Apie Dūkštą. Pabuskite, Dūkšto dvasios, arba kodėl miestelis apsnūdo (video, nuotraukos)
Šeštadienį, anksti ryte, sėdome septyniese į traukinį ir patraukėme į Dūkštą. Aštuntoji ekipažo narė, kaip kartais nutinka, pavėlavo. Pusę minutės. Paklausite, iš kur taip tiksliai žinau? Keliauninkas Jokūbas palaikė su ja ryšį nuo pat Mildos (toks vėluotojos vardas) pabudimo iki nesėkmingo lėkimo traukinio link. Nežinau, kaip kiti kolegos, bet aš tikrai tikėjau, kad Milda suspės. Tačiau kai mašinistas paskutinį sykį įspėjo, jog durys užsidaro, net ir didžiausias optimistas būtų nuleidęs rankas. Bet apie šį nuotykį plačiau ir su daugiau viską nuspalvinančių smulkmenų veikiausiai papasakos pati Milda.
Apsnūdęs Dūkštas sapnuoja save. Nuotr. Rūtos Dambravaitės Dar kelionės išvakarėse mėginau prisiskambinti į Dūkšto seniūniją. Tik nežinojau, kad darbą penktadieniais jie baigia kiek ankstėliau nei įprastai, tad įnirtingai ir kiek pasipiktinusi vis rinkau seniūno numerį. Jau buvau apsisprendusi dėti ragelį, kai staiga su manimi pasisveikino moteris! Aš tuojau puoliau prisistatyti (jutau, kad mano kalba siaubingai išsiplėtė ir neleido nė žodeliu įsiterpti). Pagaliau moteris atsitokėjo ir sumišusi man pasakė, kad yra valytoja ir nieko neišmano apie gyventojų skaičiaus kitimą Dūkšte pastaraisiais metais. Tačiau su rūpesčiu balse patarė užsukti į kultūros namus, nes jiems išeiginės sekmadieniais ir pirmadieniais. Dar kiek paplepėjome, pasijuokėme ir atsisveikinome. Tai tokia buvo mano pirmoji pažintis su Dūkštu, o veikiau – moterimi iš Dūkšto.
Šeštadienį Dūkštas tykus.
Nors kitomis dienomis jo ir nepažinau, galbūt tai kasdienis kaimelio būvis. Viduryje Dūkšto tyvuliuojantis ežeras veikia kaip nebylus metronomas, į kurį lygiuojasi visi dūkštiečiai, patys to nejusdami. Galiausiai ir mane įtraukė rami monotonija ir sąstingis.
Degė namas prie parduotuvės, – pasakojo man smulkutė, žila dūkštietė, iš lėto dūlindama į parduotuvę. Iš jo liko tik šlapia bala, susimaišiusi su purvu ir žemėmis. Bet šalia stovėję medžiai nesudegė ir dabar dailiai atsispindi tos balos vandeny. Liūdnu balsu dūkštietė toliau pasakojo apie vienišą savo gyvenimą mediniame namelyje (nepasiteiravau, bet labai panašu, kad jis stūkso po klevu), darbo stygių jauniems dūkštiečiams ir apskritai blogą padėtį Lietuvoje. Blogą visais atžvilgiais. Niūrias moters mintis mėginau praskaidrinti ir pasiteiravau, ar ji nesilanko kultūrnamio (taip Dūkšte įprasta vadinti kultūros namus) rengiamose šventėse, spektakliuose. Bet ir čia dūkštietės atsakymas nepradžiugino. Tiesa, moteris dirbo kultūros namuose dvidešimt metų, bet jau seniai ten nebesilanko. Ir apskritai mažai su kuo tesimato. Taip viena ji ir žingsniuoja keliuku nuo namų iki parduotuvės ir atgal.
Dūkšte išmušė 12 valanda dienos. Jokie varpo dūžiai to nepriminė. O ir nėra Dukšte varpinės, tik balta medinė bažnytėlė visai prie pat tykiojo ežero. Netoliese, žaliame turgaus paviljone, buvo matyti vyras, moteris ir tamsiai rudas plastmasinis butelis su užrašu Tauras.
Nevietiniai Dūkšte labai greitai pastebimi. Didžiausią susidomėjimą kėlėme trims berniukams, dviems girtuokliams ir vienam katinui. Antai girtuokliai pasisiūlė sukulti mūsų fotoaparatus, o rūškani vyrų veidai bylojo nuoširdų nepasitenkinimą. Bet Dūkšto vaikai, kad ir kiek nedaug jų teko pamatyti, dar nesugadinti ir nepasekę minėtųjų lėbautojų pėdomis. Kalbant apie pėdas, paminėsiu ir rankas, o tiksliau – švarių rankų šokį Dūkšto vidurinėje mokykloje (jį pamatyti galite čia: http://www.youtube.com/watch?v=GEwCZkZt9wE ). Jei nesupratote, viso to tikslas: sudominti vaikus rankų plovimu, tad moksleiviams šokiu reikėjo išradingai sujungti rekomenduojamus rankų plovimo veiksmus.
