Keista, tačiau artėjant prie Šventojo Stanislavo Kostkos bažnyčios, jaudulys slopo ir net tas trumpas nerimas, užklupęs tuomet, kai niekaip neprisiskambinau klebonui, negalėjo manęs išmušti iš vėžių. Veikiausiai nujaučiau, jog viskas bus gerai – neklydau, dekanas I.Jakutis pasirodė esąs itin šiltas ir šviesus žmogus.

Bet apie viską nuo pradžių. Dūkšto bažnyčia stovi šalia miestelio tvenkinio – gana vaizdingoje vietovėje, kurios žavesį griauna seni (taip pat ir apleisti) pastatai. Šalia kėpso namelis, apkaltas baltomis lentelėmis – klebonija. Užėjus į ją, iškart apima jaukumo jausmas – atmosfera ne tokia didinga, kaip bažnyčioje, tačiau daug mielesnė – tam įtakos galėjo turėti medienos apdaila. Čia pat, tarpduryje, susitinku ir su savo pašnekovu, kuris pasiūlo nukulniuoti į virtuvę ir ten prisėsti. Dvejojantiems, kaip atrodo klebono virtuvė, galiu pasakyti, jog ji niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos: yra ir šaldytuvas, ir arbatinukas, ir viryklė bei kiti virtuvei būdingi rakandai ir įrengimai. Neilgai trukus pradėjome savo pokalbį.

„Tai koks tas Dūkšto žmonių gyvenimas?“ – pasiteiravau. „Kaip ir visur: alkoholis – itin opi problema, trūksta darbo. Miestelis anksčiau buvo rajono centras, o dabar viskas sunyko. Labai trūksta jaunimo“, – liūdnai prabilo klebonas. Tarp kitko, vos prasidėjus pokalbiui sumečiau, jog mano pašnekovas turėtų būti vienas tų daug patyrusių žmonių – vien jo veidas bylojo apie įvykių kupiną gyvenimą. Turiu pripažinti, jog monsinjoro paprastumas mane išties sužavėjo – jis jautėsi itin laisvai, nepaisant to, jog buvo pasidabinęs švarku, su kuriuo kūreno krosnį prieš man pasirodant. Visa tai tik darė laiką su dvasininku įdomesnį.

Grįžtant prie pokalbio, situacija su jaunimu, pasirodo, išties prasta: „Nyksta vietos mokykla, kuri visai neseniai buvo atnaujinta. Baiminamės, kad kitąmet nebeliks dvyliktos klasės“. Dvasininkas taip pat pridūrė, jog praeitais metais Dūkšto bendruomenė pasipildė vos keliais naujagimiais. Liūdna.

Kita vertus, geriau jaučiasi vyresni žmonės, kurie nuoširdžiai didžiuojasi savo miesteliu bei šalimi ir neketina jos palikti. „Sakoma, jog savi marškiniai arčiau kūno. Tėvynė yra tėvynė. Kai kurie gyventojai neretai kartoja: „Aš ir už pinigus į užsienį nevažiuočiau“, – bet tai būdingiau senajai kartai, mat jaunoji „plaukioja“ ir kiek stokoja atsakomybės. Gal suaugs, subręs ir pasikeis“, – mintimis dalinosi dekanas.

Toliau pokalbis tapo kiek asmeniškesnis: „Anksčiau, rodos, buvo daugiau gerų žmonių, kurie bažnyčią paremdavo. Yra ir mane parėmę, – čia klebonas šiek tiek papasakojo apie vieno geradario pagalbą dvasininko šeimai (I.Jakučio tėvas sirgo – aut. past.). – Kažkokie šiltesni, artimesni vieni kitiems buvome.“

„Kaip manote, kuo skyrėsi sąlygos, kurios teko jūsų kartai, nuo dabartinės kartos sąlygų?“ – pasiteiravau. „Anksčiau kasdien po šešis kilometrus į mokyklą nueidavome ir jokios problemos iš to nedarėme. O jei kas rogėmis paveždavo – būdavo šventė, – kiek linksmiau dėstė klebonas. – Kartais prie traukinio prisikabindavome, bet po to į kailį gaudavome. Ne į kuprą, aišku, bet žodžiais pabardavo. O dabar vieną kilometrą autobusu juos (mokinius – aut. past.) nuveža – „su lova“ (juokiasi). Aišku, paprasčiau dabar jiems ir daugiau laisvo laiko lieka, nors mes problemos ir nematydavome.“

Ramiai besišnekučiuojant, monsinjoras pastebėjo, jog kartkartėmis dėbčioju į dėžutę su raudonomis, sėklas primenančiomis dalelėmis, todėl pasiūlė įkišti ranką į dėžutę ir po to pridėti pirštą prie liežuvio. „Aitru? – kvatodamasis paklausė. – Čia raudonosios paprikos. Mane vaikai taip apgavo, o tave – aš“, – rimtą atmosferą, iki tol tvyrojusią virtuvėje, prasklaidė I.Jakutis.

Po tokio netikėto pajuokavimo sugrįžome prie pokalbio. Pasidomėjau, kaip dekanas vertina „protų nutekėjimo“ problemą Lietuvoje, ir sulaukiau gana dvejopus jausmus keliančio atsakymo: „Išvažiuojantys studentai atsikanda savo ir neretai sugrįžta bei bando kurti gyvenimą čia. Blogiau būna, kai mergiotės išvažiuoja, ten išteka, ir būna viskas. Ryšiai su Lietuva nutrūksta. Tai, manau, negerai. Kaip sakoma, yra ko raudot – nėra ko džiaugtis“. „O gal yra?“ – pabandžiau išgauti optimistiškesnę gaidą. „Žinai, vienos šeimos tėvas kadais pasakė: „Nėr gerumo iš mergų“, – su ironiška šypsena mano bandymus niekais pavertė klebonas.

