Tam tikros visuomenės grupės susidariusios klaidingą nuomonę, kad archyvai yra uždari, atsilikę nuo moderniųjų technologijų, todėl archyvinė medžiaga sunkiai pasiekiama. Nesuvokiama archyvų svarba, nes paplitusi nuostata, kad archyvuose kažkas yra saugoma, tačiau tai neturi jokios praktinės ar asmeninės naudos, todėl tai nėra įdomu ar naudinga. Taip pat dėl fizinės archyvų pastatų būklės kyla nemalonios asociacijos, formuojasi stereotipai, kurie kenkia archyvų įvaizdžiui – pirminiam įspūdžiui.

Dalis visuomenės, ypač jaunimas, išvis nežino, kas yra archyvai, ir juos painioja su kitomis įstaigomis, pavyzdžiui, bibliotekomis, nes nėra pabrėžiamas archyvų išskirtinumas, reikšmė saugojant istoriškai svarbius dokumentus, retus ir unikalius vienetus, atskleidžiančius žmonijos praeitį. Todėl yra susiduriama su archyvo, kaip įstaigos, ir jos atliekamų funkcijų žinomumo problema.

Sklando net patys archajiškiausi stereotipai, kuriuos formuoja grožinė literatūra ir kino filmai. Juos galima pristatyti tik pasitelkus ironiją, kuri išryškina žmonių galvose tūnantį absurdišką archyvo vaizdinį, egzistuojantį pasąmonės lygmeniu. Taigi archyvas yra šaltas, voratinkliais apraizgytas, pelėsių kvapo prisigėręs ir graužikais gausiai apgyvendintas rūsys, kuriame padrikai mėtosi senos ir niekam nereikalingos knygos, dokumentai ir kitas šlamštas, o tarp jų kiurkso paliegusi ir kuprota žmogysta – archyvaras. Visa tai primena vaikystėje matyto siaubo filmo „Pasakėlės iš rūsio“ atmosferą.

Šie stereotipai ne tik verčia nusišypsoti, bet gali veikti ir kaip savaime išsipildančios pranašystės, kurios apsunkina krizių valdymą archyvų sistemoje. Jei viešojoje erdvėje pasirodo informacija, kad prieškario Lietuvos diplomatijos dokumentai yra vežami į Grigiškių popieriaus fabriką perdirbti į tualetinį popierių, žmonių galvose atgija stereotipas, kad archyvai yra nesutvarkytų dokumentų sąšlavynai.

Taip pat stereotipai padidina klaidingą žinios iškodavimo tikimybę. Džiugi naujiena apie archyve rastus iki šiol neviešintus, unikalius Jono Basanavičiaus dokumentus buvo priimta neigiamai. Visuomenei kilo klausimas, kodėl dokumentai archyve buvo rasti tik dabar, pradėta abejoti archyvarų kompetencija ir esama tvarka.

Tai tik keli pavyzdžiai, kurie iliustruoja stereotipų daromą žalą archyvo įvaizdžiui, todėl būtina aktyviai veikti ir keisti žmonių nuostatas, kuriomis remiamasi vertinant archyvų veiklą. Tačiau kaip formuojasi šie visuomenės sąmonėje funkcionuojantys, supaprastinti, schematizuoti, dažniausiai netikromis žiniomis paremti vaizdiniai?

Archyvų uždarumo stereotipas susiformavo dėl istorinės archyvų sistemos praeities. Iki nepriklausomybės atkūrimo archyvai buvo prieinami ne kiekvienam visuomenės nariui, buvo taikomi įvairūs apribojimai, kontrolės mechanizmai ir sudaromos įvairios biurokratinės kliūtys. Buvo įslaptinami fondai, bijant netinkamų mokslinių straipsnių, kurie galėjo atkurti istorinę tiesą ir taip pakenkti esamai santvarkai. Todėl žmonės vengė archyvų ir jų paslaugomis nesinaudojo.

Valstybinę archyvų sistemą sudaro 15 archyvų, kurie yra labai skirtingi tiek dydžiu, tiek turima informacine ir technine baze, pastatų būkle. Žmonės linkę kategorizuoti objektus į grupes, kurioms priskiriami tam tikri bruožai, būdingi visiems tos kategorijos objektams. Žmogus, remdamasis savo patirtimi arba dėl informacijos stygiaus, suformuoja nemodernėjančių archyvų grupę, kuriai priskiria visus archyvus, neatsižvelgdamas į jų galimus skirtumus. Panašiu būdu formuojami ir kiti stereotipai.

