Kitokia Roma. Dvasinga Roma. Arba tiesiog – įspūdžiai iš Taizé Romoje (nuotraukos)
Šiandien sunku patikėti, kad dar maždaug prieš mėnesį – abejojau – vykti į Romą ar ne? Beje, ne šiaip pakeliauti, o į Taizé bendruomenės žiemos susitikimą. Labiausiai abejoti vertė trys dalykai: pirma, egzaminai (dar nežinojau jų grafiko), antra, ar nevemsiu dvi paras važiuojant autobusu, trečia, ar pakanka tokiam susitikimui mano nuoširdaus, bet ne ,,praktiško” tikėjimo. Tačiau savo silpnybės neatsisakiau. Traukiu į bet kurį pasaulio kampą, kai tik pasiūlo.
Tad gruodžio 26-ąją, antrąją šv.Kalėdų dieną, su kiek daugiau nei 60 piligrimų dviaukščiu autobusu pajudėjau Romos link. Mūsų maršrutas buvo Kaunas – Vilnius – Viena – Roma – Bratislava – Vilnius – Kaunas. Tad prieš pasitinkant Romai, reikėjo ,,prastūmti“ laiką Vienoje. Devynios valandos bėgo lėtai, bet laikas neamžinas. Taigi pagaliau artėjome didingos Romos link. Neįsivaizdavau, kad ji vis dėlto tokia įstabi ir graži. Nemaniau, kad būsiu viena iš daugelio, kuriai nuo Romos pakirs kojas.
Nauja šeima
Čia laukė formalumai: išskirstymas po parapijas, paskirstymas į šeimas. Buvo karšta. Nes Romoje žiemos – ne lietuviškos. Mano ir dar šešiolikos lietuvių iš to pačio autobuso parapija buvo gana toli nuo centro. Tačiau ji buvo dosni. Daugeliui suteikė šeimas ir kiekvieną rytą duodavo nuostabių spurgų. Spurgų su daug daug cukraus ir daug daug šokolado viduje. Gardumėlis. Spurgos gelbėjo zirziantį skrandį. Ir padėjo nusiraminti, kai jau nervingai laukėme, kada ateis pasiimti mūsų šeima.
Atrodo, turėtume džiaugtis, kad apskritai tokią gavome. Bet buvome pavargusios, norėjome nusiprausti, likome beveik paskutinės, kurių dar nepasiėmė, o greitai reikėjo skubėti į pirmąsias Taizé pamaldas.
Galiausiai mus pasiėmė senukas. Manėmė, kad jis bus mūsų ,,tėtukas“. Klydome. Jis mus perdavė itališkai bobutei. Aš su dar dviem draugėmis patekau pas močiutę, kuri, žinoma, kalba tik itališkai ir, regis, nesupranta net žodžio ,,ok“. Pamanėme, kad dabar mums bus šakės. Bandžiau kalbėti naudodamasi lietuvių – italų kalbos žodynėliu, bet tai nepadėjo. Ji bandė kviestis į pagalbą kitą italę, kaimynę, kuri angliškai kalba tiek pat, kiek ji pati. Bet kai mums jau reikėjo bėgti, ji pasikvietė savo dukrą. Su ja ir susitarėme, kada galime grįžti, ir aptarėme kitus reikiamus dalykus.
Romos grožybės
Pamaldos vykdavo vis kitoje bažnyčioje. Kadangi Romoje jų daug ir jos visos vertos dėmesio. Bažnyčios tikrai įspūdingos. Vienos dydžiu, kitos grožiu ar ,,stebuklais“. Pavyzdžiui, Ignaco Lojolos bažnyčioje išpieštas kupolas, bet atrodo, kad jis ne išpieštas, o iš tikrųjų ten yra. Tačiau keista. Man ir mano kambariokėms Akvilei ir Ingridai neišdildomą įspūdį paliko – KOLIZIEJUS. Daiktas, kuris man niekada neatrodė įspūdingas. Tačiau, kai išlipi iš tamsaus metro ir visai netikėtai pirmas rimtas objektas, kurį išvysti Romoje, yra apšviestas Koliziejus… Kažkaip nuoširdžiai netiki ir net išsižioji.
