iš tokių išauga politikai, išprotėję mokslininkai ir nusikaltėliai (suaugusieji, pripažinkite, kad be blogiukų mūsų tėvynės sargams gyventi būtų nuobodu). Jaunas žmogus anksčiau ar vėliau iš nieko tampa kažkuo.

Kaip niekas gali tapti kažkuo?

Neseniai teko matyti BBC televizijos laidą „What Makes a Genius?“ Laidos vedėjas britas Marcusas du Sautoy mėgino išsiaiškinti, kokius šių dienų žmones mes galime vadinti genijais? Kodėl vieni žmonės yra protingesni už kitus? Ir pagaliau bandė atsakyti į jau seniai visiems rūpimą klausimą: genijais gimstama ar tampama? Žinoma, tikslaus atsakymo rasti nepavyko, tačiau pripažinta, jog genijumi iš tiesų gali tapti beveik kiekvienas, deja, dauguma iššvaisto savo smegenų galias, kūrybiškumą. Be to, pripažinta, kad įgimtas talentas ir pastangos ypač svarbu.

Vienas iš laidos herojų – Derekas neteko regėjimo būdamas vos kelių savaičių, tačiau nuo mažų dienų jis mokėsi groti. Dabar trisdešimtmetis vaikinas tituluojamas neįtikėtinai talentingu muzikantu, gebančiu vien iš klausos įsiminti, pagroti ir improvizuoti sudėtingus kūrinius. Tad argi ne nuostabu, kai negalią turintis žmogus atranda savyje talentą, argi tai nėra pavyzdys visiems, jog užsispyrimas ir nuolatinis darbas gali MUS paversti genijais?

Pamėginkite tapti kažkuo.

Pradėkite nuo paprastų arba pačių beprotiškiausių idėjų.

„Jeigu idėja iš pirmo žvilgsnio neatrodo absurdiška – ji yra beviltiška“, – teigė pats A.Einsteinas.

Papasakosiu savo istoriją. Prieš trejus metus pradėjau fotografuoti. Mano nuotraukos buvo paprastos, fotografavau tai, kas man atrodė gražu. Be jokio tikslo, tiesiog buvo malonu įamžinti gražias akimirkas. Draugams patiko kelios mano fotografijos. Mokykloje veikė fotobūrelis. Vienas iš jaunųjų fotografų peržiūrėjo mano nuotraukas. Sulaukiau daug kritikos: blogas apšvietimas, eilinės idėjos, tokių nuotraukų daugybė – jos niekam neįdomios. Vis dėlto pagyrė už gerą kompoziciją. Dvejojau. Neturėjau fotoaparato, tad į būrelį užsukti delsiau. Visai nenorėjau MOKYTIS fotografuoti.

Bet fotografuoti šiaip sau buvo smagu. Atkaklusis draugas vis kritikuodavo ir kviesdavo aplankyti fotografijos mokytoją. Galų gale pasiryžau. Atėjau į fotografijos būrelį. Man patiko. Mokytojas ragino fotografuoti dar, tik pasiūlė nekartoti klaidų. Dar keli apsilankymai fotografijos būrelyje ir ši veikla mane įtraukė.

Šiandien esu smarkiai patobulėjusi. Jau spėjau laimėti keletą respublikinių fotokonkursų, jaučiausi pripažinta ir įvertinta už pastangas. Fotografija mane tiesiog užbūrė, buvau kaip fanatikė: fotografavau viską, kas papuolė po objektyvu, nusipirkau naują fotoaparatą, netgi sugebėjau užsidirbti pinigų iš fotografijos. Aukščiausias įtampos taškas baigėsi, kai ėmiau mažiau fotografuoti. Ieškojau naujų temų, niekam nematytų dalykų, kažko, kas nustebintų išrankią auditoriją. Lankiau parodas, ieškojau įkvėpimo, o dabar… Jaučiu, kad mano „šlovė“ blėsta. Metų pradžioje buvau geriausia mokyklos fotografė, o šiandien mane aplenkė net tie, kas neturi jokio supratimo apie diafragmas, išlaikymą ir auksinio pjūvio taisyklę, mane aplenkė tie, kas TIESIOG kuria, fotografuoja.

Ir tik visai neseniai supratau, kad įkvėpimo ieškojimas – laiko švaistymas. Dar nė vienas netapo menininku, mokslininku sėdėdamas ir laukdamas stebuklo. Todėl vis dažniau paraginu save fotografuoti ir, prisipažinsiu, kad geriausios idėjos gimsta tada, kai bandai kurti, kai mėgini kažką veikti.

Gailėti savęs, kad esi netalentingas, neturi galimybių ir idėjų – tiesiausias kelias į susinaikinimą.

Dar netikit, kad galite būti genijais? Kad iš nieko galite sukurti kažką ypatingo?

Genetikas, mokslininkas, laidų vedėjas Adamas Rutherfordas vienoje BBC laidų atskleidė, kaip žmonės žaidžia Dievų žaidimus: iš genetiškai modifikuotų ožkų pieno gamina šilką arba kaip paprastai galima sukurti visiškai naujų medžiagų, naudojantis vien kompiuteriu. Naujosios technologijos sudarė neįtikėtinas galimybes pasireikšti žmogaus kūrybiškumui, tereikia pamėginti, išdrįsti kurti.

Taigi, jaunas žmogau, Tu GALI VISKĄ. Nesvarbu, kas tave žavi: filmai, muzika, kulinarija ar tinginystė. Šiandieniniame pasaulyje YRA vietos KIEKVIENAM: geram, blogam, nuobodžiam, paprastam ar kūrybingam.

Patalpinta: Lietuvoje, Naujienos