Iš autostopininko dienoraščio: 2. Staigmenos ir sidabrinis medis

Fernando Jimenezas (kairėje) ir Ilanas Weissas (dešinėje) ligoninės palatoje. V. Jokubausko nuotr.

Įvažiavome į Olandiją. Pirmą kartą mus paimti sustojo mergina. Jauna, patraukli, šviesių plaukų vairuotoja elgėsi visiškai ramiai. Paklausėme, ar nebijo sustoti ir į automobilį įsileisti nepažįstamų. „Aš kalėjimo prižiūrėtoja. Tikriausiai be vargo patiesčiau jus abu“, – šypsodamasi atkirto.

Fernando Jimenezas (kairėje) ir Ilanas Weissas (dešinėje) ligoninės palatoje. V.Jokubausko nuotr.

Tai ne vienintelė staigmena, laukianti tranzuotojų Olandijoje. Draugiški, linksmi ir be problemų angliškai kalbantys vairuotojai (net ir pensininkai) labai noriai stodavo padėti keliautojams, ir nesvarbu, ar stovi degalinėje, ar prie pat greitkelio. O ir stovėti pakelėje tikrai neliūdna. Kaip niekur kitur čia dažnai pravažiuojantys vairuotojai pypteli garsiniu signalu. Po kurio laiko tai pradeda kiek erzinti, tačiau atsisukus ir išvydus plačią vairuotojo šypseną, dažniausiai pačiam kyla noras pamojuoti atgal.

Pasitaiko ir visiškai unikalių reiškinių, tokių kaip specialios stotelės tranzuotojams su pakelto nykščio ženklu, skirtos pakeleivingoms mašinoms sustoti.

Olando „svetingumas“

Tačiau mūsų entuziazmas greitai ėmė blėsti, kai mes Amsterdame sėdome į traukinį, turėjusį mus nuvešti į Mepelį – miestelį, kuriame ketinome apsistoti pas vieną olandą. Tai turėjo būti pirmoji mūsų „couchsurfingo“ patirtis. Jis patarė mums sėsti į traukinį ir atvykti pas jį, ir pažadėjo aprodyti Amsterdamą. Neturėjome žemėlapio ir neįsivaizdavome, kad Mepeliui pasiekti mums reikės įveikti 140 kilometrų atstumą ir pakeisti du traukinius bei autobusą.

Išlipę stotyje pradėjome dairytis mus priimti pakvietusio olando. Tačiau sulaukėme iš jo žinutės, kad jis tikėjosi dviejų panelių, o ne merginos ir vaikino, todėl nebegalės mūsų priimti. Mat anglų kalba žodis „draugas“ nenurodo lyties. Nusprendėme grįžti atgal į Amsterdamą, kur turėjome dar vieną žmogų, galintį mus priimti. Tačiau ne viskas taip paprasta. Nė nenutuokėme, kurioje pusėje yra sostinė, kaip toli ji yra ir apskritai kurioje šalies dalyje esame.

Šiaip ne taip suradę tinkamą kelią, po truputį pradėjome irtis į priekį. Tačiau atsidūrėme mažame gretimame miestelyje Staphorste. Išties nustebome, kai pravažiuojantys vairuotojai, užuot įprastai šypsojęsi, palydėdavo mus piktais veidais ir sulėtindavo greitį vien tam, kad galėtų mus apšaukti neaiškiais olandiškais keiksmažodžiais. Negausūs praeiviai irgi mesteldavo mums surauktus žvilgsnius.

Nieko nesupratome. Stovėjome leistinoje vietoje, niekam nedarėme jokios žalos ir nesuvokėme, kuo jiems prasikaltome. Iš šios situacijos mus ištraukęs vairuotojas paaiškino, kad miestelis yra tarsi kultūrinis rezervatas, kuriame gyvena itin konservatyvūs ir griežtų tradicijų besilaikantys žmonės. Ir šiais laikais moterys ten dažnai dėvi tradicinius šio regiono drabužius, o svečiai nėra itin mėgstami. Trumpi Aistės šortai ir neaiškūs paklydėliai akivaizdžiai neįtiko Staphorsto gyventojams, o mes džiaugėmės, kad nereikėjo ten apsistoti ilgesniam laikui.

