Tranzavimo varžybos
Na gi, sustokit pagaliau. Tranzavimo varžybos prasidėjo: atvažiuok pirmas ir gauk butelį kofolos*.
Dviese stovim kelyje ir mėginam pirmi išvažiuoti iš Varšuvos, kuri, rodos, niekad nesibaigia. Tai sena tiesa – į miestą įvažiuoti lengva, bet išvažiuoti iš jo —. Kelias siauras ir pro mus lekia automobiliai. Tikrai ne pati geriausia vieta. Šalia stūkso kažkokia džinsų parduotuvė. Mano draugas pradingsta joje, o po keliolikos minučių grįžta su kartono gabalu „Krakow“.
Kartą kelyje Šilutė-Vilnius sustojo vienas „aš žinau VISKĄ“ vairuotojas. Sakė, niekada netranzavo, bet labai gerai žino, kaip reikia tai daryti. Mes, jo paklausę, dabar stovim iškėlę kartoną ir laukiam. Ir tikrai sustoja pilkas opelis ir – nors važiuoja ne visai pakeliui – paveža iki patogesnės vietos, t.y. išveža iš nesibaigiančios Varšuvos.
Ačiū jam, po keletos minučių sustoja vyras, važiuojantis iki Radomo (o Radome, o Radome). Sakė, grįžta namo, nematė savo pusantro mėnesio sūnaus jau mėnesį. Gal todėl važiuoja taip greitai. Gal kiek ir per greitai – jau įvažiavus į Radomą, jį sustabdo moto-policija ir išrašo baudą. Visai nemažą, kaip mums pasirodė. Kažkaip nesmagu, lyg dėl mūsų būtų tą baudą gavęs. Bet vairuotojas guodžiasi, ai, nieko (ir dar tikriausiai sako k…., Lenkijoj jie visada taip sako. Kartą važiavom traukiniu Krokuva-Varšuva naktį. Tą kartą, tiesa, mums pardavė bilietus į neegzistuojantį traukinį, jis paprasčiausiai neatvažiavo. Užtat atvažiavo kitas, kuris, kaip paaiškėjo, buvo gal keturiais zlotais brangesnis, o turėjom mes 30 grošų, batoną ir pašteto. Bet pasirodė gerieji girti lenkai ir užmokėjo už mus. Klausėm, kodėl, sakė: you are very beautiful, is that not enough? Na, tebūnie taip. Mūsų vagone dar buvo olandas, kas mėnesį važinėjantis pas merginą į Varšuvą, ir blogasis girtas lenkas. Šitas dainavo, norėjo muštis su geraisiais girtais lenkais, 3h ryto skambino savo žmonai ir sakė tą žodį iš k raidės daug daug kartų. Labai daug. Olandas sakė nerazumem, bet blogasis girtas lenkas tada paaiškino, kad jei jau esi Lenkijoj, tai turi razumem būt, k…).
Taigi mūsų greitasis vairuotojas gauna baudą, bet vis tiek mėgina mus nuvežti kiek toliau už Radomo. Atsisveikinę stovim kiek sutrikę, bet laimingesni stotelėje prie kapinių. Geriam arbatą, kurią dar iš Vilniaus termose atsivežėm, ir džiaugiamės, nes tikrai turėtumėm pirmauti, matėm dar prieš Radomą savo draugus sustojusius kelkrašty. Viena moteris klausia: jūs čia tranzuojat? Ir juokiasi. Sako: nieks čia nesustos. Mes čiauškam, kad aišku sustos, visada sustoja (be to, greitasis lenkas patikino, kad čia visi tranzuoja iš Radomo). Bet stovim kaip stovėję.
Moteris išvažiuoja pirmu autobusu, atvažiuoja jau koks penktas, bet mes vis dar stovim. Na nieko, svarbiausia nepradėti pykti, nes vairuotojai kažkaip paslaptingai jaučia nuotaiką. Vis tiek galiausiai sustoja mažas mažas mažas automobiliukas. Vairuotojas, toks apie trisdešimties metų nedidelis vyriškis (toks, panašus į savo automobiliuką), nekalba jokia kita kalba, tik lenkų, taigi, sėduos į galą ir nieko nematau, nes ant manęs – kuprinės. Nors ir be kuprinių vietos ne milijonas. Gaila, nemoku lenkiškai, nors, tiesą sakant, važiuodama su juo, šiek tiek imu pramokti.
(Išverstas pokalbis)
Lenkas: Kur važiuojat?
Mes: Į Slovakiją, kur jūs?
Lenkas: Į Zakopanę. Mums visai pakeliui, nuvešiu jus beveik iki Zakopanės.
Mes: (džiaugsmingai) O, tai puiku! (tikrai laimėsim)
Lenkas: Bet turėsit sumokėti. Aš prisipyliau pilną baką, bet jūsų kuprinės labai sunkios, man neužteks.
Mes: —– Mes nemokam, kai tranzuojam. Ir pinigų neturim.
Lenkas: Tai iš kur jūs atvažiavot?
Mes: Iš Lietuvos.
Lenkas: O kur važiuojat?
Mes: Į Slovakiją.
Lenkas: O kaip čia atvažiavot, iki Radomo?
Mes: Tranzavom.
Lenkas: O tai kur nakvosit?
Mes: Na tai Slovakijoj, kempinge.
Lenkas: O tai kur jūs šiandien nakvosit?
Mes: Na, tai, kaip jau minėjom, Slovakijoj, kempinge.
Lenkas: O tai kaip jūs iki ten nuvažiuosit be pinigų?
Mes: Tranzuosim.
Lenkas: O tai kur nakvosit Lenkijoj?
Mes: Nenakvosim, nakvosim Slovakijoj.
Lenkas: Slovakijoj kur?
Mes: Kempinge.
Lenkas: O tai kaip jūs čia atvažiavot?
<..20 min..>
Lenkas: O tai kur jūs važiuojat?
Mes išsiropščiam iš automobilio degalinėje ir mūsų vairuotojas atsisveikina lyg su geriausiais bičiuliais, šiltai spausdamas rankas. Na, kodėl gi ne.
Čia vėl tenka ilgėliau pastovėti. Baisiai karšta, saulė visai įsišėlo, bet turim riešutų, tai niekis. Tai gal ir atrodytų nesusiję dalykai, bet kelionėje visada susiję tai, kas niekad nesusisietų namuose. Čia mus aplenkia draugai – konkurentai nuožmioje kovoje dėl kofolos – ir mojuoja sau patenkinti.
Keletas kitų mašinų, vilkų stebėtojas, draugiški statybininkai, ir mes stovim kažkur netoli Kielcų. Dangus niaukstosi, bet pagaliau nebe karšta. Čia kažkoks remontuojamo kelio ruožas ir, kad ir kur beeitume, ieškodami patogesnės vietos, tokios vis tiek nerasime artimiausius 7 km, kaip spėjam pagal ženklus šalimais.
Stovim, stabdom automobilius, traktorius, kelio lygintojus ir valgom riešutus. Sustoja maloni pagyvenusi pora, nuveš visai daug, džiaugiamės, tik iš to džiaugsmo pribarstom ant kelio riešutų, bet visai negaila. Jiedu atrodo labai inteligentiški ir draugiški. Moteris kalba su mumis, o jos vyras kažkaip mielai šypsosi ir tyli. Sakė, daug keliauja, visada ima tranzuojančius, nes taip liepia vyras. Dalinasi su mumis mintimis apie literatūrą, Lietuvos ir Lenkijos draugystę, nedraugystę, keliones ir dainas. Paprašyti padainuojam lietuviškų dainų, juokinga, jie atrodo kažkokie baisiai sužavėti, ypač moteris. Sako, jūs turėtumėt rengti koncertus. Atrodo, kalba rimtai, nors mums tąkart ne visai sekasi.
Krokuvos „kamščiais“ atvažiuojam iki miesto centro, sukiojamės ten ratais, kol galiausiai jie nuveža mus į reikiamą kelią (o jiems visai nepakeliui). Kažkaip nė nesinori lipt laukan. Bet ką gi, stovim dabar lyg ir ant kažkokio tilto per kelią, pradeda lyti (nelyknelyknelyk), bet mes per daug nesiskųsdami laikom savo miniatiūrinį užrašą SLO (tik paskui supratom, kad važiuojam į SK, ne į SLO) ir laukiam. Visaip mojuojam tiems vairuotojams, kai atsibosta šiaip stovėt, bet vieta velniškai nedėkinga, automobiliai švilpia pro šalį kaip pasiutę ir, tik spėję pamatyti mus, du mažus mojuojančius žmogiukus kažkur pakelėje, nutolsta savais keliais.
Už kokio šimto metrų sustoja „fūra“ (pagaliau – visą laiką norėjau, kad sustotų, baisiai smagu sėdėt viršuj ir jaustis tokiu savotišku kelio valdovu), tekini nubėgam, lyg bijodami, kad nepersigalvotų, ir užsiropščiam viršun. Labai pakeliui, tik gaila, kalba tik lenkiškai. Užtat smagiai sau važiuojam, vis labiau kalvotom vietovėm, vis arčiau tolimieji kalnai, gardžiuodamiesi varškės sūriu, dešra ir pomidorais. Vairuotojui irgi siūlėm, bet atsisakė, nenori. Papasakoję jam tradicinį paketą (iš kur, į kur, kas ir kodėl), klausomės jo pasakojimų (aš klausausi pasakojimų vertimo, bet juk vis tiek smagu) apie tolimas keliones sunkvežimiu ir „gražiausius Europos vaizdus“ pro jo namų langą. Sako, mes niekaip nenuvažiuosim iki Stara Lesna šiandien, niekaip.
Toks baisiai kategoriškas. Bet ir draugiškas: liepia, nesakau, kad kviečia, nes jis vienareikšmiškai liepia, mudviem važiuoti pas jį, į kaimelį šalia Slovakijos sienos, pernakvot kieme, apžiūrėt pilis ir tik kitą dieną traukt savais keliais. Lauke lyja, baisiai apsiniaukę (o aš vis bijau, kad nebūtų kalnuose to niekad nesibaigiančio lietaus, kaip pernai), o jis sako: visą savaitę lis, todėl važiuokit pas mane.