Sutiktas berniukas, vardu Marius, man pasirodė kaip tikras baravykas, visų grybų pulkaunykas. Nors vietinė pramoga (šokinėjimas per šiukšlių dėžę) jam visai nekaip sekėsi, o ir dviračio ratai kreivokai sukosi, bet dūkštiečio valdžia tarp bendraamžių buvo akivaizdi net prašalaičiui.
Vaikštinėdami po miestelį dairėmės dūkštietės minėto daugiaaukščio, kol supratome, kad moteris kalbėjo apie dviaukštį namą prie kelio. Toliau žliugsėdami duobėtu žvyrkeliu sutikome žvitrių akių dūkštietę Moniką. Ji kilusi nuo Salako, dabar yra pensininkė, bet 40 metų dirbo matematikos mokytoja. Dailia gėlėta skarele apsirišusi galvą, ji tapsėjo (tikslumo dėlei – kroksėjo) pas kaimynę, bet mielai sutiko pasišnekučiuoti. Monika papasakojo apie miestelėnų užsiėmimus ir darbus. Žavus mažų miestukų (o Dūkštas tikrai ne išimtis) bruožas – ten visi vieni kitus pažįsta. Monika be vargo išvardijo visų gatvėje gyvenančių žmonių profesijas (esu tikra, kad vien jomis dūkštietės žinios neapsiriboja, bet istorija tai nutyli). O aš net nemėginsiu spėti, kuo vardu mano kaimynė iš trečio aukšto.
Trys laidotuvės ir jokių vestuvių – dar viena, deja, liūdna dūkštietės istorija apie tris kaimynystėje gyvenančias drauges. Per vienerius metus jos palaidojo savo vyrus, bet juk našlystė nesutrukdys Monikai ir draugėms džiaugtis dienomis Dūkšte. Jokiu būdu! Kai paklausėme, kiek moteriai metų, ji valiūkiškai į mus pažvelgė ir liepė atspėti. Mes atsargiai, kiek apmąsčiusios galimą paklaidą (kaip žinoma, vyrui spėti moters amžių būtų mažų mažiausiai nemandagu) spėjome: septyniasdešimt. Monika su džiaugsmu širdy nusišypsojo ir ramiai su vos juntamu pasididžiavimu mus pataisė: aštuoniasdešimt dveji. Moteris dar pasakojo, kad retai kokios pramogos užsuka į miestelį, bet taip būdavę ne visada. Tik pastaruoju metu apsnūdo Dūkštas. Bet juk dabar ruduo, tik pagalvokite, kokios būdavo vasaros su Monika – tikrai neprastesnės nei Bergmano filme.
Jau maniau, kad buvau perkandusi tą šeštadieninį Dūkštą – nykoką, apsnūdusį, bet savotiškai mielą miestelį. Tada ir sutikau Domniliją. Dūkštietę sentikę, ant ežero kranto šunį Šansą bevedžiojančią moterį. Aš dejuot nepripratus, – atšovė ji, paklausta apie neeilinį savo optimizmą, lyginant su kitais sutiktais dūkštiečiais. Mezgu, pažiūriu Seimą, kartais baruos viena sėdėdama, – kalbėjo Domnilija, o jos žodžius keitė tai juokas, tai šypsena. Moteris pasakojo istorijas apie vasarą ežere krikštytą sentikę, priglaustą šunelį Šansą ir ant jo kojų nuo erkių iššokusius gumbus, apie išgražėjusį Dūkštą. Visą gyvenimą su saviškiu (taip meiliai ji vadino savo vyrą) ir sūnumi mediku vertėsi be vandentiekio, nutiesto tik šiais metais. Kurį laiką buvau pametusi moters mintį ir tik stebėjau jos veidą, apgobtą balta skara. Panašiai ir Vasarių Liudą buvo užbūrusi paslaptinga nepažįstamoji mišiose su baltu galvos apdangalu. Tada ir šovė mintis, kokia tiesa buvo pasakyta žodžiais, jog vienam žmogui stiklinė, pripilta iki pusės, atrodys pustuštė, o kitam – puspilnė. Greitai atsitokėjau ir išgirdau Domniliją sakant: Visiems žmonėms skirtingai, man gerai, ką aš galiu pasakyt. Ir aš daugiau nieko nebesakysiu, gal tik tiek, jog dar ne visos Dūkšto dvasios užmigo. Domnilija, švarių rankų vaikai ir dūkštietiški katinai su paukščiais jas žadina, bet negi to pakanka?
Dūkšto dvasia filmuotoje medžiagoje:
