„Man mano pensija patinka, tiek pats laikotarpis, tiek gaunama pensija. Pinigais skųstis negaliu, turiu 52 metų darbo stažą, daug ir sąžiningai dirbau, galbūt skundžiasi tie, kas tingėjo, o galbūt tai priklauso nuo pačio žmogaus“, – sako A. Lupeika.

Susipažino su Feisbuku

A. Lupeika pasakoja, kad tik išėjus į užtarnautą poilsį jam buvo sunku, po ilgų metų nuolatinės veiklos, atsikelti ir nieko neveikti buvo tikra kančia.

„Atsikeliu, atsimenu, ir sunku pasidaro, kažkuo reikia užsiimti, turiu sodą, bet to man nepakakdavo. Vėliau mane išrinko rajono bendruomenės pirmininku, ten padirbėjau dar kelis metus. Daug dokumentų, darbo, po kelių metų iš ten išėjau, dabar esu bendruomenės valdybos narys, būtent ten ir nusprendžiau, kad mums reikia turėti informacijos šaltinį“, – apie naujo pomėgio atsiradimą pasakoja A. Lupeika.

Buvusio mero tikslas buvo ne tik viešinti savo veiklą, bet ir pasiekti visus Akmenės rajono gyventojus. Informacinių technologijų pagrindus jis mokėjo, tačiau to nepakako, tad teko išklausyti kursus, taip pat jam padėjo dukra. A. Lupeika svarstė atidaryti svetainę, tačiau suprato, kad visi panašūs internetiniai puslapiai yra mažai skaitomi ir kam įdomūs.

„Jeigu nori, kad kas nors skaitytų, turi būti kažkas įdomaus, reikia atsinaujinti, o aš esu pratęs dirbti atsakingai. Tada atsiminiau apie Feisbuką, ten galima bendrauti tiesiogiai, taip ir atsirado Feisbuko puslapis „Akmenės kraštietis“, nenorėjau, kad mano pavardė ten figuruotų“, – pasakoja A. Lupeika. Visgi, jis tikina, kad su socialiniais tinklais jam taip pat teko susipykti, iš pradžių nebeleido kviesti draugų, o kai draugų skaičius pasiekė 3000, paskyra buvo uždaryta.

„Uždarė mūsų paskyrą, įsivaizduojat? Ir parašė angliškai, kad turiu savo pavarde pasivadinti, neva dėl saugumo. Tai pasivadinau, teko. Dabar jau turiu 5000 draugų, pasiekiau ribą, tiek mūsų rajono žmonių domisi, taip ir atstovauju bendruomenę“, – sako ponas Anicetas.

Priimtinas tik mandagus bendravimas

„Akmenės kraštiečio“ paskyroje galima rasti pačios įvairiausios informacijos: apie įstaigų veiklą, artėjančius renginius, A. Lupeika stengiasi visuose lankytis, rytais pasisveikina su kraštiečiais, pasveikina su gimtadieniu aktyviausius gyventojus ir, kaip jis pats sako, dar nėra praleidęs nei vienos dienos, o juk dirba tik jis vienas.

„Ir juokingų situacijų būna, kartais žmonės man piktai klausia, kodėl jų su gimtadieniu nesveikinu, ar tik ponus sveikinu, tada pasitaisau. Beje, turiu griežtą taisyklę, pas mane paskyroje gali būti tik kultūringai bendraujantys, gerbiantys kitų nuomonę, neužgaunantys, jeigu pamatau nors vieną keiksmažodį, iš karto išmetu. Taip ir vyksta kultūringas bendravimas“, – džiaugiasi buvęs Akmenės rajono meras.

Dabar jis yra patenkintas, įprato bendrauti su kraštiečiais, gauna daug laiškų, žmonės domisi. Maloniausia ponui Anicetui, kai jam parašo žmonės, nebegyvenantys Akmenėje, bet iš jos kilę. Jie padėkoja už jo veiklą ir sako, kad paskyra jiems padeda geriau pasijusti, atsiminti namus.

„Taip, sau pačiam netikėtai, darbuojuosi Feisbuke. Ten ir raginu kraštiečius, jeigu norime būti draugais, turime kalbėti apie socialinius klausimus. Bet mano paskyra niekuomet nebus partijų kovos lauku, jie nori reklamos, bet nesulauks. Dabar, kai išėjau iš politikos, nieko nepalaikau, ką reikia, sukritikuoju, tiesiog diskutuojame“, – griežtai kalba A. Lupeika.

Skurdi vaikystė

Aniceto gyvenimas nebuvo lengvas. Kai jam buvo vos ketveri metai, mirė jo mama. Jis gimė Mažeikių mieste, darbininko šeimoje. Tėvas Feliksas Lupeika buvo stalius-dailidė, mama Rozalija – namų šeimininkė. Jis buvo jauniausias, aštuntasis, vaikas. 1944 metais pradėjo lankyti Mažeikių septynmetę mokyklą, tačiau kiekvienais mokslo metais reikėjo įveikti daug sunkumų.