Buvo dalykų, kurių, nusprendėme, Romoje iš tikrųjų nėra. Mūsų ilgai ieškomas objektas – Minerva (Basilica di Santa Maria sopra Minerva) – taip ir nebuvo atrastas. Vienas italas siųsdavo į vieną pusę, kitas į priešingą, o trečias pasiųsdavo įstrižai.
Buvo ir vietų, kur patekti niekaip nepavyko. Bet tebūnie tai ženklas, kad Roma mūsų laukia sugrįžtant. Į Šv. Petro bazilikos bokštą ar bent jau pačią Baziliką nepavyko patekti visus tris kartus. Nepavyko patekti nemokamai į Siksto koplyčią. Kai kiti bilietus gavo be jokio vargo.
Nuotykiai Vatikano aikštėje
Turbūt įsimintiniausias įvykis – susitikimas su popiežiumi Benediktu XVI. Pamaldos turėjo prasidėti šeštą valandą, tačiau mes į garsiąją Vatikano aikštę patekome kelios minutės po trijų, o šalia jos atėjome apie pusę trijų. Buvo verta, nes užsiėmėme geras vietas.
Su Akvile, likus valandai iki pradžios, nusprendėme aplankyti tualetą. Eilė neišgąsdino. Manėme, per valandą laisvai spėsime. Deja… likus žingsniui iki tualeto suskambo varpai. Pamanėme, kad tualetas dar palauks, o popiežius – ne. Suskubome atgal ir žiūrim – užtverta! Žmonių nebeįleidžia atgal. Nurijom apmaudo kartėlį. Bet greitai paaiškėjo, kad įleis iškart, kai tik praveš popiežių aplink aikštę. Ir paaiškėjo, kad mums pasisekė kur kas labiau. Nes popiežių pamatėme maždaug 10 metrų atstumu.
Tada abi trykštančios džiaugsmu nulėkėme į savo vietas. Vis dėlto ,,smagiausia“ akimirka dar laukė. Visi turėjome žvakes su popieriuku. Akvilė filmuodama popiežių ėmė ir uždegė priešais sėdėjusios moters kailinį kapišoną. Ir to net nepastebėjo. Aš pradėjau rėkti: „DEGA! DEGA!“ Akvilė dar spėjo paklausti: „Kas?“ Tuomet greitai užpūtė ugnį. Kai pamačiau, kad ji taip lengvai užgesinama – papūčiau ir aš. Ta moteris net nesuprato, kas atsitiko. Jei ne jos vyras šalia, turbūt būtų net nesužinojusi. Beje, labiausiai juokinga buvo jos dukrai. Girdėjome ir daugiau istorijų. Štai vienuolei užsidegė tas popieriukas ant žvakės, ji to nepastebėjo ir žvakė pavirto fakelu. Vis dėlto tai tik akimirkos. O meldimasis kartu su popiežiumi buvo kažkas ypatingo. Dar ir dabar nesuvokiu, kad ten buvau ir aš.
Taizé dvasios paieškos
Tačiau kalbant apie pačią Taizé dvasią, nors aš susitikime dalyvavau pirmą kartą, tačiau nejaučiau to, ką mačiau nuotraukose ar girdėjau žmonių pasakojimuose. Tai patvirtino ir dar keli žmonės. Akvilė sakė, kad vasaromis Taizé (Prancūzijoje) pamačiusi žmogų žinai, kad dar jį sutiksi. Be to, ji pasigedo vienuolių, kurie yra svarbi Taizé dalis.
Mūsų parapija nebuvo labai bendruomeniška. Beveik visi bendravo tik su savo tautiečiais. O Kamilė sakė, kad jai Taizé susitikimuose labiausiai patinka atmosfera, jos paprastumas ir nuoširdus žmonių bendravimas.