Atkūrus nepriklausomybę, archyvai komunikacijai didelio dėmesio skirti negalėjo, nes užgriuvo darbų gausa, kurią lėmė didelis užklausų skaičius įvairiems juridiniams faktams patvirtinti ir būtinybė sukurti patogesnę dokumentų paieškos sistemą. Per pastaruosius du dešimtmečius archyvai gavo beveik 2 milijonus prašymų ir tiek pat išdavė oficialių pažymų. Tačiau žmonės, išsprendę savo siaurą problemą, nesidomi kitomis archyvo teikiamomis paslaugomis, todėl jų požiūris į archyvus išlieka beveik nepakitęs.

Laikai pasikeitė, todėl būtina daugiau dėmesio skirti komunikacijai, archyvai turėtų tapti matomi, išlįsti iš kitų atminties institucijų šešėlio, viešinant ir visuomenei pristatant archyvų veiklą, saugomą valstybės dokumentinį paveldą ir moderniųjų technologijų teikiamas galimybes.

Kas jau yra daroma?

Rengiamos virtualios (sąrašas), stacionarios ir kilnojamosios parodos, organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai ir susitikimai, dalyvaujama tarptautinėse konferencijose. Vykdomi svarbūs skaitmeninimo projektai: tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA) pristatė „Lietuvos dokumentinio kino internete (e-kinas)“ projektą, visos atminties institucijos bendradarbiauja vykdydamos „Integralios virtualios informacinės sistemos sukūrimo (e-paveldas)“ projektą. Įgyvendintas „Elektroninio archyvo infrastruktūros“ sukūrimo projektas, palengvinantis informacijos perdavimą ir paiešką valstybės archyvuose. Taip pat vykdomi kiti projektai, užtikrinantys geresnę paslaugų kokybę.

LCVA dokumentų sklaidos skyrius nuo 2011 m. veda pažintines ekskursijas bei edukacines programas moksleiviams, studentams ir archyvo lankytojams. Šis skyrius taip pat atsakingas už archyvo įvaizdžio formavimą, informacijos sklaidą ir ryšius su žiniasklaida. Jau antrus metus visuose archyvuose organizuojamos atvirų durų dienos.

Archyvai pradeda naudotis socialinės žiniasklaidos teikiamomis galimybėmis. Lietuvos ypatingasis ir Vilniaus apskrities archyvai turi savo „Facebook“ profilius. Aktyvų puslapį turi Archyvarų asociacija, kuriame talpinamos visos naujienos, susijusios su atminties institucijomis ir dokumentiniu paveldu, informacija apie kultūrinius renginius, parodas. Vis dažniau archyvai savo iniciatyva išeina į viešumą per spaudą. Jau antrus metus visuose archyvuose organizuojamos atvirų durų dienos.

Archyvams viešinant savo veiklą talkininkauja 2008 m. įkurta Archyvarų asociacija, kuri visuomenei stengiasi parodyti, kad archyvai yra atviri, nėra įstrigę praeityje, gali prisitaikyti prie greitai besikeičiančių technologinių naujovių, o saugomas dokumentinis paveldas turi neįkainojamą vertę tyrinėjant tautos istoriją, tenkina krašto ūkio interesus ir kultūrinius poreikius. Į jos veiklą įsitraukė archyvarai, dokumentų vadybininkai, istorikai, kraštotyrininkai, kiti Lietuvos ir užsienio archyvų tyrinėtojai, ir ne tik jie.

Archyvarų asociacijai reikia kuo daugiau naujų idėjų, kuriant šiuolaikišką archyvų pasaulį, todėl laukiami visi archyvų entuziastai, norintys prisidėti prie plečiamos veiklos ar įgyvendinti savo sumanymus. Svarbus kiekvienas, tad nedelsk ir tapk asociacijos nariu (www.archyvarai.org).

Tačiau tai tik pradžia, nes dokumentiniam paveldui viešinti dažniausiai naudojami tradiciniai komunikacijos kanalai (svetainė ir naujienų portalai), pilnai neišnaudojant socialinės žiniasklaidos ir neieškant netradicinių komunikacijos būdų, stengiantis patraukti įvairių interesų grupių dėmesį. Viešinimo veikloje reikia vadovautis principu, kad ne žmogus turi ieškoti informacijos, o informacija – žmogaus.

Susidomėjimas archyvais yra didelis, reikia tik parodyti iniciatyvą ir pabandyti pritraukti daugiau žmonių. Sėkminga komunikacija turėtų būti paskata archyvarams, parodanti, kad žmonės domisi, kad jų skeptiška nuomonė gali būti greitai pakeista.

Mes esame įdomūs, turime ką parodyti ir kuo nustebinti!

Komentaro autorius yra Archyvarų asociacijos tarybos narys.

Susiję