Iš autostopininko dienoraščio: 1. Netikėtos pažintys

Iki Vokietijos sienos mus pavežė tolimųjų reisų vairuotojas. Nuotr. V.Jokubausko

Liepos 22 dieną aš pagaliau ryžausi įgyvendinti svajonę. Leistis į didžiausią savo gyvenimo nuotykį, į nežinomybę – apvažiuoti aplink Europą stabdant pakeleivingus automobilius. Be jokio rimto plano ir be menkiausios idėjos, kur mums teks nakvoti. Tiesiog išeiti į kelią ir pasitikti laukiančius iššūkius.

Iki Vokietijos sienos mus pavežė tolimųjų reisų vairuotojas. Nuotr. V.Jokubausko

Į daug apmąstytą, bet nelabai kruopščiai suplanuotą kelionę išsiruošiau su savo kursioke Aiste. Abu neturėjome rimtesnės autostopo patirties. Didžiausias įveiktas atstumas tokiu būdu – keli šimtai kilometrų čia, Lietuvoje. Neturėjome ir aiškaus supratimo, ko mums gali prireikti tokioje kelionėje. Atrodydavo, kad net pati menkiausia smulkmena bus gyvybiškai svarbi, o pripildęs kuprinę tiek, kad vargiai galėjau ją užsekti, pagaliau supratau: kelionė jau čia pat.

Išaušus ilgai lauktam sekmadienio rytui, dar kartą patikrinę visus daiktus ir užsimetę kuprines ant pečių, pagaliau išėjome pro duris. Pirmoji ir pati paprasčiausia užduotis buvo autobusu nusigauti į kitą mano gimtojo miesto Šiaulių pusę. Eidamas dvidešimt minučių iki pirmos autobuso stotelės ir tempdamas ant savęs didelį svorį, pradėjau suvokti, kiek jėgų pareikalaus ši pusantro mėnesio truksianti kelionė. Tačiau nebuvo nė minties apsisukti ir grįžti atgal.

Pirmasis postūmis

Paėję šiek tiek už miesto, pradėjome savo kelionę. Niūrus, šaltas oras ir menkas lietus nė kiek nepadrąsino. Maždaug valandą laiko drebėjome nuo šalčio ir kalenome dantimis pakelėje, kol sustabdėme pirmą automobilį. Mus pavežė netoli, apie 40 kilometrų – iki Kelmės, tačiau tai buvo pirmasis mūsų postūmis į priekį, suteikęs daug daugiau pasitikėjimo savimi.

Prie Kauno stabdyti mašinas buvo nelengva, tačiau vienas malonus vyriškis paleido mus kelyje, vedančiame tiesiai į Lenkiją ir taip pat labai pamėgtą tranzuotojų. Atsistojome toje pačioje vietoje kartu su dviem suomėmis, vaikinu iš Rusijos ir australu. Pirmą kartą teko stoti į eilę pakelėje. Su australu greitai susibičiuliavome. 28-erių banglentininkas Mattas jau pusę metų keliauja po Europą ir jis vienintelis važiavo ten pat, kur ir mes – į Varšuvą. Nežinojome, kur apsistoti Varšuvoje, o jis neturėjo palapinės. Sutarėme su Mattu, jog mums nepasiekus tikslo jis galės miegoti mūsų palapinėje, o jei šiandien atvyksime į Varšuvą, miegosime pas jį.

Trise stabdyti mašinas gerokai sunkiau, tačiau maždaug per pusvalandį vairuotojai surinko visus keliautojus ir mes jau judėjome Lenkijos link. Tiesa, nelabai toli. Dar nepasiekus Marijampolės, vėl stovėjome prie kelio. Mus pametėjęs vairuotojas pasiūlė pėsčiomis eiti apie šešis kilometrus. Ten esą stovi didelė degalinė, kur galbūt rastumėme kitą vežėją. Nusprendėme pabandyti. Ir nuėję bala žino kokį atstumą, darėmės vis liūdnesni. Jokios degalinės nesimatė. Visi trys nuleidę galvas žingsniavome pirmyn, kol niekieno nestabdomas automobilis pats sustojo priešais mus, o vairuotojas išlipęs pasiūlė pavežti. Mes nė nedvejodami sutikome. Pasirodo, jokios degalinės čia niekur nėra, o artimiausia – prie pat Marijampolės, už 20 kilometrų.

Per sieną – be dokumentų

O degalinę pasiekus, ji nepasirodė tokia jau didelė. Joje testovėjo vienas automobilis su dviem girtais vaikinais. Neturėdami kito pasirinkimo, priėjome prie jų paklausti, kuriuo keliu geriausia nusigauti į Lenkiją. Šie ėmė primygtinai reikalauti, kad važiuotume su jais. Siūlė pavežti keletą kilometrų tinkamon pusėn. Du girti nepažįstami vyrai automobilyje mums nekėlė labai didelio pasitikėjimo, tačiau kiek padvejoję nusprendėme rizikuoti. Buvome trise, todėl jautėmės drąsiau. Tik įsėdus į vidų, vienas jų iškart ištraukė alaus skardinių ir plačiai šypsodamasis visus vaišino. Jam ypač patiko australą supažindinti su skirtingų rūšių lietuvišku alumi ir klausytis jo pastabų, nors pats beveik nieko nesuprato angliškai. Iš pradžių norėję mus pametėti tik keletą kilometrų, galiausiai jie pervežė mus per sieną, neturėdami su savimi jokių dokumentų, ir išleido Lenkijoje.

Sienos kirtimas mums buvo ypatingas – tai žymėjo tikrojo nuotykio pradžią. Saulei leidžiantis, nuo Varšuvos mus tebeskyrė apie 200 kilometrų, todėl pradėjome dairytis nuošalesnės vietos palapinei statyti. Bet paskutiniais bandymais mums pavyko sustabdyti dar vieną automobilį, kurio vairuotojas, visų laimei, ištarė vieną žodį: „Warszawa“. Neplanavome vykti į pačią Varšuvą, norėjome tik ją apvažiuoti ir kuo greičiau leistis Vokietijos link, tačiau mūsų susitarimui tebegaliojant, Mattas pasikvietė mus pernakvoti bute. Per internetinę svetainę couchsurfing.org susitaręs su viena lenke, kad apsistos pas ją, pasiėmė mus kartu. Miegoti ėjome ne tik turėdami stogą virš galvos, bet ir su pilnu skrandžiu lenkiškų koldūnų, vadinamų „pirogi“. Mattui niekaip nesisekė suprasti skirtumo tarp žodžių „pirogi“ ir „pyragas“. „Tai per daug painu“, – jau apsnūdęs kalbėjo jis.

Tikslas – Berlynas

Iš pat ryto, vėl keliaudami tik dviese, išvykome iš Varšuvos ir atsistojome tiesiausiame kelyje į Berlyną. Pasidarėme ženklą su „D“ raide (vokiškai Deutschland reiškia Vokietija), tikėdamiesi greitai pasigauti ką nors, važiuojantį ton pusėn. Kepinant saulei išstovėjome apie valandą – mūsų entuziazmas ėmė sparčiai blėsti. Sulaukėme tik keletos praeivių pašiepiančių žvilgsnių. Nelabai suprasdami tokias jų reakcijas, stovėjome toliau, kol prie mūsų priėjo vienas linksmas senukas, nekalbantis angliškai, ir išraiškingais gestais parodė, kad iš raidės „D“ prasideda žodis, reiškiantis kažką panašaus į „užpakalis“ (o Vokietijos tarptautinis simbolis yra DE). Supratę, kad tranzuojame neteisinga kryptimi, metėme ženklą šalin ir po 15 minučių jau judėjome pirmyn.

Prie pat Vokietijos sienos sustojome pakelės užeigoje pavakarieniauti. Man kažką šaukti iš toli pradėjo keletas vyriškių. Nieko nesupratau, stengiausi juos ignoruoti. Jiems prisiartinus, vienas prabilo: „Atsargiau su tokias marškinėliais čia“, – ir paspaudė man ranką. Ant mano rūbų buvo Lietuvos vėliava ir šie, ją atpažinę, priėjo pasisveikinti. Netikėtai čia sutikti du lietuviai, užsiimantys keleivių vežimu iš Lietuvos į Angliją, irgi sustojo pavalgyti. Galbūt dėl to, kad buvo nemiegoję beveik dvi paras, o galbūt tiesiog dėl linksmo charakterio, jie niekaip negalėjo liautis juokavę. Čia pat, užeigoje, mums pavyko rasti ir vairuotoją, kuris sutiko mus pavežti iki Vokietijos. Linksmai pasistiprinę, tęsėme savo kelionę, o pačios keisčiausios pažintys pradėjo nebestebinti.

Jau Vokietijoje susipažinome su viena lenkų šeima, kuri mus paėmė iš degalinės ir nuvežė iki Berlyno žiedo. Davę mums kontaktus ir ištraukę pažadą, kad būtinai juos aplankysime po keletos dienų važiuodami pro šalį, jie išleido mus iki Berlyno likus apie 20 kilometrų. Buvo visiškai tamsu ir niekas nestojo. Apie vienuoliktą valandą vakaro pradėjome ieškoti vietos nakvynei. Prisiminėme, kad visai netoli pravažiavome pro oro uostą. Nusprendėme grįžti atgal ir naktį praleisti ten. Gerą valandą tamsoje klaidžiojome tarp greitkelių ir viadukų, bet pagaliau priėjome išsvajotąjį oro uostą, kuris, pasirodo, buvo uždarytas. Teko apsisukti ir eiti atgal. Ieškodami oro uosto, pastebėjome vieną mažą kaimelį. Nusprendėme kulniuoti ten ir susirasti bent jau stogą virš galvos. Vėl pasiklydome. Bet po pusvalandžio bastymosi po greitkelius, pagaliau jį radome.

Buvo apie pirma valanda nakties. Sutikome vieną vienintelį vokietį, nekalbantį nei angliškai, nei rusiškai. Ženklais parodėme, kad ieškome vietos, kur galėtume praleisti naktį. Jis pasisiūlė mus nuvežti į veikiantį oro uostą ir mes iškart sutikome. Ten kaip tik stovėjo naktinis autobusas į Berlyną ir mes susigundėme mintimi, kad jau dabar galėtume būti Vokietijos sostinėje – pirmoje rimtesnėje mūsų stotelėje. Bet vos tik pajudėjus autobusui suglumome: kurioje stotelėje mums išlipti? O išlipę pasimetėme dar labiau: ką veikti ir kur eiti Berlyne pusę trijų ryto?

Nuoskaudos nepamirštos

Ieškojome vietos, kur galėtumėme bent šiek tiek pamiegoti. Pigiausio viešbučio kaina nakčiai – 60 eurų. Tai gerokai viršijo mūsų biudžetą ir mes nutarėme paieškoti parko.

Paaiškėjo, kad išlipome ne pačiame saugiausiame Berlyno rajone, todėl nakvynės vietos ieškojome labai atidžiai. Klausinėjome žmonių, ar tame parke saugu miegoti, ar ne. Žmonės šiek tiek pasimesdavo, išgirdę tokį klausimą, bet stengdavosi padėti. Suradę gana patrauklų parką ir jau eidami ten, išgirdome šauksmą. Mus kvietė dvi merginos, kurių mes prieš tai klausėme apie parką. Prie jų stoviniavo aukštas italas su vyno buteliu ir stikline rankoje. Mums priėjus, jis linksmai mestelėjo: „Neleisiu jums miegoti parke. Eikit į mano butą“. Mes susižvalgėme ir su didelėmis šypsenomis nusekėme jiems įkandin. Velniškai apsidžiaugėme jo remontuojamame bute radę kompiuterį ir internetą. Nusprendėme patys susikurti „couchsurfing‘o“ profilį ir bent jau keliose vietose susirasti kur apsistoti.

Ryte išėjome apžiūrėti Berlyną. Miesto centras, Reichstagas, Brandenburgo vartai išties atrodė įspūdingai, tačiau labiausiai mane sukrėtė paprasta linija, kertanti gatvę. Tai linija, žyminti Berlyno sienos vietą. Riba, skyrusi Berlyną į dvi dalis ir daugumai berlyniečių dar primenanti įkalinimą savo namuose. Ant pastatų iškabinėtos nuotraukos, rodančios, kaip dar visai neseniai atrodė ši vieta. Toje pačioje gatvėje stovi ir paminklas genocido aukoms atminti, iš pirmo žvilgsnio primenantis vienodų kvadratėlių dėlionę. Tačiau dėl išgaubtų grindų atrodo, kad ką tik įėjęs žmogus pradingo lygioje vietoje. Tai simbolizuoja milijonus žmonių, išnykusių Holokausto metu.

Tęsėme savo ekskursiją aplankydami muziejų salą. Kupiną gyvybės ir šurmulio aikštę iš vienos pusės puošia Berlyno katedra – didžiausia protestantų bažnyčia Vokietijoje, o iš kitos supa Nacionalinė galerija ir Pergamo muziejus. Apžiūrėję ekspozicijas ir dar pavaikštinėję po miesto centrą, nusprendėme vykti į Potsdamą. Berlynas paliko didingo, tačiau vis dar kupino atvirų žaizdų miesto įspūdį.

