Dėmesio sutrikimas: liga ar naujos civilizacijos bruožas?

Nelengva atpažinti, ar vaikas tiesiog judrus, ar jis turi dėmesio sutrikimo sindromą. Juditos Grigelytės nuotr.

Dešimtokas sulaužė vos prieš savaitę pakeistas duris. Iš paskos ėjusi mokytoja pradėjo šaukti: „Jis! Jis!“ „Jį“ – brolio bendraklasį Petrą – prisimenu, kai išgirstu kalbant apie hiperaktyvius vaikus.  Dar pirmoje klasėje juo stebėjosi ne tik mano brolis („O tu žinai, Petras vėl lakstė suolais per pamokas“), bet ir mokytojai, vienąsyk neištvėrę ir koridoriuje sušukę: „Tu hiperaktyvus!“

Hiperaktyvumas – tik vienas iš bruožų, priskiriamų dėmesio sutrikimo sindromui. Apie dėmesio sutrikimo sindromą (sutrumpintai ADS) vis dažniau prabylama svarstant, ar tik šiandieninis skubėjimas nesukelia naujų padarinių, ar maistas, kurį valgome, neskatina elgtis impulsyviau.

O galbūt dėmesio sutrikimo sindromu piktnaudžiaujama? Gal tai ne liga, o visų mūsų bruožas? Juk nenustygstantys vietoje, skubantys, užsiimantys daugybę veiklų, tačiau negalintys susikoncentruoti ties viena – tokie dažnai kasdien patys ir esame. Nors 1798 metais škoto gydytojo Alexanderio Crichtono darbuose pasirodžiusi vaikų elgesį apibūdinanti sąvoka „protinis neramumas“, kartojama JAV interneto svetainėse apie dėmesio sutrikimo sindromą, sufleruoja, kad problema egzistavo jau seniai. Šiandien jį įgyja naujas formas ir paliečia kitas visuomenės problemas.

Gydytojai laiko sutrikimu

Kalbėti apie dėmesio sutrikimą gana sudėtinga – Lietuvoje apie šį sutrikimą diskutuojama vos 6 metus, nors Vakarų pasaulyje problema žinoma jau 30 metų. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, 2010 metais asmenų, kuriems diagnozuoti hiperkineziniai (padidinto aktyvumo) sutrikimai yra tik 76 iš dešimties tūkstančių gyventojų, o tai sudaro 0,76 procento.

Vilniaus universiteto Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro specialistė, docentė Sigita Lesinskienė sako, kad duomenys nėra tikslūs, juk pacientai arba jų artimieji gali prašyti, kad jų ligos ir sutrikimai nebūtų viešinami. Žurnale „Visuomenės sveikata“ dar 2003 m. pasirodęs Dariaus Leskausko ir Kęstučio Kuzmicko tyrimas parodė, kad dėmesio sutrikimo sindromą turi 5,2 % Kauno miesto moksleivių.

Pagal Europoje taikomą ligų ir sutrikimų diagnostikos klasifikatorių dėmesio sutrikimas priskiriamas hiperkinezinių sutrikimų grupei, apimančiai aktyvumo, dėmesio ir hiperkinezinį elgesio sutrikimus. JAV yra taikomas kitoks ligų ir sutrikimų diagnostikos  klasifikatorius. „Nors Europoje ir JAV taikomi klasifikatoriai kiek skiriasi, juos sieja bendras dalykas – dėmesio sutrikimą gydytojai vadina ne liga, o sutrikimu“, – šį sindromą pristato docentė Sigita Lesinskienė.

Vaikų ir paauglių psichiatrė pabrėžia, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimai neapsiriboja padidėjusiu aktyvumu arba hiperaktyvumu, bet apima ir dėmesio, gebėjimo susikoncentruoti stoką bei impulsyvumą.

