Iš autostopininko dienoraščio: 3. Po smėlio traktoriais (nuotraukos)
Mus į savo autobusiuką ir kartu į keltą Prancūzijon priėmė keturių aktorių trupė. Vidury kelto, tiesiog ant žemės prigulti ir pamiegoti nusprendęs aktorius Camilas Prancūzijoje pakvietė mus visus papietauti jūros gėrybių restorane. Pavaišinęs brangiausiomis austrėmis, moliuskų sriuba ir rožiniu vynu, užsilipo ant pakrantės molo ir be jokių kompleksų nusišlapino tiesiai į jūrą.
Atlanto vandenyno pakrantė. Vytauto Jokubausko nuotr. Veždamas mus į Paryžių, papasakojo apie savo trupę. Tai – keliaujančių aktorių grupė. Kiekvieną kartą atvykę į naują vietą, jie vaikšto po žmonių namus ir prašo atiduoti nebereikalingus daiktus ir senus rakandus. Taip susirenka scenos dekoracijas ir vėliau be jokio scenarijaus improvizuoja scenoje. O tada, viską palikę, važiuoja kiton vieton. Ilgų, juodų ir susivėlusių plaukų Camilas taip keliauja jau senokai. Spalvingomis skaromis ir šalikais apsikarstęs vyriškis netrukus taps tėvu, todėl planuoja tokias keliones kuriam laikui atidėti.
Mums pasisekė. Aktoriai Anglijoje keliavo penkiese, tačiau vienas iš jų namo parvyko anksčiau. Dėl to jų jaukiame, bet ankštokame autobusiuke atsirado dvi laisvos vietos. Prisimindami savo nelemtą tranzavimą keltu į priekį džiaugėmės, kad šį kartą mums nusišypsojo sėkmė.
Buvome įpratę, kad užsieniečiai nelabai susigaudo, kas ta Lietuva ir kurioje pusėje ji yra, todėl Camilas mus velniškai nustebino prakalbęs lietuviškai. Nors ir teprisiminė vos kelis žodžius, kuriuos tarė su ryškiu prancūzišku akcentu, tai gerokai pakėlė nuotaiką visam autobusiukui.
Pasirodo, prieš kelerius metus jie keliavo ir vaidino Lietuvoje. Dvi savaites Camilas gyveno viešbutyje Vilniuje. „Jūsų labai graži Pilies gatvė“, – prisiminė prancūzas. Jam patiko ir Gedimino pilis bei prospektas, Katedra. Iki Paryžiaus mus pavežusi aktorių trupė jau pradėjo labai sėkmingai griauti pakeliui nuolat girdėtus stereotipus, kad prancūzai elgiasi nedraugiškai su tais, kurie nekalba jų kalba.
Purvas marmurinėse gatvėse
Paryžiuje apsistojome pas vietinį inžinerijos studentą Davidą. Ir tik atvykus į jo bendrabučio kambarį mūsų laukė staigmena. Jis nakvynei priėmė ne tik mus, bet taip pat dar du amerikiečius ir du turkus. Visa tai gal ir atrodytų neblogai, tačiau apžiūrėję jo šešiolikos kvadratinių metrų kambarį, apstatytą stalais ir spintelėmis, graudžiai susižvalgėme. Galiausiai atvykus turkams, viduje trynėmės susispaudę pečiais, kaip silkės statinėje. Studentų bendrabučiuose draudžiama priimti neregistruotus svečius, todėl Davidas mus įspėjo per daug netriukšmauti. Buvo ir dar viena taisyklė. Budėtojas ateina aštuntą ryte ir išeina aštuntą vakare. Todėl mes turėjome kiekvieną dieną išeiti prieš jam ateinant ir grįžti jam jau išėjus.
Gyvenimas susispaudus ir be jokios asmeninės erdvės pasirodė visai pakenčiamas, ypač tarp draugiškų ir linksmų studentų iš skirtingų kultūrų. Tiesa, naktimis taip linksma nebūdavo. Man teko miegoti tiesiog po stalu. O atsikelti ir nueiti į tualetą tamsoje pasirodė visai rimtas iššūkis: išsirangius iš po stalo reikėdavo per visą kambarį laviruoti tarp rankų, kojų ir kitų neaiškių kūno dalių bei miegmaišių raizgalynės. Norint atidaryti tualeto duris, tekdavo jomis švelniai stumtelti kokį nors miegalių ir atsiprašyti. Ne ką mažesnis malonumas buvo ryte septyniems žmonėms susiruošti ir pasinaudoti vienu dušu. Turkams ir amerikiečiams išvykus, vos vieną dieną pasimėgavome didesnėmis erdvėmis. Pas Davidą iškart atvyko keletas rusų ir lenkų, todėl vėl buvo atstatyta ta pati tvarka.
Grįždavome gerokai po vidurnakčio, o keltis dėl prižiūrėtojo tekdavo itin anksti, tad dar apspangę nuo nuovargio rytais eidavome nusnūsti ant žolės po Eifelio bokštu. Ir tik po kelių valandų saldaus miego pradėdavome kitą dieną.
Tik atvažiavę, su Davidu ir kitais jo svečiais ėjome apžiūrėti Eifelio bokšto, po kuriuo paskui kasdien ir miegodavome. Naktį bokštas atrodo išties įspūdingai. Geltonai švytinti plieninė konstrukcija vidurnaktį sublyksi tūkstančiais mirgančių lempučių. Ir tuo metu kur nors parke tikrai galima išgirsti „Ar tekėsi už manęs?“. Tai gal ir atrodo romantiškai, tačiau supratus, kad tai vyksta kiekvieną naktį ir dažniausiai ne po kartą, pasidaro taip banalu, kad net skauda.
Mūsų nedidelis būrelis visai atsitiktinai prisijungė prie vietinių prancūzų. Paskui iš kažkur atsirado brazilų, meksikiečių, rusų ir pamažu ratelis išsiplėtė.
Juokingiausi pasirodė šampano pardavėjai, lakstantys po visą parką ir siūlantys šampano už dvidešimt eurų. O aplink visą laiką trinasi policija, todėl pardavėjai stengiasi atlikti sandorį kuo greičiau. Apie antrą valandą nakties mūsų nemažas ratelis liko bene vienintelis didesnis žmonių susibūrimas parke prie bokšto. Ir pardavėjai akivaizdžiai darėsi vis desperatiškesni. Dar pasėdėjus vienas priėjo ir pasiūlė nusipirkti šampano už dešimt eurų. „Mums nereikia“, – sakėme. Po keletos minučių siūlė už penkis. „Nenorim“, – vėl mandagiai atsakėme. Apsukęs ratą grįžo ir siūlė už tris. „Mums užtenka, turime savo“, – atkertame. Po minutės vėl priėjęs pasiūlė už 2. Vienas prancūzas, buvęs su mumis, kiek pasiderėjęs, galiausiai nusipirko butelį už vieną eurą. Kaina nuo pradinės sumažėjo dvidešimt kartų. O maniau, kad taip būna tik arabiškuose bazaruose.
Per kelias dienas išvaikščiojome bene visą Paryžiaus senamiestį. Dideli akmeniniai ir marmuriniai pastatai atrodė išties didingai. Tačiau beveik kiekvienoje gatvėje buvo galima sutikti po benamį, miegantį tiesiog gatvėje. O sutemus vaikštinėjant palei Senos upę, po kiekvienu tiltu galima aptikti po atskirą ir gana nemažą benamių bendruomenę. Jos nariai nors ir taikūs, tačiau tuštinasi po tais pačiais tiltais, todėl smarvė ten kartais tiesiog verčia iš koto. Šiukšles vagiančios žiurkės irgi žavesio nepridėjo, tačiau naktinio Paryžiaus šviesų atspindys Senos upėje buvo tikrai pritrenkiantis.
Triumfo arka, Panteonas, Konkordo aikštė – Paryžiaus simboliai, kurie pirmiausiai šauna į galvą, pagalvojus apie šį miestą. Tačiau man įspūdingiausias pasirodė Monmartro kvartalas. Jo siauros, į kalną kylančios gatvelės, apsuptos balto akmens namų, veda prie Švenčiausiosios Širdies bazilikos ant kalno, nuo kurio atsiveria Paryžiaus panorama. O labiausiai nuvilianti buvo Bastilijos vieta. Ten stovėjo vienas neaukštas obeliskas, o aikštė buvo išdraskyta statybininkų. Nuo Monmartro link Bastilijos pėsčiomis ėjome bent kelias valandas, o jį pamačius ne tik kojas paskaudo, bet ir pasidarė pikta.