Važiuojam pro nuostabiai gražias Lenkijos vietas trisdešimties kilometrų per valandą greičiu ir klausomės, kokios nuostabios pilys, kokios nuostabios kalvos, kokios nuostabios pievos yra ten, kur mes, visiški neišmanėliai, atsisakom važiuoti drauge. Supraskit, mes tikrai norėtume, bet važiuojam ne vieni, palapinė ne pas mus, negalim palikt keturių draugų. Be to, čia juk varžybos.
Ne, jis nesupranta. Juokias iš mūsų ir sako, kad jeigu mūsų draugai atvažiuotų iki vieno miesto, kurio pavadinimo taip ir neišmokau ištarti, jis galėtų pats juos namo parsivežt. O apskritai, tai gal mes norim ryt ryte su juo važiuot į Rumuniją? Kartais būtų taip smagu jokio plano neturėti. Ir draugų (ne, juokauju). Rumunija lieka kitam kartui, o dabar, atvežęs mus kiek galima toliau, liepia užsirašyt jo telefoną. Sako, vardu Juzef. Įsivedam Juzef Fura ir atsisveikinę lipam žemyn iš savo sosto.
Mėginam susisiekti su bičiuliais. Vieni visai šalia mūsų, tik kitu keliu važiuoja, o kiti du neatrašo jau kuris laikas. Galiausiai į klausimą „Kur jūs?“ gaunu atsakymą „Ok“. Na, tikriausiai viskas gerai. Baigia lyt, mes paeinam kiek toliau keliu, kažkur už savęs palikę keturis statybininkus, be proto keistai mus stebėjusius.
Pakelėse pietų Lenkijos stiliaus namai, žalia žalia žolė po lietaus ir nė vieno automobilio per 15 minučių. Laukiam dar tiek pat, kol sustoja toks statybinis mini autobusiukas. Prieky trys vietos – ten vairuotojas, toks vidutinio amžiaus tėtis, jo trylikametis sūnus ir žentas. Padedam kuprines į galą, kuriame vienas kitas statybinis įrenginys, ir norim patys ten sėstis, bet jie iš mūsų tik pasijuokia ir liepia sėst priekin, drauge su jais. Taigi į dvi vietas susitalpina sūnus, žentas ir mano draugas, o man vienintelis pasirinkimas yra kabėti kažkur tarp žemės ir dangaus, tiksliau – ant kelių.
Važiuojam vingiuotais pasienio keliukais, pakankamai greitai, kad iš visų jėgų laikyčiaus įsikibus rankenėlės virš durų, visi iš manęs juokiasi ir kalbasi lenkiškai (vėliau paaiškėjo, kad kalbėjo jie slovakiškai, bet mes to nežinojom, tai visai šauniai susikalbėjom). Jie irgi gąsdina mus nesibaigiančiomis audromis su žaibais. Kuo? Nesuprantamas žodis, vis dėlto slovakiškas. Hm, Tududn tudun tun. Vietose, kuriose, tikėtina, bus policija, vairuotojas nuleidžia užuolaidėlę nuo saulės… kad uždengtų mane. Šitaip pravažiuojam pasienį ir – su juokais, kurie man, tiesą sakant, neišversti atrodė juokingesni – galiausiai pasiekiam vietą, nuo kurios iki Stara Lesna miestelio, į kurio kempingą taip stengiamės atvažiuoti pirmi, lieka visai nedaug. Čia mus paveža dar vienas automobilis ir mes, patenkinti, kad nebelyja, atkeliaujam į sutartą vietą.
Pirmi! Gausim kofolą.
O manėm, kad baisiai atsiliekam. Už kokio pusvalandžio atkeliauja kita komanda, pasistatom mažąją palapinę, išsiverdam makaronų ir laukiam draugų, kurie yra kažkur „ok“. Laukiam valandą, dvi, tris. Prieš vidurnaktį keturiese sulendam į savo oficialiai dvivietę palapinę ir bandom susiskambinti. Paaiškėja, kad jie kažkur pasieny (t.y. maždaug už penkiasdešimt kilometrų), sunkiai pavyksta susikalbėti, bet, atrodo, jie mėgins tranzuoti tamsoje, o jei nepavyktų, statysis savo palapinę kur nors šiaip.
Po geros valandos stovyklavietės tvorą apšviečia automobilio lempos, mes laimingi atidarom vartus savo užstrigusiems bičiuliams ir vedam juos valgyti atšalusių, sulipusių makaronų. Bet užtat kiek džiaugsmo būti drauge, ištiesti pavargusias kojas ir laukt ryto, kai prasegus palapines įėjimą į mus pro debesis vėl žiūrės kalnai. O mes laimingi gersim teisėtai uždirbtą kofolą.
Laimėjom! Nors veikiausiai laimi visi, išvažiavę kelionėn.
* Kofola – nealkoholinis gaivusis gėrimas iš žolelių, populiarus Slovakijoje.