Nakvynės lauke

Potsdamas – mažas miestelis netoli Berlyno, žinomas dėl karališkųjų rūmų. Čia ilgus metus buvo Prūsijos karalių ir Vokietijos imperatorių rezidencija, todėl miestas gavo „antrosios sostinės“ pavadinimą. Į Potsdamą atvykome vakarop ir nusprendėme iškart paieškoti vietos nakvynei. Mieste gausu parkų, todėl didelių problemų išsirenkant patogesnę vietelę neturėjome. Tačiau pirmoji naktis krūmuose nepraėjo be nuotykių. Miegant Aistei į plaukus įsivėlė didžiulis šliužas ir ji visą rytą praleido purviname laivų kanale, bandydama išsiplauti jo paliktus pėdsakus iš plaukų.

Apvaikščioję karališkuosius rūmus, nusprendėme keliauti į kitą mūsų stotelę. Iš Potsdamo nusigauti iki Magdeburgo nebuvo lengva. 35 laipsnių karštyje reikėjo nueiti apie 10 kilometrų iki greitkelio. Tikriausiai todėl, kad atrodėme visiškai pervargę, vairuotojai patys sustodavo paklausti, ar mums nereikia pagalbos. Net maršrutinio taksi vairuotojas, pagailėjęs mūsų, sutiko pavežti nemokamai.

Vakare atvykus į Magdeburgą, visiškai nebeturėjome jėgų ko nors apžiūrinėti, todėl tiesiog sėdėjome prekybos centre, mėgavomės proga pasiklausyti muzikos ir iki ašarų juokėmės iš visiškų smulkmenų. Vėl teko miegoti lauke ir šįkart sumigome tiesiog vidury gatvės, po medžiu.

Magdeburgas – vienas seniausių Vokietijos miestų, kuriame gausu dar nuo viduramžių išlikusių romaninių bažnyčių bei įtvirtinimų. Mums didžiausią įspūdį paliko daugiau nei tūkstantį metų menanti katedra, statyta Otono I laikais. Vos įėjus į milžinišką šventovę, pasijauti tarsi perkeltas į riterių laikus, o storos sienos kartais labiau primena pilį, negu katedrą. Dėl gausybės didesnių ar mažesnių monumentų ir siaurų, vingiuojančių senamiesčio gatvelių Magdeburgas man pasirodė puikiai išsaugojęs viduramžišką dvasią ir paslaptingą žavesį.

Be atvangos kamuojantis žvėriškas karštis tiesiog privertė mus paieškoti vandens telkinio, kuriame galėtumėme išsimaudyti. Laimei, netoli kelio į Bocholtą (kitą mūsų stotelę) pasitaikė keletas ežerų. Tačiau mes šiek tiek nustebome, kai už priėjimą prie ežero mūsų paprašė susimokėti keturis eurus. Tai mums atrodė tarsi apiplėšimas, todėl spjovę į poilsiautojų prigrūstą pliažą, nusprendėme paieškoti kelio aplink. Ir radome – neužtvertą, siaurą, meldų ir dumblo apsuptą valčių prieplauką, kuri mums puikiai tiko maudynėms. Nors jos ir nebuvo labai patogios, tačiau mintis, kad sutaupėme nelabai prabangiai, tačiau vis dėlto šiokiai tokiai vakarienei, atrodė padrąsinanti.

Pasiilgti patogumai

Tą pačią dieną mums pavyko pasiekti Bocholtą. Tai mažas miestelis netoli sienos su Olandija, į kurį prieš porą dienų mus pakvietė lenkų šeima Regula, atvežusi mus iki Berlyno žiedo.

Galimybė išsiskalbti rūbus, nuo odos nusiplauti jau spėjusį gerokai sustorėti purvo sluoksnį, sočiai pavalgyti ir išsimiegoti patogioje lovoje buvo kaip tik tai, ko mums reikėjo.

Apsistojome ten keletai dienų. Neskubėdami apžiūrėjome jų mažą, ramų, bet žavų miestelį ir suplanavome tolimesnę savo kelionę. Paskutinę dieną Regula šeima mus nuvežė į Olandiją. „Ten labai skanūs ledai, privalote jų paragauti“, – patarė penkiolikmetis Michaelis. Kitą rytą jau stovėjome prie kelio Amsterdamo link.

Paliekame Vokietiją, laukia kitas didelis mūsų kelionės etapas.

Patalpinta: Aplinkui, Naujienos