Nuvažiavus į Versalį sužinojome, kad rūmai uždaryti, todėl pavaikštinėjome tik po sodus. Po įspūdingų Potsdamo rūmų Versalio sodai atrodė išties kukliai. Čia labai daug dėmesio skiriama mažoms smulkmenoms. Centimetrų tikslumu, įvairiomis formomis iškarpomi ištisi krūmynai, fontanai papuošti daugybe mažų statulėlių. Paskutinę dieną Paryžiuje skyrėme Luvrui, kurio, kaip supratome, tiesiog neįmanoma apžiūrėti per vieną dieną. Kruopščiai išvaikščioję pirmą aukštą, antrame jau žingsniavome paskubomis, o trečią prabėgome kuo greičiau. Milžiniškas eksponatų kiekis bei įvairovė ir begalės žmonių išvargina labiau nei visa tranzavimo diena.
Paryžius, be abejonės, pranoko visus lūkesčius.
Stulbinantis svetingumas
Po keturių dienų sostinėje tęsėme kelionę į pietus. Prancūzijos vairuotojai buvo be galo draugiški ir paslaugūs. Vienas net važiuodamas pro langą bandė kalbinti greta judančių automobilių vairuotojus ir labai geranoriškai degalinėje prašė kitų pavežti mus toliau. Bet kaip dažniausiai ir būna, iš perdėto paslaugumo išėjo taip, kad likome sėdėti plyname lauke prie mažos gatvelės, vedančios netinkamom pusėn ir kuria pravažiuodavo vienas automobilis kas dvidešimt minučių.
Mus išgelbėjo vienas vyriškis, kulniavęs per laukus. Vos po kelių žodžių pasikvietė pas save namo, pavalgydino, leido nusiprausti ir paskui pats nuvežė į tinkamą kelią. Ir davė telefono numerį, jei nieko nesustabdę neturėtumėm kur miegoti. Bet tranzuoti Prancūzijoje yra tikras malonumas. Per visą mūsų kelionę neteko stovėti ilgiau nei trisdešimt minučių. O kartais sustodavo ir pats pirmas automobilis, važiavęs iš paskos. Net šiek tiek susierzindavau, kai numetęs savo kuprinę pakelėje ir net nespėjęs prisėsti turėjau vėl ją kelti ir tempti į kitą automobilį. Prancūzai labai geranoriškai paveždavo toliau, nei važiuodavo patys, ir paleisdavo mus prie parankaus kelio. Kas antras duodavo tai vandens, tai šio to užkąsti. Pats mėgstamiausias užkandis buvo prancūziškas ragelis. Jų čia rasti galima ant kiekvieno kampo, jie ganėtinai nebrangūs ir labai skanūs. Kiekvieną kartą sustojus degalinėje arba ryte išėjus į miestą nusipirkdavome šio gardėsio.
Apsistojome prie Limožo ir permiegojome karvių ganykloje. Naktį ten patekome be problemų, bet rytą bandant lipti per tvorą mus nutrenkė elektra. Paaiškėjo, kad palei tvorą nutiesta viela, kuria teka elektra. Pasijutome įkalinti. Laimei, prie pat tvoros augo medis, kuriuo galėjome perlipti į kitą pusę. Bet kad viskas nebūtų per daug paprasta, medis buvo spygliuotas ir apsuptas spygliuotų brūzgynų. Susibraižę ir apdraskyti stojome prie kelio.
Ilanas Weissas, su kuriuo susipažinome Briuselyje, pakvietė mus į vilą, kurią nuomavosi Pietų Prancūzijoje. Mes buvome netoli ir kaip tik važiavome ten, kai jis pranešė, kad sumaišė dienas ir pats ten bus tik rytoj. Taip mūsų grafike atsirado visiškai laisva diena. Nesinorėjo jos tiesiog iššvaistyti, todėl stojome pakelėje susitarę: kur bevažiuotų pirmas sustojęs automobilis, mes važiuosime kartu. Sustabdėme pensininkų porą, važiuojančią į paplūdimį prie Atlanto vandenyno, į pietus nuo Bordo. Jie pasiūlė mums apsistoti jų vasarnamio kieme ir kartu nuvykti prie vandenyno.
O šis atrodė įspūdingai. Pora mus iškart perspėjo pasisaugoti stiprių povandeninių srovių. Bet daug grėsmingiau atrodė dviejų metrų aukščio bangos, visus besimaudančius teškiančios į smėlį. Iš pat ryto pajudėjome link kaimelio, kuriame yra Ilano vila. Pietų Prancūzijos kraštovaizdis neįtikėtinas. Pro kalnus, vynuogynus ir saulėgrąžų laukus vingiuojantys keliukai veda į mažus kaimelius, apstatytus akmeniniais namais. Vidurdienį, kai lauke tvyro 35 laipsnių karštis, kaimuose nesutiksi nė gyvos dvasios.
Į kaimą Baran ir šalia jo esančią vilą atvažiavome patys pirmi. Ji įsikūrusi ant kalno, virš geltonuojančių saulėgrąžų šlaitų. Šaltas baseino vanduo atrodė labai viliojančiai ir, tik pradėjus rinktis Ilano draugams, visi kaipmat sukritome į jį. Poilsis didžiulėje viloje ir ramūs pasivaikščiojimai po apylinkes padėjo greitai atgauti jėgas.
Smėlio traktoriai
Kita mūsų stotelė – Kanai. Bet prieš užsukdami į Europos kino sostinę, nusprendėme aplankyti Viduržemio jūrą ir pernakvoti jos pakrantėje. Ir teko nusivilti. Paplūdimys, kuriame pasilikome, buvo visiškai niekuo neypatingas smėlio ruožas. Iš Viduržemio jūros pakrantės tikėjomės kur kas daugiau. Paplūdimys labai priminė Palangą, tik čia šurmuliavo daugiau turistų ir nebuvo kopų. Pirmą kartą mums teko nakvoti pajūryje. Žmonėms išsiskirsčius, prigulėme ant smėlio. Ir po kelių valandų pašokome apimti siaubo, kai mums prie pat galvų pravažiavo keletą tonų sveriantis traktorius, lyginantis smėlį.
Beveik nepamiegoję leidomės Kanų link. Tai labiausiai mus šioje kelionėje nuvylęs kurortas. Pagrindinė miesto įžymybė – kino teatras, kuriame vyksta Kanų kino festivalis. Visiškai eilinis pastatas, kuris jei nebūtų pažymėtas žemėlapyje, net nekristų į akis. Prie įėjimo ant grindinio išraižytos raudonos žvaigždės – Holivudo bulvaro žvaigždžių kopija. Paplūdimys visiškai apgailėtinas: vos kelių metrų pločio smėlio juosta, perpildyta žmonių, kavinių staliukų ir skėčių. Norint surasti vietos bent rankšluosčiui patiesti reikia pasitelkti fantaziją ir nemažai kantrybės. Pagrindinę miesto dalį galima pereiti per pusvalandį. Išskirtinis jos bruožas – prabanga. Milžiniškos jachtos ir brangūs viešbučiai yra tai, kas labiausiai čia rėžia akį.
Nė neįsivaizdavau, ką čia galima veikti. Kai kurie perpildytose ir tvankiose gatvėse susiruošia pabėgioti. Net ir tie, kurie vos bepajudėdavo, kilnojo kojas tarsi bėgdami. Ir be jokio didesnio rezultato. Mes apsikrovę sunkiomis kuprinėmis ir niekur neskubėdami aplenkėme keletą tokių „bėgikų“. Galiausiai nusprendžiau, kad jie tai daro norėdami pasirodyti prieš kitus. Bėgiojimas čia madingas. Na, o pabėgiojus, žinoma, einama išsimaudyti. Didžiausias iššūkis – per žmonių ir staliukų gausybę surasti kelią iki jūros, kuri čia pat, vos už septynių metrų. Tokia rutina čia įprasta ir tokie ritualai atliekami kasdien. Būtent šioje vietoje pajutau labai aiškų skirtumą tarp turisto ir keliautojo.
Kanuose mes neturėjome kur apsistoti, todėl miegoti vėl ėjome į paplūdimį. Po vakarykščių nuotykių su traktoriumi, šįkart išsirinkome patį siauriausią – keturių metrų pločio ruožą. Tikrai nemaniau, kad čia tilptų tokia mašina. Ir apsirikau. Vos sumigus mane pažadino jau pažįstamas burzgimas ir akis spiginančios šviesos už keletos metrų. Traktorius vos tilpo ir viena padanga braukė jūros vandenį, tačiau atkakliai brovėsi pirmyn, kol mes pasitraukėme jam iš kelio. Prancūzijos paplūdimiai labiausiai įstrigo į atmintį dėl tų žvėriškų mašinų, trukdančių išsimiegoti.
Kuo greičiau palikome Kanus ir Viduržemio jūros pakrante vinguriuojančiais keliukais pasukome Italijos link.
