Kokie yra tikrieji patyčių mastai Lietuvos mokyklose?

Yra labai sunku pasakyti tą konkretų skaičių. Tokie dalykai kaip smurtas yra labiau vizualiniai. Yra didesnė tikimybė juos įvardinti kaip tam tikrus pažeidimus ir jie yra lengviau apskaičiuojami. O patyčios yra toks paslėptas dalykas. Labai sunku suprasti, kurie vaikai iš tikrųjų tą patiria ir kiek jų patiria. Nemažai vaikų tai slepia, tiesiog patys viduje išgyvena, nesidalina su aplinka. Tie skaičiai, kokie jie bebūtų, jie neatspindi realybės. Jeigu žiūrėtume į statistiką ir į lyginimus su kitomis šalimis, mes visi žinome, kad mes atrodome blogai. Tas nelaimingumo jausmas ir kiti dalykai visuomenėje yra, tačiau koks yra tas tikras skaičius, niekas negali pasakyti.

Keli metai atgal vyko diskusija, kas apskritai yra patyčios. Buvo žmonių, net ir specialistų, kurie patyčias įsivaizdavo kaip smurtą. Nors iš tikrųjų tai yra visiškai kas kita. Šiandien dar yra labai sunku suvokti ir visuomenei, ir vaikams, ir mokytojams, kurioje vietoje baigiasi juokai ir kada tie juokai jau tampa patyčiomis. Tas juokavimas kartais yra pakankamai žemo lygio ir jautrus vaikui.

Kovoti su patyčiomis bandoma diegiant OLWEUS programą, vykdant tokius prevencinius projektus kaip „Savaitė be patyčių“. Koks pasiektas rezultatas šioje kovoje  jau atrodytų patenkinamas?

Švietimo ir mokslo ministerija teigia, kad tų programų yra gana daug: „Pirmas žingsnis“ pradinukams ir Olweus, ir Lions Quest, ir organizacija „Gelbėkit vaikus“ pradėjo projektą. Tikimasi sumažinti tas patyčias kiek įmanoma, bet bendraujant su kitomis šalimis jaučiama, kad tai iš karto nepradingsta. Turi susiformuoti tam tikra kultūra ir tiktai tada, kada bus pajungtas visas bendruomenės kolektyvas: mokiniai, mokytojai, tėvai, – tada turėtų mastas mažėti. Mes nekalbame apie tai, kad 50 procentų sumažės. Mažėti turėtų palaipsniui. Mes nelabai tikimės, kad to patyčių masto staiga taip op ir nebebus.

Ir lygiai taip pat su „Patyčių savaite“, kurioje dalyvauja ir mūsų įstaiga. Aš suprantu, kad ta savaite mes irgi nieko neišsprendžiame. Ji buvo sukurta tam, kad visuomenę suaktyvintume, kad pamatytume ir pripažintume patį faktą. Dabar jau nebekyla diskusijų, kad nėra patyčių. Mūsų visuomenėje labai dažnai neigiamus reiškinius mes neigiame. Lygiai taip pat gėjų pas mus nebuvo, nesantaikos nebuvo, rasizmo nebuvo, taip pat ir patyčių nebuvo. Mes visi labai tolerantiški, bet yra truputėlį kitaip, jeigu nusiimtume rožinius akinius.

Kokiomis proporcijomis turėtų būti pasidalinta atsakomybė tarp pusių kovoje prieš patyčias? Kokia atsakomybė tenka aukai, skriaudėjui, šeimai, mokyklai ir institucijoms?

Nors problema vyksta mokykloje, tačiau pirmiausia tėvai yra atsakingi už savo vaiką. Kada vaikai yra mokykloje ir jie bendrauja mokykloje, mokykla irgi yra atsakinga. Jau yra susiformavusi teisminė praktika, kad jeigu mokykloje, pavyzdžiui, užfiksuotas smurtas, yra taikoma administracinė atsakomybė mokyklai. Šiuo atveju mokykla turėtų imtis labai tvirtai. Labai svarbu, kad mokytojas kontroliuotų padėtį. Tai yra ir bendraudamas su mokinio šeima, ir bendraudamas su vaikų kolektyvu. Ir jeigu vaikas linkęs netinkamai elgtis, jam turi būti paaiškinta, ir kolektyvui turi būti paaiškinta, ir turi būti nustatytos tam tikros ribos bei taisyklės, kas yra normalu. Būna atvejų, kada matai tas patyčias ir jas jau reikia spręsti. Reikia eiti iš apačios: kolektyve iš karto turi būti taisyklės ir visi elgiasi taip, kaip ir turėtų. Ir už bet kokius elementarius prasižengimus turi būti taikoma atsakomybė. Bet atsakomybę aš turiu omeny ne baudžiamąją, administracinę ar pinigines baudas.

Mes labai dažnai žiūrime per bausmes, bet iš tikrųjų pradžia yra visai kitokia. Yra moraliniai dalykai, kurie susiformuoja kolektyve, ir laikas juos pastebėti ir iš karto juos užkardyti, kad „mūsų kolektyve tai yra nepriimtina“. Taip pat yra labai svarbu išugdyti bendruomeniškumo, draugiškumo jausmą kitiems vaikams. Mokėti būti pilietiškai tvirtu yra labai svarbu.

Kalbant apie bet kokį iš tų filmuotų vaizdų, kurie talpinami internete, kuomet vaikai skriaudžia vieni kitus, tai, jeigu vieną vaiką ten muša, ar tyčiojasi iš jo, kiti stovi ratu. Šito negali būti. Net ir tas skriaudėjas taip nesielgtų, jei aplink nestovėtų ratas. Iš tikrųjų jam reikia scenos. Jeigu tos scenos nebus, tada bus visai kas kita.

Kas šioje kovoje sukelia daugiausia problemų?

Pirmas dalykas: jeigu žmogus nuoširdžiai nepriima informacijos, jeigu jis tik dirba formaliai, jam reikia valandas atbūti ar „deja, toks jo darbas ir jį reikia padaryti“. Lygiai taip pat vaikai. Jeigu jų iš tikrųjų nuoširdžiai neįtraukia į veiklą, jie tik turi ateiti į kažkokį pasisėdėjimą, nes čia ne jų tema šiandien. Šitie dalykai, ypač abejingumas, yra patys baisiausi. Jie iš tikrųjų yra didžiausias stabdis.

Kitas dalykas yra „pliusiukų užsidėjimas“. Lengva sakyti, kad mes dalyvaujame programoje ir pas mus nėra problemų. Svarbu yra pripažinti patį faktą, kad taip yra. Jeigu jau atsitiko, tai atsitiko. Munduro skalbimas yra dar blogiau. Aš suprantu, kad mokyklos yra suinteresuotos, kad vaikai pas juos stotų, ateitų, jos nori turėti gerą vardą, draugišką atmosferą. Jeigu nėra tos atmosferos, tai nėra. Ją reikia kurti, o kurti yra sunkus darbas, bet jis turi būti nuoširdus. Be nuoširdumo čia nieko nebus. Su abejingumu čia irgi nieko nepadarysime.

Dar svarbus yra mokyklos bendruomenės gebėjimas įtraukti tėvus. Tėvams yra aktualu, kas vyksta mokykloje, kol vaikai eina į pradines klases. Su kiekviena klase tėvai vis mažiau dalyvauja. Galbūt paskui ir vaikai nelabai nori. Kai prasideda paauglystė vaikams norisi, kad tėvai eitų toliau. Tėvai neturėtų prarasti ryšio su mokykla, o ypatingai su mokytojais. Mokytojai turėtų nepaleisti tėvų, kaip įmanoma bandyti traukti tuos tėvus atgal į bendras veiklas. Viskas yra išradingumo dalykas.

Kada Lietuvoje buvo pastebėta, kad patyčios visgi egzistuoja ir kad imtis priemonių prieš jas reikia? Ar tiesa, kad 1993 metų Skandinavijos patirtis Lietuvoje pradedama diegti tik dabar?

Ne per seniausiai, nuo kokių 2007 metų. Kaip pažiūrėsime. Jei lyginsime su Vakarais ir skandinavais, mes vėluojame pakankamai, stipriai vėluojame. Ypač Europos Sąjungos mastu. Kai pradedi diskutuoti su Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetu, tai 200 šalių kontekste mes atrodome gerai. Viskas priklauso su kuo lyginsi. ES kontekste daugelio vaiko teisių klausimais mes atrodome labai prastai. Ir vaikų laimingumo klausimu, ir santykių mokyklose, ir patyčių. Tikrai labai prastai.

Kokia veiksmų seka turėtų būti, jei iš vaiko tyčiojasi mokykloje, jis jaučiasi auka? Ką reikia daryti, kad „neliptų ant galvos“?