Nusprendėme, kad Roma per didelis miestas ramybei ir susikaupimui. Čia gyvena beveik 3 milijonai žmonių, o dar atvyko 45 tūkstančiai piligrimų. Atstumai irgi nemaži. Ypač tuomet, kai gyveni daugiau nei valanda kelio iki centro. Visuomet turi skubėti, kad pamatytum kuo daugiau ir spėtum į pamaldas.
Vis dėlto ramybė ir susikaupimas ateidavo pamaldų metu. O ,,Circo Massimus“ aikštėje, kur kadaise vykdavo žirgų lenktynės, o dabar dalijamas maistas piligrimams, galėdavai mėgautis netikėtai gautomis saulės spindulių dozėmis, tenkintis jos šiluma ir galvoti, koks tu ramus ir laimingas.
Naujieji metai Romoje
Nepaisant bendruomeniškumo trūkumo, Naujuosius metus atšventėme labai smagiai. Kiekviena tauta turėjo prisistatyti. Mes, drąsūs lietuviai, nusprendėme pasirodyti pirmi. Sušokome nuotaikingą, energingą šokį – grečenikę. Vėliau šokdinome kitos tautybės atstovus. Mano ,,auka“ tapo prancūzas, kuris nuolat atsiprašinėjo, kad nemoka šokti. Tačiau jis nežinojo manosios paslapties – aš pati trypiau ir jį sukiojau ne visai taip, kaip reikėtų. Juk svarbu, kad būtų linksma ir nestovėtume vietoje, ar ne?
Vienas lietuvis, Mindaugas, nusprendė Lietuvą reprezentuoti fortepijonu sugrodamas ,,Queen“ grupės kūrinį ,,Bohemian Rhapsody“. Nesvarbu, kad nė vieno iš ,,Queen“ vyrukų venomis neteka lietuviškas kraujas. Nesvarbu ir tai, kad jis ne visas natas sugrojo tiksliai. Svarbu, kad visi aikčiojo iš susižavėjimo.
Kitos tautos irgi šoko ir į savo šokius įtraukinėjo kitus. Tik ukrainietės, pasipuošusios savo tautiniais rūbais, atliko ukrainiečių liaudies dainą. Kaip jau supratote, visi daug šoko, o aplink tryško puiki, džiaugsminga nuotaika. Tad pagaliau pajautėme Taizé bendruomeniškumo dvasią.
Itališki nesusipratimai
Kiekviena diena dovanodavo vis kažką netikėto. Ingrida sakė pamačiusi Romos panoramą, kai susipina senosios imperijos likučiai ir amžinieji kalnai. Dar tos kalnų snieguotos viršūnės… Tada ji suprato, kad iki tol nebuvo mačiusi grožio. Kol Ingrida svaigo nuo Romos grožio, aš negalėjau liautis juoktis iš ,,šūdų“ pardavėjo. Taip vadinome limpančius daiktus, kuriuos mėtydavo ant žemės, tada pakeldavo ir vėl mesdavo ant plytelės. Juos siūlydavo pirkti. Reikėjo bent kainos paklausti! Bet tuomet man atrodė neįtikėtinai juokinga. Svarsčiau, kaip jis prisistato, kaip pristato savo profesiją ir kaip apibūdina savo darbą. Tai, ką jis veikia gyvenime. Kita vertus, tai galbūt visai ne taizietiška, priešingai – turėtų būti graudu. Bet žmonės sukasi, kas kaip išmano.
Dienos slinko, apsipratome su Romos didybe. Gal net ji nebedarė įspūdžio. Pradėjome vis geriau suprasti savo bobutę. Tiesa, viena iš mūsų – Ingrida – mokėsi italų kalbos, todėl praėjus kelioms dienoms, pradėjo prisiminti vis daugiau itališkų žodžių. Žinoma, vis tiek neapsėjome be nesusipratimų. Kartais tik vėliau suprasdavome, ką iš tiesų sakė mūsų ,,močiutė“. Visos interpretuodavome savaip ir įsivaizduodavome, kad suprantame, ką sako. O kai paaiškėdavo tikroji reikšmė – juokdavomės.
