„Štai kodėl ankstyvųjų miestų (ypač antikinio polio) ir viduramžių katedrinio miesto planas yra visada uždaras“, – pastebi Jurgis Vanagas. Filosofas

Oswaldas Spengleris šių miestų susidarymo veiksniams priskiria ribos bei saiko jausmą, begalybės baimę, būdingą senovės graikų pasaulėjautai. O ir anglų kalboje žodis town anksčiau reiškė aptvėrimą, tvorą. Tokių pavyzdžių galime rasti ir visai šalia – panaši ir rusų gorod etimologija.

„Platonas teigė, kad idealus miestas yra tas, kurį galima aprėpti nuo kalvos: jame visi žmonės pažįsta vienas kitą. Tad miestą galime suvokti kaip tam tikrus socialinius santykius, intensyvesnį bendravimą“, – interviu žurnalui „Versus” sakė filosofas Nerijus Milerius.

Postindustrinių miestų populiacijos mažėjimas

2011 m. spalio 31 d. Žemės gyventojų skaičius perkopė 7 milijardų ribą. Tačiau galima įžvelgti paradoksą – kai kurių miestų populiacijos mažėjimo tendenciją. Ši tendencija gaji, nors daugiau nei pusė pasaulio gyventojų gyvena miestuose ir ši dalis auga.

Apskaičiuota, kad 2100 m. 80 procentų pasaulio gyventojų gyvens miestuose. Miestų populiacijos mažėjimo tendencija visų pirma palietė šalis, kuriose pirmiausia prasidėjo industrializacija, taigi ir itin sparti miestų plėtra – t.y. Vakarų Europą, JAV, Japoniją, galiausiai ir posovietines šalis, manoma, kad ateityje ji palies ir gyventojų skaičiumi pirmaujančias Indiją ir Kiniją. Nors dauguma pasaulio žmonių gyvena miestuose, urbanistikos specialistai įžvelgia dar vieną tendenciją – miestų gyventojų mažėjimas veikia ir miestų plėtrą, priversdamas miestus trauktis. Pavyzdžiui, jei Vokietijoje norima išlaikyti miestus tokio dydžio, kokio jie yra, imigracija būtina.

Dabar urbanistika išgyvena itin svarbų laikotarpį – pirmąkart istorijoje miestų gyventojų mažėjimas ir su juo susijęs miestų traukimasis toks intensyvus. Savo paskaitoje „Mažiau yra daugiau? Urbanistika ir mažėjančių miestų iššūkis“ Nacionalinėje dailės galerijoje šveicarų urbanistas Tim Rieniets pastebėjo, kad  ne tokių  ryškių, bet miestų mažėjimo atvejų būta ir anksčiau, tik sparčios industrializacijos laikotarpiu miestų traukimosi idėja buvo visiškai pamiršta, ją tapo netgi sunku suvokti.

Pavyzdžiui, Viduramžiais gyventojų skaičių miestuose veikdavo gaisrai ar epidemijos, XX a. žmonės keldavosi iš miestų ekonominių krizių metu ieškodami pragyvenimo šaltinio – to pavyzdžių galima ieškoti JAV Didžiosios depresijos metais. Taip pat didelę įtaką darė pasauliniai karai, kurių metu, ko gero, buvo itin pastebima miesto gyventojų skaičiaus redukcija. Vis dėlto pasauliniai karai nesustabdė miestų augimo, tik jį sulėtino – miestų gyventojų skaičius itin sumažėjo 9-ajame dešimtmetyje.  Tarp priežasčių, kodėl šiuo laikotarpiu mažėja miestų gyventojų – mažėjantis gimstamumas, deindustrializacija, migracija. Paradoksas – industrializacija ne tik skatino miestų augimą, bet dar XIX a. pagerino susisiekimo galimybes, transportas tobulėjo – dabar šis industrializacijos bruožas greitina tam tikrų miestų gyventojų skaičiaus mažėjimą.