„Nebuvo iš ko nupirkti mokyklinių vadovėlių, sąsiuvinių, pieštukų. Tebevyko karas, tad sunku buvo visiems. Bet mokytis sekėsi neblogai, mano seserys tuo metu gyveno Klaipėdoje, tad baigęs mokyklą atvažiavau pas jas ir įstojau į mokytis Klaipėdos jūreivystės mokyklą“, – atsiminimais dalinasi A. Lupeika.

Jūreivystės mokykloje mokslai taip pat sekėsi neblogai, tačiau išsiskirti iš kitų nepavyko, nebent sportiniais pasiekimais, kas palengvino karinę tarnybą. Po jos A. Lupeika grįžo į gimtuosius Mažeikius, kur nusprendė tolimesnio gyvenimo nesieti nei su jūra, nei su laivais, nei su kariuomene.

„Pradėjau dirbti Mažeikių rajono Tarpkolūkinėje statybų organizacijoje statybos meistru, o netrukus ir darbų vadovu. Organizuoti statybos darbus sekėsi, perpratau pramoninės ir civilinės statybos darbų principus, o mano vadovavimą palankiai pradėjo vertinti vadovai, taip ir pradėjau jaustis tvirčiau“, – apie savo kelio pradžią statybų srityje pasakojo ponas Anicetas. Šioje srityje, beje, jis ir dirbo visą savo gyvenimą, iki kol tapo Akmenės rajono meru.

Dalyvavimas Nepriklausomybės atkūrimo procese

A. Lupeika aktyviai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo procese, pasisakydavo mitinguose, rinko žmonių parašus, tuometinis rajono laikraštis nuolat skelbė jo publikacijas Nepriklausomybės įtvirtinimo klausimai.

„Būtent šios politinės permainos įnešė pokyčius ir mano veikloje, viskas staigiai pasikeitė. 1990 metais buvau išrinktas Akmenės miesto meru. Šias pareigas ėjau penkerius metus, po to tapau Akmenės seniūnijos seniūnu, o 1997 metais tapo Akmenės rajono meru“, – savo veikla dalinasi A. Lupeika.

Savo darbinę veiklą jis pabaigė tik 2007 metais, būdamas 71 metų amžiaus. Jis tikina, kad nors dideliais turtais negalėjo niekada džiaugtis, jam tai nėra svarbu. Svarbiausia, kad savo gyvenimu ir veikla jis nepadarė gėdos savo tėvams, broliams, seserims bei vaikams.

„Nebuvo mano gyvenimas lengvas, dabar jau galiu pasakyti, bet jis buvo įdomus, prasmingas. Dėl to dabar esu ramus ir laimingas, ketinu dar nemažai dėl Akmenės padaryti“, – sako ponas Anicetas.

Pomėgių netrūksta

Paklaustas, kuo dar užsiima laisvu laiku, A. Lupeika tikino pomėgių turintis labai daug.

„Mėgau ir mėgstu žemės darbus. Myliu gėles ir akmenis. Akmenų į savo sodybą privežiau daugiau kaip 150 tonų, tikras akmeniškis“, – juokiasi ponas Lupeika.

Taip pat jis yra sukaupęs virš 2000 knygų apie Lietuvos bažnyčias, pilis, dvarus, saugomas teritorijas, ežerus ir kitus simbolius, kuriais didžiuojasi Lietuva. A. Lupeika su pasididžiavimu sako, kad jo kolekcija jau du kartus buvo parodyta per LRT nacionalinės televizijos laidą „Panorama“.

Taip pat A. Lupeika yra Akmenės bendruomenės Trečiojo amžiaus universiteto klausytojas. Dar vienas jo pomėgis – skaityti, ypatingai detektyvus. Jis mano, kad jie lavina protą, įžvalgas, moko greitai spręsti sudėtingas situacijas. Jis turi 4000 knygų biblioteką savo namuose.

„Savu laiku Kaimo statybos ministras primygtinai siūlė statybų organizacijos vadovo pareigas ir butą Vilniuje, aš atsisakiau ir niekada nesigailėjau. Jau tada Akmenės kraštas man buvo tapęs savu ir brangiu. Čia užaugo ir į gyvenimą išėjo mano aštuoni vaikai, jau turiu keturiolika anūkų, įsivaizduojat? Bus ir proanūkių“, – šypsosi buvęs meras.

Dabar jam didžiausias malonumas stebėti savo senus darbus.

„Kai apsilankau buvusiose statybvietėse, pamatau dar stovinčius pastatus, kuriuose įamžinau savo pastangas, mintis. Pajuntu džiaugsmą ir pasididžiavimą. Didžiuojuosi, kad gyvenime nemažai metų dariau tai, kas turi apčiuopiamą vertę“, – sako A. Lupeika ir priduria, kad savo darbinės veiklos palikimą statybose jis vertina labiau, nei darbą valdininku ar politiku.

Jis įsitikinęs, didžiausia jo gyvenimo sėkmė – mokėjimas ieškoti galimybių, o ne konfliktuoti, tartis ir susitarti. Ir tai jam pavykdavo.

Susiję