Kiek vėliau I.Jakutis išvirė kavos ir primygtinai ją man įsiūlė. „Žinai, anksčiau žmonės susitikdavo „pasišnekėt“, po pusę litro padarydavo, o dabar – susitinki ir kavutės išgeri. Šiuo atžvilgiu tikrai geresni laikai dabar“, – kiek kita linkme pokalbį nukreipė monsinjoras. „Anksčiau juk girdė tautą (sovietinė valdžia – aut. past.). Pavyzdžiui, mirdavo žmogus, o jo laidotuvėms „išskirdavo arielkos“ – ką su tauta padarė?“ – retoriškai klausė mano pašnekovas.

„Tačiau sakėte, jog okupacijos metais žmonės buvo nuoširdesni, tikresni. Tad kaipgi vertinate sovietmetį?“ – pasiteiravau. „Blogai, žinoma, kad tik blogai. Būtent tarybų valdžia ir sugadino žmones: neliko atsakomybės, išmokė meluot, vogt. Juk buvo „ką noriu – tą darau“ laikai. Kita vertus, tuomet beveik nieko nebūdavo parduotuvėse, o atgavus nepriklausomybę ir perėjus į rinkos ekonomiką bei gavus prekių, visi it pašėlę griebė viską, ką tik sugebėjo“, – savo mintis dėstė I.Jakutis.

„Be to, jie (okupantų valdžia – aut. past.) ir folklorą naikino. Štai, pažiūrėk į tuos namus, – pirštu rodydamas į kaimynystėje esančius pastatus kalbėjo dekanas, – visur tas pats. Visos gatvės vienodos, visi namai vienodi. Anksčiau veždavo (tremdavo į Sibirą – aut. past.) visus, kurie kažkokius originalesnius, lietuviškus namus pasistatydavo.“ Akivaizdu, kad tai buvo skaudi, bet aktuali tema klebonui, nes jo balse pasigirdo kiek daugiau emocijos. Tarsi norėdamas save nuraminti, jis vėl retoriškai paklausė: „Kartais pamąstau, o gal lietuvius ten vežė, nes Dievo tikslas buvo išmokyti mus dirbti? Vis dėlto išgyvenom“.

Kalbai pasisukus apie Dievą, negalėjau nepaklausti apie Bažnyčios konfrontaciją su SSRS valdžia. „Okupantų priespauda Bažnyčiai padarė atvirkštinį efektą. Anksčiau juk bausdavo už dalyvavimą Bažnyčios veikloje, bet tai buvo savotiškas garbės reikalas. Aišku, vėliau tekdavo ir mokytojams meluoti, kad „galvą skaudėjo“ ar „malkas kapojau“. Išties buvo sunkūs laikai, bet todėl ir patinka man posakis „O mes dar pakovosim“, – monsinjoro veidą nušvietė nuoširdi šypsena. – Taip „bekovojant“ yra tekę ir vaikus slaptai krikštyti: naktį, net nežinant jų pavardžių, niekur to krikšto fakto nedokumentuojant. Prieš kelerius metus, pamenu, paskambino moteris iš Vilniaus, domėjosi, ar neturim kokių įrašų apie jos krikštą. Viską išžiūrėjau – nieko neradau, tuomet ji juokdamasi pasakė: „Ir nerasit, mane naktį krikštijot. Tiesiog norėjau dar kartą padėkoti.“ Tokie atvejai paglosto širdį.“

„O kaip dabartiniai Dūkšto gyventojai žiūri į Bažnyčią? Kiek jų apsilanko pamaldose?“ – perkėliau diskusiją į šias dienas. „Sekmadieniais būna nuo šimto iki dviejų šimtų žmonių, tai, manau, neblogai. Šiokiadieniais, aišku, liūdniau: tai dešimt, tai dvidešimt, retkarčiais – trisdešimt žmonių susirenka. Bet visur darbo dienomis būna žymiai mažiau žmonių“, – atviravo I.Jakutis.

Klebonui pasiūlius eiti apžiūrėti pačios bažnyčios, be abejo, sutikau. Praėjus vos kelioms minutėms po apžiūros pradžios, į akis krito gana ryškiai besiskiriantys statybos stiliai – 1956 m. pastatytų pamatų ir keliais dešimtmečiais vėliau pristatytų laiptų akmenys užkliuvo net pačiam klebonui: „Na, negražu taip. Kičas“. Kita vertus, pati bažnyčia pasirodė gana jauki – ypač gražus pasirodė jos altorius.

Apžiūrėjus Dūkšto bažnyčią, atėjo metas atsisveikinti, tačiau prieš tai pasiteiravau, ko klebonas norėtų palinkėti visiems Lietuvos žmonėms: „Palinkėčiau visiems gerumo. Nepasiduokite pilkai nuotaikai. Atsimenu labai gerą posakį iš vaikystės: „Ir sunkiausią gyvenimo valandą netikėk, kad esi žuvęs.“

Susiję

Žaidžiame Dievus, arba kaip tapti genijumi?

Jaunoji režisierė Justina Širvelytė: ,,Aš labai džiaugiuosi į teatrą ateinančia jaunąja karta”