Pirmiausiai mokykla ir tėvai turėtų galvoti, kaip nuo mažens ugdyti vaiką, kad jis pasitikėtų savimi ir žinotų, kad niekas neturi teisės iš jo tyčiotis ir niekas neturi teisės jo mušti. Tai pagrindiniai dalykai. Žinoma, yra labai sunku su tuo savivertės įvedimu, jeigu vaikas namuose mato nuolatinį smurtą, jeigu tėvai smurtauja vienas prieš kitą. Jeigu tėtis muša mamą, mergaitė tai gali priimti kaip normą, kad taip yra, nes moterų tokia dalia. Čia svarbu žinoti, kad niekas niekada neturi teisės mušti žmogaus. Ir tada tėvai nebegali taikyti dvigubo standarto – nėra kūno bausmių. Kaip aš negaliu parėjusi trenkti sutuoktiniui, taip aš negaliu trenkti savo vaikui. Iš principo čia yra pradžia. Ir kitas dalykas – savivertė.

Vaikas turi jaustis saugus tuo, kad jis artimiems žmonėms gali pasakoti visiškai viską. Aišku, suaugusiajam reikia galvoti, ką daryti toliau ir kaip jisai tą daro, nes paskui tam vaikui vėl reikės grįžti į kolektyvą. Nubėgimas ir parėkimas į mokyklą irgi yra blogai. Reikia diskutuoti su mokytojais, aiškintis, kaip viskas vyksta, ir bandyti padėti vaikui iš paskutiniųjų. Svarbu, kad vaikas netylėtų, kad neužsidarytų savyje, kad jis nebūtų pats sau vienas. Galų gale reikia ugdyti visus vaikus, kad jie nebūtų stebėtojais. Jie turi taip pat aktyviai padėti tam vaikui aukai apsisaugoti. Nors pats vaikas ir nesiskundžia, kitas vaikas turėtų sakyti: „Gerbiama mokytoja, mes turime tokią problemą“. Labai svarbu, kad vaikai tą suprastų, kad tai yra netinkamas elgesys.

Stebėjau vaikų darželyje karate treniruotę ir treneris vaikams paaiškino, kad puola silpnieji. Darželio auklėtoja pasakoja, kad staiga grupėje pasikeitė visa nuotaika. Jeigu kuris nors nesuvaldo rankų, visa grupė atsisuka ir pradeda juoktis „va, tai tu silpnas silpnas!“. Ir viskas pakeičiama į kitą pusę, nes niekas nenori būti silpnas. Aš nežinau, kiek ilgai jų sąmonėje tai išlieka. Svarbu, kad vaikas mokėtų reaguoti nuoširdžiai, tiesiai. Paskui jie išmoksta galvoti, kaip išsaugoti savo kailį.

Kalbame apie atsakomybę, apie diegiamas bendražmogiškąsias vertybes, bet kartais atrodo, kad reikia ir realios bausmės. Kodėl jų negalima pritaikyti? Juk vaikų bendruomenėje pasitaiko tikrai ne vaikiško smurto apraiškų ir sužalojimų.

Dažnai būna, kad patyčias yra sunku įrodyti, jeigu tai nėra smurtas. Bet įrodyti įmanoma, tam reikalingas teisėsaugos darbas. Aš sakyčiau, kad visais tokiais atvejais vaiko tėvai turi kreiptis į policiją. Dėl savo vaiko tėvai visada gali kreiptis į policiją, kuri iš karto turi važiuoti ir reaguoti. Ir jeigu vaikas, kuris taip padarė, dar neturi 14 metų, už jį atsako mokykla. Čia ir yra visas atsakymas. Mano supratimu, yra labai keistai susiformavusi teisminė praktika, kad jeigu vaikas yra mokykloje, tėvai už jį neatsako.

Ar apibendrindami pokalbį galime sakyti, kad svarbiausia kovoje prieš patyčias yra visų pusių dialogas ir visiems suprantamai suformuluotos vertybės?

Svarbu gyventi pagal tas vertybes. Gali aiškinti vaikui, kad tu nieko negali mušti arba niekas negali tavęs mušti, ir po to pats muši jį. O Jūs kolegai trenktumėte? Tai lygiai taip pat ir vaikui negalima ausies užsukti, užlupti.

Dėkoju už pokalbį.