Egzotika Amsterdame

Kiek kvailokai jautėmės tranzuodami į Amsterdamą antrą kartą tą pačią dieną. Ir kai išvydome mus pasitikti atėjusį 34-erių turką, iškart supratome, kad su juo jokių nesusipratimų nebus. Dėl apvalaus veido ir besišypsančių ne tik lūpų, bet ir rusvų akių, vyriškis atrodė labai draugiškas. Kresno sudėjimo, praplikęs ir apšepusiu smakru man priminė didelį ir storą pliušinį meškiną. Nesusilaikęs ir aš nusišypsojau jam. Bora Eruyce jau keletą metų gyvena Amsterdame ir dirba vietiniame turkiško banko padalinyje. Sako, taip ir neišmokęs olandų kalbos, kuri jam atrodė per sunki. „Vis tiek su visais čia gali susikalbėti angliškai“, – juokavo turkas.

Tris dienas praleidome Amsterdame, o Bora buvo išties geras gidas. Tris kartus ėjome pažioplinėti po Raudonųjų žibintų kvartalą, kuris dieną ir naktį labai skiriasi. Sutemus visas rajonas knibžda nuo prisirinkusių ir žioplinėjančių turistų, o pusnuogės merginos vitrinose visais įmanomais būdais kviečia juos užsukti į kambarėlį. Dažniausiai jos pasitelkia įvairius gestus ir išraiškas, tačiau kai kurios nusprendžia ateiti pas vyrus ir už rankos nusivesti pas save. Ryte čia viskas kitaip – daug mažiau šurmulio. O ir rytinė pamaina mums nepasirodė patrauklesnė už vakarinę.

 Labiausiai Olandijoje nustebino žmonės. Olandai visiškai atsipalaidavę ir tolerantiški. Specialios užeigos, kuriose galima nusipirkti „žolės“, sekso muziejus, gėjų kvartalas ir gyvi pornografijos pasirodymai čia nieko nestebina. Nors tokie dalykai įprasti tik Raudonųjų žibintų kvartale, tačiau visame Amsterdame žmonės atrodė labai atsipalaidavę ir linksmi. Gyventojų požiūrį puikiai atspindi vos mūsų nepartrenkęs dviratininkas, važinėjantis mieste pusnuogis su cigarete vienoje rankoje ir skardine alaus – kitoje. Šypseną sukėlė ir vidury dienos kanalu plaukiantis turistų laivelis, kuriame pagal „You Can Leave Your Hat On“ melodiją striptizą šoko pusamžis, ne pačios geriausios fizinės formos vyriškis. Dviračiai ir kanalai yra išskirtiniai šio miesto ženklai, dėl kurių eismas automobiliais miesto centre yra tiesiog tragiškas.

Amsterdamas neabejotinai yra vakarėlių miestas. Neužsidarančiuose klubuose ir baruose pasiautėti atvažiuoja daug belgų studentų, kuriems iki Amsterdamo tėra vos valanda kelio. Naktį miesto centras kartais atrodo kaip vienas didelis vakarėlis, kuriame iš visų kampų lenda karnavališkai persirengę ir linksmai šūkaujantys jaunuoliai. Tikėtina, kad per vakarėlį susipažinsi su žmonėmis iš visų žemynų. Vyresnių žmonių čia išties nedaug. Sunkoka įsivaizduoti, kaip būtų galima ramiai gyventi tokioje vietoje. Tačiau bent jau kurį laiką čia pabūti tikrai verta.

Belgijoje – kaip namuose

Po keletos įsimintinų dienų Amsterdame pajudėjome link kitos mūsų stotelės – Briuselio. Pakelės degalinėje susipažinome su trimis lenkų muzikantais, kurie keliauja aplink Europą ir groja gatvėse. Sutarėme su jais susitikti Briuselyje ir jų pasiklausyti. Kadangi toje degalinėje jau „trynėsi“ keli tranzuotojai, nusprendėme neskubėti ir pailsėti. Tačiau prie mūsų pats priėjo vairuotojas ir, paklausęs, ar mums nereikia pagalbos, pasisiūlė mus nuvežti į vietą.

Briuselyje apsistojome pas meksikietį Fernando Jimenezą. Vynų degustatoriumi dirbantis ir disertaciją apie vynų rūšis ginti planuojantis trisdešimtmetis įsikūręs palėpę primenančiame bute. Grindys, lubos, sienos ir baldai nudažyti jau atsilupinėjusiais baltais dažais, o netvarkingas knygomis, lėkštėmis ir puodais apkrautas stalas svetainės centre yra vienintelis, išsiskiriantis pilka spalva.

Pats Briuselis nepasirodė labai tvarkingas miestas. Purvini metro pilni benamių, gatvėse gausu šiukšlių, o perpildytos šiukšliadėžės skleidžia ne patį maloniausią kvapą. Tačiau miesto centre vaizdas pasikeičia. Čia daug tvarkingiau, pastatai puošnesni. Bet viskas labai oficialu. Beveik nėra medžių ir žalumos. Visa tai atrodė labai blankiai ir ramiai po spalvingo ir triukšmingo Amsterdamo.

Sėdėdami pagrindinėje miesto aikštėje priešais įmantrius Pirklių gildijų rūmus, susipažinome su profesoriumi Phillu iš Toronto universiteto, atvykusiu čia skaityti mokslinio pranešimo. Trumpai padiskutavę, ar Belgijoje leidžiama gatvėje atsidaryti skardinę alaus, net neįsivaizdavome, kad kalbame su gana žinomu istoriku, kuris labai entuziastingai pritarė šiai mūsų minčiai.  Kartu su dar viena pažįstama lietuve ir kanadiečiu klausėmės lenkų trijulės, prieš tai sutiktos degalinėje, „Free jazz“ stiliaus pasirodymo aikštėje. Bet jį gana greitai nutraukė belgų policininkai, reikalaujantys specialaus grojimui išduoto leidimo. Be leidimo kelti triukšmą gatvėse draudžiama.

Prie mūsų prisijungus Fernandui ir jo draugui Ilanui Weissui, visi paieškojome baro, kuriame muzikantai galėtų groti. I.Weissas – irgi trisdešimtmetis, spėjęs žilstelėti linksmų plaučių meksikietis, dirbantis profesionaliu mados fotografu Briuselyje.

Deja, po kelių valandų mums visiems teko apsilankyti ten, kur joks keliautojas nenori atsidurti – ligoninėje. Keletą dienų skausmą pilvo srityje jautusiai Aistei prasidėjo rimtas priepuolis. Pagavę pirmą taksi nuskubėjome į priimamąjį. Medikai nieko tikslaus nustatyti negalėjo, tačiau ligoninėje situacija pagerėjo. Kol Aistei buvo daromi tyrimai, niekaip juokauti nesiliaujantys meksikiečiai įsitaisė jos lovoje ir neplanavo niekam jos užleisti. Neplanuotas vizitas į ligoninę mus šiek tiek ilgiau užlaikė Briuselyje, iš kurio jau norėjome išvažiuoti.

Mūsų pagrindinis tikslas buvo Anglija, tačiau pakeliui nusprendėme aplankyti dar vieną Belgijos miestą – Briugę. Tai pakankamai mažas, tačiau įspūdingą senamiestį turintis miestas. Senos ir tvirtos bažnyčios, pirklių rūmai, romaninio stiliaus pastatai ir siauručiai vandens kanalai, primenantys mažesnę Amsterdamo kanalų versiją, suteikė Briugei viduramžiškų prieskonių. Nors senamiestį galima pereiti per porą valandų, tačiau kiekviena akmenimis grįsta siaura gatvelė, kiekvienas užkampis ir užeiga, regis, skleidžia magišką atmosferą.

Briugėje mus priėmė belgas Tanguy Talleris. Į ketvirtą dešimtį įkopęs, tačiau labai jaunatviškas ir energingas vyras ne tik aprodė miestelį, tačiau ir nuvežė mus prie jūros, plytinčios vos keli kilometrai už Briugės. Dideli ir platūs paplūdimiai ir krūmais apaugusios kopos labai priminė Baltijos jūros pakrantę. Tačiau vienas skirtumas tikrai yra. Tai potvyniai ir atoslūgiai, kurie čia pasireiškia labai akivaizdžiai, o atsitraukusi jūra palieka drėgno smėlio ruožus per visą pakrantę. Rami iškyla su keptais sumuštiniais ir ilgais pasivaikščiojimais krantu buvo tai, ko mums kaip tik reikėjo. Ir visa mūsų jauki viešnagė Belgijoje priminė ne kelionę svečioje šalyje, o tarsi grįžimą namo.

Anglijos link

Angliją pasiekti norėjome tam, kad aplankytumėme ten gyvenančią ir studijuojančią mano draugę Eglę. Ji mokosi Kanterburio mieste, visai netoli Lamančo sąsiaurio.

Nusigavome iki Kale miestelio šiaurės Prancūzijoje, tačiau ten užstrigome. Būtent iš Kale išplaukia keltas į Doverį, tačiau tuo metu vyko olimpinės žaidynės ir saugumo reikalavimai patekti į keltą buvo milžiniški. Niekas nenorėjo paimti tranzuotojų ir dar sugaišti papildomą pusvalandį patikros skyriuje. Mes irgi nenorėjome mokėti 70 eurų už kelionę abiems į vieną pusę, nes grįžtant reiktų mokėti dar tiek pat. Dėl keletos dienų Aglijoje mokėti tokią sumą, už kurią galėtume pragyventi bent dvi savaites, atrodė visiškas absurdas. Tačiau Kanterburis buvo mūsų kelionės tikslas. Važiavome būtent tokiu maršrutu, kad ten nuvyktume. Todėl apsisukti, esant visai prie pat, būtų per daug apmaudu.

Beviltiškai bandėme stabdyti automobilius priešais keltą. Keletą valandų prastovėjome be jokios naudos. Praradę viltį sėdėjome pakelėje nuleidę galvas, nežinodami ką daryti. Mums už nugaros keliolikos metrų atstumu buvo nutiesta didelė, balta, metalinė tvora, skirianti įvažiuojančių ir išvažiuojančių automobilių eismą. Kažkur toli, už tvoros, išgirdome šūksnius. Pakėlę galvas pamatėme kitoje tvoros pusėje mūsų link žygiuojantį vaikiną. „Jums reikia pagalbos?“– pakartojo jis. Tada priėjome ir mes.

Jaunas, tvirto sudėjimo, tamsių plaukų vaikinas su smalsia šypsena žiūrėjo į mus. Nutrinti rūbai, neskusta barzda ir kelioninė kuprinė liudijo – jis irgi tranzuotojas. 25-erių Benas jau pusantrų metų tranzuoja aplink Europą, apsistoja pas ūkininkus ir padeda jiems atlikti ūkio darbus. Šie, jam atsilygindami, suteikia pastogę, duoda maisto, šiek tiek pinigų. Truputį padirbėjęs vienoje vietoje Benas persikelia į kitą. Mes papasakojome jam savo sunkumus, o jis pasiūlė mums važiuoti į Liuksemburgą ir pakeliauti kartu. Nors tai ir skambėjo viliojančiai, mūsų tikslas buvo Anglija. Tada Benas išsitraukė monetą ir tarė: „Jei iškris herbas, važiuosite į Angliją, jei skaičius – apsisuksite atgal“. Mums teliko linktelti. Moneta švystelėjo į orą ir ant žemės sublizgo sidabrinės spalvos medis ant monetos. Herbo pusė. Sprendimas aiškus. Atsisveikinę su Benu lėtai ir vis dar šiek tiek dvejodami nužingsniavome kelto link.

Kelte susipažinome su 18-mečiu rumunu, keliaujančiu į Angliją užsidirbti. Savo tėvynėje jis beveik nieko neturėjo. Surinkęs paskutinius pinigus su drauge bandė tranzuoti į Angliją, tačiau draugė pusiaukelėje jį apgavo, pavogė visus pinigus ir apsisuko atgal. Be cento kišenėje keliaujančio rumuno kuprinė buvo tokia maža, kad joje tilpo gal tik keli lengvi rūbai, o vietoj miegmaišio jis turėjo susilankstęs čiužinį. Vis dar tikintis savo svajonėmis rumunas siekia ten susirasti darbo, tačiau net nežino, kur jam važiuoti.

Pagalvojus apie jo padėtį, mūsų nuostoliai dėl kelto staiga pasirodė vaikiškai maži, todėl per daug nesijaudindami ramiai plaukėme toliau. O Anglija mus pasitiko įspūdingomis baltomis uolomis, stačiai besileidžiančiomis į jūrą ir siekiančiomis net 40 metrų aukštį. Virš jūros iškilusi balta siena net akino.

Išlipus teko susidurti ir su visiškai tranzavimui nepalankiais angliškais keliais. Nepaisant to, pagaliau pasiekėme savo tikslą – Kanterburį. Pas draugę, trečius metus Kento universitete studijuojančią interjero dizainą, apsistojome keletui dienų. Sočios vaišės ir daug poilsio buvo svarbiausias dalykas prieš artėjančią kitą kelionės dalį.

Kanterburis – nedidelis miestelis, turintis vieną įspūdingiausių katedrų visoje Anglijoje. Keletas gynybinių sienų įtvirtinimų, pilies liekanos ir kruopščiai sutvarkyti parkai yra pagrindiniai šio miesto objektai, kuriuos apeiti galima gana greitai.

Šiek tiek pailsėję tęsėme kelionę. Dabar tikslas – Prancūzija. Bet prieš tai vėl atsidūrėme tokioje pačioje situacijoje. Vėl stovėjome prieš keltą, laukdami vairuotojų malonės. Ir šįkart sulaukėme. Prie mūsų sustojo prancūzų aktorių trupės autobusiukas, turėsiantis mus nuvežti iki pat Paryžiaus.

Patalpinta: Aplinkui, Naujienos