Tačiau supratome, kad Italijoje galima išgyventi su trimis frazėmis: si, gracia ir TUTO BENE! Kai bandžiau pavartoti: no, išėjo ne visai gerai. Manęs mūsų ,,močiutė“ itališkai paklausė, ar man patinka Roma. Aš supratau, kad man kažką siūlo, ir itališkai gestikuliuodama, susiraukusi atsakiau: NO NO NO..! Dar ji manė, kad aš italė. Nes mane italai vadino Donatella. Tad kai grįždavome namo, aš per garsiakalbį sakydavau: Donatella. O tai itališkas vardas. Bet jei jau būčiau blondinė italė, gal nebūčiau tylėjusi visą savaitę ir pasakyčiau daugiau nei tris žodžius itališkai?
Čiao, Roma!
Kai atėjo ta diena, kai reikėjo atsisveikinti su Roma – supratome, kad mes niekur važiuoti nenorime. Taip, jau buvome aptarusios, kad gyventi Romoje nenorėtume ir Vilnius vis dėlto nuostabus miestas. Tačiau taip norėjosi ten pasilikti dar bent kelias dienas. Dar kelias dienas pamiegoti pas bobutę, nors ir visas, o ne kas trečią naktį, būtų reikėję miegoti ant kilimėlių. Pasitikti rytą su saldžiais pusryčiais. Džiaugsmingai keliauti į parapiją, valgyti itališkus ledus ir melstis vis naujoje bažnyčioje.
Tačiau kelionė nesibaigė įsėdus į autobusą. Laukė dvi naktys nepatogiame autobuse. Ilgos eilės prie MOTERŲ tualetų (tomis akimirkomis norėjau tapti vyru) ir nuostabioji Bratislava. Buvome pavargę. Spėjau pamiegoti Bratislavos prekybos centre ant minkštasuolio, kol nepažadino apsauginis, pasakydamas, kad čia ne motelis. Bet dievaži, toje Bratislavoje nėra daugiau ką veikti, tik miegoti. Dar yra „Mcdonald‘s“. Ir tuščios, šaltos gatvės su keliais lietuviais turistais, grįžtančiais iš Romos.
Sausio 4-ąją, apie 14 valandą Lietuvos laiku, išsilaipinome Vilniuje prie ,,Panoramos“ viešbučio.
Dievas ir tikrieji žmogaus turtai
Taizé ne šiaip būdas pakeliauti, kaip galvoja nemažai žmonių. Mane nuvylė žmonės, pasakoję, kaip ieškojo klubų pasitūsinti. Žmonės, kurie nelabai vaikščiojo į pamaldas. Nes Taizé yra daugiau nei būdas pabėgti nuo tėvų, pajusti kažkiek laisvės, pamatyti kitą šalį. Tai erdvė, bendruomenė, kurioje kiekvienas gali atrasti sielos ramybę, sutikti naujų, svarbių žmonių, kažką suvokti.
Akvilė sako, kad Taizé suprato, jog Dievą atranda žmonėse. Ingrida – apmąstymuose arba likimo grandinėse, kai susimauni, bet tai išeina į gera. Aš manau, kad Dievas tūno mano širdyje ir aš jį atrandu meilėje. Apskritai, grįžusi ir ėmusi skaičiuoti, kiek artimiausiu metu būsiu aplankiusi pasaulio stebuklų, supratau, kad tikrieji pasaulio stebuklai visai ne Dzeuso skulptūros, Romos koliziejai, Maču Pikču ar Eifelio bokštai, bet gyvybė, šeima, meilė, viltis, tikėjimas, gėris, laimė, taika, laisvė.
Linkėjimai: Akvilei, Ingridai, kelionės draugams, Modestui, Edvinui, parapijai, italei močiutei, Italijai, visai Taizé bendruomenei!