Ar visi mus pasitiko taip draugiškai kaip Tylius? Būtų neįdomu. Pirmieji mus pasveikino du tipai prie parduotuvės, pagrasinę sudaužyti fotoaparatus. Tai buvo pirmoji žurnalistikos pamoka – žurnalistas ne visur ir ne visada yra laukiamas, o dažnai jį pasitinka pyktis ar nepasitikėjimas.

Neužilgo viena iš mūsų komandos narių gavo velnių ir už tai, kad įkišo fotoobjektyvą į gyvenamojo namo kiemą, nes norėjo įamžinti medžio šakelę. Tai dar viena žurnalistikos pamoka – privatybės reikia paisyti net tada, kai, regis, nieko nepažeidi.

To mes, septyni jaunieji žurnalistai ir jų šešėlis (redaktorius), ir vykome į Dūkštą – prisirinkti patirčių, kurias galėtume paversti pamokomis. Šiaip ar taip kitu ritmu nei sostinė gyvenantis miestelis – nemenkas iššūkis įvykių pramuštai žurnalisto galvai.

Prieš išvyką kiekvienas pasirinko temą (verslo, jaunimo užimtumo, sentikių kultūros, bendruomenės gyvenimo, globos namų), susirinko informaciją, susitarė su pašnekovais, susitepė sumuštinių, išsikepė sausainių, nuėjo anksčiau miegoti…

Tiesa, ne visi. Kai kas pramiegojo, o kai kam teko strimgalviais lėkti į traukinį ir atsimušti į užsiveriančias vagono duris. Ir čia mane nudžiugino pavėlavusios Mildos ryžtas – ji nenuleido galvos, nepasimetė, o susirado autobusą ir į Dūkštą atkako tik pusvalandžiu vėliau.

Ar turėjo ši kelionė slaptą tikslą? Be abejo. Kaip „Universiteto žurnalisto“ redaktorius dažnai turiu nuryti kartėlį, kad nerandu, kaip motyvuoti jaunuosius žurnalistus dirbti. Bet praleidęs keturias valandas su septyniais studentais traukinyje ir dar keturias valandas Dūkšte, įsitikinau, kad gerų žurnalistų tikrai užaugs. O jeigu noro dirbti visada būtų tiek, kiek jo turėjo į traukinį skuodžianti Milda, „Universiteto žurnalistas“ jau dabar patektų tarp skaitomiausių laikraščių. Nejuokauju.

O dabar palengva publikuosime tekstus ir nuotraukas apie Dūkštą. Kviečiu skaitytojus pačius įsitikinti, kad auga puiki žurnalistų karta.

Susiję