Kaip atrodo dėmesio sutrikimo sindromą turintis vaikas? Įsivaizduokite: priešais jus – du piešiniai. Vienas – vienuolikmečio, o kitas aštuonmečio. Vienuolikmečio piešinyje pavaizduotas stovintis policininkas, iškėlęs lazdelę prieš automobilį. O štai aštuonmetis nupiešė pro policijos, malūnsparnių ir tanko susišaudymą pravažiuojantį motociklininką – važiuoja taip greit, kad iš dujų išmetamojo vamzdžio ugnis pilasi.

Spėkite, kuris piešinys hiperaktyvaus vaiko? Jei manote, kad aštuonmečio, mintyse lengvai susidarysite hiperaktyvaus vaiko portetą. Juk jis suirzęs užsiplieskia greičiau nei degtukas, paprasčiausiai negirdi mokytojo perspėjimų, nuolat kepšena kitą vaiką, geba per kelias akimirkas lovoje kelis kartus apsiversti kūliais. Tačiau mokytis ir ištverti septynias pamokas mokykloje jam yra sunku.

Pirmasis iššūkis – maistas

„Manoma, kad su šiuo sutrikimu gimstama. Tai nulemta genetiškai, gali prisidėti daug kenksmingų aplinkos veiksmingų nėštumo, gimdymo laikotarpiu bei tuoj pat po gimimo“, – sutrikimo kilmę aiškina docentė. Taip vadinamas „Gene-by-Environment“ derinys, susidedantis iš paveldimumo ir neigiamų aplinkos veiksnių susijusių su šiandienos gyvenimo būdu. Vienas iš aplinkos veiksnių yra maistas.

Dar prieš ketverius metus Didžiosios Britanijos maisto standartų agentūra paskelbė sąrašą dirbtinių dažiklių, galinčių stiprinti hiperaktyvumo požymius. Į sąrašą patenka tokie populiarūs dažikliai kaip chinolino geltonasis (E104), caulėlydžio geltonasis (E110), azorubinas (E122), alura raudonasis (E129), tarzaninas (E102), ponso 4R (E124). Jų galima rasti gėrimuose, saldumynuose, sūriuose.

Svarbiausia pagalbos priemone demesio sutrikimo sindromą turintiems vaikams psichiatrė vadina sureguliuotą dienotvarkę, mitybą, fizinį krūvį per dieną. Pagrindinė užduotis hiperaktyviam vaikui – vis nukrypstančio dėmesio sugrąžinimas. „Hiperaktyvaus vaiko dėmesys sukaupiamas tik penkioms minutes – tai yra raidos sutrikimas, su juo reikia išmokti gyventi – nei barimas, nei didelės bausmės, nei moralizavimas neveiks“, – kalba dr. S. Lesinskienė. Vaikui gali padėti mokytojai ir tėvai vaizdu, bet ne žodžiu grąžinantys jo dėmesį į tai, ką veikė.

Hiperaktyvūs vaikai turi vaizdinę atmintį, taigi dėmesį sukaupia tik į pirmus tris jiems pasakomus sakinius – tolesnių paprasčiausiai nebegirdi, todėl informaciją geriau priima užrašytą, geriausia, išvardytą punktais. Į kalbančiuosius vaikas atkreipia dėmesį tik tuomet, jei kalba trumpa ir aiški ir vaikui žiūrima į akis.

Antras iššūkis – netikra diagnozė

Dėmesio sutrikimo sindromui mažinti ir padėti jį turinčiam vaikui integruotis sociokultūrinėje aplinkoje, kai nepadeda kiti taikomi savireguliacijos metodai, yra skiriami medikamentai. „Kartais kolegos sako, kad yra perlenkta lazda, ypač JAV – amerikiečiai pirmieji pradėjo kalbėti apie hiperaktyvumą. Jei tik vaikas neramus ir neklauso mokytojų, jam sakoma: „Eikit pas psichiatrą ir gerkit ritaliną“. Ten vaistai neretai skiriami kam reikia ir kam nereikia“, – problemos pervertinimo trūkumus įvardijo docentė S. Lesinskienė.