Dar viena itin svarbi priežastis – gyventojų kraustymasis į priemiesčius (suburbanization). Tam itin daug įtakos turėjo vidurinės klasės ir jos perkamųjų galių augimas – gebėjimas įsigyti namus bei automobilius. Kartu su gyventojais iš miesto centro ėmė trauktis ir prekybos centrai, laisvalaikio praleidimui, kultūrai bei aptarnavimui skirta infrastruktūra, valstybės ar privačių investuotojų investicijos į ją, o su šiuo procesu kartu vyko ir darboviečių decentralizacija. T. Rieniets priminė puikų vadinamosios priemiestizacijos pavyzdį – Detroitą JAV, kurio centras gerokai ištuštėjęs, jame ima karaliauti namai-vaiduokliai, o miestas plečiasi į šonus. T. Rieniets Detroito pavyzdį iliustruoja netgi kiek groteskiškais vaizdais – pirmasis Mičigano teatras Detroite buvo kadaise pastatytas miesto centre, kad miestiečiai galėtų gyventi turtingą dvasinį gyvenimą. Dabar šiame neoklasicistiniame 4500 vietų teatre su aukštais skliautais įsikūrusi automobilių stovėjimo aikštelė. Architektas pabrėžia, kad nenuostabu, jog tokį paradoksą galima išvysti būtent Detroite – juk pirmiausia čia Henry Fordas pradėjo gaminti automobilius. Kitas pavyzdys dar keistesnis – žmonės persikeldami iš miesto centro į dar toliau besidriekiančius priemiesčius, kartu su savimi vežasi ir mirusius artimuosius – perlaidoja juos priemiesčių kapinėse, arčiau namų.

Protu nesuvokiamas liberalizmas

Du dešiniojo Neries kranto pavyzdžiai metaforiškai iliustruoja Lietuvos urbanistikos padėtį. Visų pirma čia po truputį kyla Naujasis Vilnius ir jo urbanistinės kalvos. Anot architekto Pauliaus Kijausko, panaši Naujojo Vilniaus idėja buvo sugalvota brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių dar sovietmečiu.

P. Kijauskas pamena ir architekto Vytauto Edmundo Čekanausko Vilniaus vaizdo nuo pilies eskizą, jame matosi Šv. Rapolo bažnyčia, o už jos daugiaaukščiai, atsispindintys Neryje. Vėliau šioms vadinamoms Vilniaus urbanistinėms kalvoms suteiktas pirmasis akcentas – brolių Nasvyčių „Lietuvos“ viešbutis. Architektas pastebi, kad jau nepriklausomybės laikais suplanavus statyti urbanistines kalvas buvo paprasčiausiai iš naujo atrasta tai, kas buvo siūloma mūsų didžiųjų architektūros grandų. Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojas ir architektas Tomas Grunskis pabrėžia, kad mūsų modernusis Vilnius sukurtas dar anoje urbanistikos paradigmoje. Pasak jo, atrodo lyg mūsų urbanistikos ekspertai būtų užstrigę sovietiniame arba tiesiog pasenusiame mąstyme, mat kartojame klaidas, susiduriame su problemomis, su kuriomis pažengusios pasaulio šalys susitvarkė antroje XX a. pusėje. Europai šiuo metu rūpi žalioji urbanistika, o mes užstrigę ties klausimais, kurių savu metu nesprendėme kartu su visu pasauliu – vis dar gvildename miestų plėtros klausimą arba statome prekybos centrus miestų centruose.

T. Grunskis atkreipia dėmesį į Kauno pavyzdį, kai miesto centre buvo pastatytas „Akropolis“ – superpastatas, dubliuojantis miesto funkcijas, o tai itin skaudžiai palietė visuomenines erdves. T. Grunskis pasakoja, kad Laisvės alėją iš jaunystės laikų atsimena kaip nuolatos žmonių pilną, judrią gatvę, tačiau dabar ji gerokai tuštesnė.

„Žmonių perkamoji galia galėtų telktis miesto centrinėse gatvėse, tuomet jis būtų gyvybingesnis, bet juk perkamoji galia yra ribota“, – samprotauja pašnekovas. Taigi urbanistinių kalvų pavyzdys puikiai iliustruoja savotišką mūsų urbanistikos atsilikimą. „Nesekame užsienio tendencijų, paskui likusią Europą vėluojame pusamžiu ir vėlavome visada“, – pažymi architektas. Nenuostabu, juk nuo pat lietuviškų miestų pradžios buvome kitokie.

Knygoje „Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis“ Algimantas Miškinis pastebi, kad visų Europos šalių miestai, nepriklausomai nuo dydžio, jau X–XII a. dažniausiai buvo gana ryškūs urbanistiniai kompleksai. Šalia valdovų bei kitų feodalų mūrinių pilių juose stovėjo bažnyčios ir vienuolynai. Tuo tarpu pirmuosiuose Lietuvos miestuose beveik nebuvo kulto pastatų, nes tuo metu Lietuva dar buvo pagoniška valstybė. Be to, pasak A. Miškinio, Lietuvos urbanistika rimtai pradėta nagrinėti tik po II-ojo pasaulinio karo.

Antrasis pavyzdys, kodėl dešiniajame Neries krante galime atrasti didžiausias Lietuvos urbanistikai būdingas problemas – tai chaotiškas Šnipiškių urbanizmas. Filosofas N.Milerius pasakojo apie Šnipiškių aprašymą XVI a. Brauno atlase: „Šiame atlase pirmą kartą pateikiamas Vilniaus žemėlapis ir pridėtas Vilniaus aprašas. Parašyta, kad Vilniaus priemiestyje yra visiškas chaosas, nes tie barbarai stato namus, kur nori ir be jokios tvarkos, valgo česnakus ir svogūnus, prisigeria, yra labai daug aklų žmonių, namai skendi dūmuose…”

Filosofas konstatuoja, kad per 400 metų čia mažai kas pasikeitė: „Taigi nuo XVI iki XXI amžiaus pradžios Šnipiškės iš esmės nesikeitė. Ten atsirado keli mūrinukai, gal kai kur vandentiekis, bet iš esmės jokių kardinalių pokyčių nevyko.”

Šnipiškių chaoso pavyzdžiu būtų galima iliustruoti Lietuvos miestų plėtros strategiją. „Miestai išskydo, o apie Vilnių tos išdrikusios struktūros jau net pradėjo viena su kita suaugti, – konstatavo savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis žurnalui “Statyba ir architektūra”. – Svarbiausia, kad tai yra labai prastai suplanuotos teritorijos: be viešųjų erdvių, be aiškios struktūros, be normalių gatvių ir pan. Žodžiu, miestus planuojame pagal morkų lysvių ribas. Tokia, deja, lietuviška XXI amžiaus urbanistika.“ Šmaikštaudamas priduria: „O Lietuvoje viską planuojame prasčiau nei XVII ar XVIII amžiuje – čia toks laukinis protu nesuvokiamas liberalizmas. Net Indijoje ir Namibijoje daug normalesnės planavimo sistemos.”

Taigi šiuo atveju matome netgi dvi problemas – greita miestų plėtra ir jos netvarkingumas. Pavojinga tai, kad infrastruktūros planavimo greitis gerokai atsilieka nuo individualių namų statybos greičio net ir krizės laikotarpiu. „Pavyzdžiui, Vilniaus mieste pernai leidimų individualiai statybai išduota du kartus daugiau negu pastatyta butų”, – teigiama „Statyboje ir architektūroje“. Architektas T. Grunskis pastebi , kad jei būtų turėta patirties, nebūtų kurta tiek priemiesčių, rajonėlių – būtų žinota, kad tai nėra gerai. „Rajonėliai neturi socialinės struktūros. Bendruomenė nesikurs, jei nebus, kur jai susirinkti. Bet net ir to neužtenka. Laiku turėjo būti suprasta, kad urbanistika prasideda nuo bendruomenių, o ne nuo vieno, dviejų galvotojų. Dėl to ir esame pakraščio urbanistika“, – teigia jis. O P. Kijauskas apie bendruomenes sako: „Lietuvoje žmonės daugelio kaimynų nepažįsta, tačiau juk bendruomenėje, kurioje žmonės vieni kitus žino, jie jaučiasi jaukiau ir laisviau.“

Reikalingos naujos gairės

Grįžkime prie miestų traukos idėjos – ne naujiena, kad Lietuvoje, kaip ir daugumoje posovietinių šalių, miestams būdingas populiacijos mažėjimas.

Pavyzdžiui, Klaipėdoje 2001 m. gyveno beveik 193 tūkst. gyventojų, o 2011 jų nėra ir 180 tūkst. Netgi ir nuolat augęs Vilniaus gyventojų skaičius 2011 m. nukrito iki 543 tūkst. 2010 m.Vilniuje gyveno beveik 549 tūkst. Verta pastebėti, kad visos Lietuvos gyventojų skaičius nuo 1991 m. nuosekliai krito, o Jungtinių Tautų skaičiavimais 2100 m. Lietuva bus netekusi maždaug 1 mln. gyventojų.