Apie tai kalba ir patys amerikiečiai. Pernai birželį „The American Journal of Psichiatry“ pasirodė svarstymų, kad ypač sunku tiksliai nustatyti dėmesio sutrikimo požymius,  nesupainioti  su kitais sindromais ar ligomis. „Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas gali būti neteisingai diagnozuojamas tiems, kurie kenčia nuo kitų protinių sutrikimų“, – rašo amerikiečių psichiatras Alanas Francesas.

Trečiasis iššūkis – blogiečio etiketė

Sergantieji dėmesio sutrikimu susiduria su pavojumi likti neturinčiais draugų ir vis įsiveliančiais į nemalonumus „blogaisiais“, kuriems nesiseka. Nuo pat kūdikystės sunkumų sukelia varginanti jų priežiūrą – jie judresni, daugiau verkia, nemoka palaukti, pirma daro, po to galvoja. „Jei aplinka nereaguoja ir nepadeda vaikui ankstyvoje vaikystėje, po pradinių klasių dažniausiai kyla antriniai emocijų sutrikimai – hiperkineziniai elgesio sutrikimai. Toks vaikas išmoksta visų įmanomų neigimo, atsikalbinėjimo, provokavimo būdų, prisiima klouno, pykdančio vaidmenį“, – vėlesnius sunkumus apibūdina docentė.

„Sudėtingiausia, kad šis sutrikimas daugiau kaip 75 procentais atvejų nebūna vienas – vaikas kartu turi ir specifinį mokymosi raidos sutrikimą: disleksiją, disgrafiją, dikskalkuliją, turi ir autizmo bruožų. Tai dar labiau apsunkina mokymosi procesą.“ Paauglystėje emocinė įtampa, pagyrimų stygius neretai pradedamas malšinti alkoholiu ir kitais kvaišalais. „Taip galima susirgti priklausomybe. Neseniai Norvegije publikuotas tyrimas parodė, kad 50 procentų priklausomybių ligų klinikoje gydomų pacientų yra neatpažinti hiperaktyvumą turintys suaugusieji“, – pastebi psichiatrė.

Vienas iš šiandienos iššūkių visuomenei, psichiatrės teigimu, yra nedrausmingi vairuotojai, „karas keliuose“. Docentė S. Lesinskienė nedrausmingus, impulsyvius vairuotojus įvardija kaip neatpažintus dėmesio sindromą turinčius asmenis. „Jie neišlaiko dėmesio, jei kelias ilgas ir vienodas. Turi daug nuobaudų, kartais vairuoja ir išgėrę. Žmonių, turinčių dėmesio sutrikimo sindromą, atpažinimas ir pagalba jiems būtų dar viena prevencija. Juk yra ir gražių pavyzdžių – garsus JAV plaukikas Maiklas Felpsas turi hiperaktyvumo sindromą“, – pastebėjo psichiatrė. Pastebėtas, suprastas ir kasdien ugdomas vaikas gali tapti ne tik lyderiu, bet ir pasiekti puikių rezultatų sporto srityje hiperaktyvumą paversdamas privalumu.

Tad šešerius metus vykusios diskusijos, panašu, tęsis ir toliau. Juk atpažinti hiperaktyvumą nėra lengva, nors jis ir nelaikomas liga, o tarktuojamas kaip sutrikimas, kurį galima nuslopinti. Jei nebūtume tokie užiimti ir skubantys, ar pastebėtume, kad esančiam šalia galime padėti paprasčiausiai mažiau taukšdami ar ekspresyviau perduodami informaciją?

Tekstas parengtas lekt. Aurelijaus Katkevičiaus vadovaujamam kursui „Redagavimas ir kūrybinis rašymas“

Patalpinta: Aplinkui, Lietuvoje