Akivaizdu, kad pagrindinės to priežastys mūsų regione yra emigracija ir mažėjantis gimstamumas.

T. Rieniets pastebi, kad posovietinėse šalyse vyko sparti deindustrializacija, mat jos savo gaminiais nebegalėjo konkuruoti su Vakarais, tad daugybė urbanistinių erdvių liko tuščios. Lietuvos miestuose tokių erdvių nemažai. „Miesto planavimo specialistų skaičiavimais, Vilniaus centre yra apie 500 hektarų, kurie gali būti konvertuojami – pritaikomi kitai paskirčiai”, – rašo “Statyba ir architektūra”.

„Tie plotai – ne žmonių kiemuose, kuriuos visi taip uoliai gina, o gamybinėse teritorijose Naujamiestyje, Šnipiškėse ir panašiai. Ten galima įrengti loftų – kai ką reikia tiesiog nugriauti ir statyti naujų objektų. Dar reikėtų apmokestinti įmones, kad jos keltųsi iš miesto centro. Juk dabar gyventojų tankis Naujamiestyje panašus kaip Valakampiuose. Vadinasi, tai tiesiog apleista ir tvarkytina teritorija“, – žurnalui aiškino M. Pakalnis. Filosofas N. Milerius irgi kalba apie tai: „Kitose kapitalistinėse šalyse jau senų seniausiai vyksta, o daug kur jau ir įvyko pramoninių rajonų konversija į komercijos ir vartojimo erdves. Pramonė iškeliama iš miesto centro, o jame statomi komerciniai ar gyvenamieji kompleksai.“ Tai vienas iš įmanomų miesto gaivinimo būdų. Galima elgtis taip kaip tai daroma Vokietijoje, Olandijoje, D. Britanijoje – kūrybingam jaunimui atiduodamos senosios industrinės teritorijos ir čia jie gali „žaisti su urbanistinėm struktūrom“.

Leidžiant jaunimui užimti buvusias gamybines erdves, atsikratoma tuščių erdvių, taip pristabdomas žmonių, ypač jaunų, (o kartu ir gyvenamosios, komercinės, alternatyvių subkultūrų erdvės) traukimasis iš miesto centro ir šalies, skatinamas kultūrinis bei socialinis miestiečių gyvenimas. Lietuvoje jau matome keletą tokių pavyzdžių – „Fluxus ministerija“ Vilniuje, vėliau – Kaune, „Memelio miestas“ ir „Fanierkė“ Klaipėdoje, mėsos kombinatas Panevėžyje. Bet tai tik vienas aspektas – Jungtinių Tautų tyrėjas T. Rieniets priminė Ebenezerio Howardo miestų-sodų (1898) idėją, kuri, kad ir pakitusi, bet gyva iki šiol.

T. Rieniets pasakoja ir apie tai, kaip Rytų Vokietijoje buvo tvarkomasi su sovietiniu paveldu. Čia miestų populiacija irgi ryškiai mažėjo. Taigi vokiečiai ėmėsi rekonstruoti, perkurti sovietinius pastatus, buvo performuota infrastruktūra. Kaip jis sako: „Performuota visuomenės interesui.“

Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis pastebi: „Tyrimai atskleidžia, kad socialistinės statybos rajonuose žmones labiausiai jaudina nesaugumas. Tai daugiausia atvirojo plano kvartalai. Vadinasi išlupęs lempą ir davęs vaikui narkotikų gali pereiti arką ir jau prisistatyti kaip respektabilus pilietis. Normali gyvenamoji struktūra reikalauja tam tikrų uždarų ląstelių – kad susiformuotų bendruomenė, kad žmonės vienas kito vaiką ar turtą saugotų. Sovietinių laikų rajonai tam per dideli.”

T. Rieniets tarsi kreipiasi į urbanistus sakydamas, kad turime atsisakyti miestų plėtros idėjos ir nustoti taikyti senąsias strategijas – turime ieškoti naujų. Jis priduria: „Statymo kultūra yra problema. Ne tik urbanistai turi pakeisti savo mąstymą, bet ir visuomenė.“

Tekstas parengtas lekt. Aurelijaus Katkevičiaus vadovaujamam kursui „Redagavimas ir kūrybinis rašymas“

Susiję