Rokas Laurinavičius

Studijavo: Glosteršyro universitete (Didžioji Britanija) skaitmeninių filmų kūrimą.

Studijuoja: Vilniaus universitete Komunikacijos fakultete informologiją.

Dabar turėčiau būti antro kurso studentas, bet metus praleidau bandydamas suvokti filmų kūrimo subtilybes. Nors universitete nesijaučiau savas, turėjau keletą draugų su kuriais dažnai leidau laiką. Jei kalbėtume apie mokslus, matyt, išgyvenau geriausią laikotarpį savo gyvenime.

Dauguma dėstytojų mokėdavo sudominti savo dėstoma medžiaga, dirbome su įvairia technika, atlikdavome praktiką ir užsiiminėdavome kita veikla, kuri ne tik išugdė mano gebėjimus, bet ir buvo įdomi, intriguojanti. Studentų rajonas, kuriame gyvenau, buvo visiškai pritaikytas mokymuisi: bibliotekoje galėjau rasti kalnus knygų apie filmus.

Pamenu, kad ateidavau į biblioteką, pasiimdavau keletą knygų, atsisėsdavau ir negalėdavau sustoti skaityti – studijos man dažnai buvo mokslo ir laisvalaikio derinys. Žinoma, būdavo ir tokių nevilties savaičių, kai reikėdavo susikaupti ir parašyti ilgą esė, nagrinėjantį, pavyzdžiui, kokio nors vieno filmo fragmentą, bet ne tai būdavo sunkiausia. Kadangi mokslai Didžiojoje Britanijoje nepigūs, teko pasiimti paskolą. Vis dėlto kartais tekdavo išgyventi savaitę su trimis svarais kišenėje. Bandžiau ieškoti darbo, turėjau nemažai patirties (įvairių darbų paragavau jau būdamas 15-os, bet kažkodėl mano CV vis atmesdavo). Būdavo dienų, kai ypač ilgėdavausi mamos, draugų, namų, Lietuvos… Žinoma, išbandymai paverčia mūsų gyvenimus įdomesniais, tačiau tokie dalykai laikui bėgant išsekina.

Pagaliau buvau priverstas pasverti visus už ir prieš ir nuspręsti, ką darysiu toliau. Turbūt akivaizdu, kad stulpelyje prieš sugebėjau įrašyti daugiau žodžių – būtent todėl ir esu čia.

Kartais prisimenu, kaip malonu buvo domėtis, kartais pagalvoju, kaip viskas būtų, jei būčiau pasilikęs studijuoti ten, bet nesigailiu savo sprendimu. Rodos, jog prioritetus susidėliojau teisingai ir džiaugiuosi būdamas Lietuvoje.

Julius Beniušis

Studijavo: Danijoje, Alborgo universitete finansų vadybą.

Studijuoja: Mykolo Romerio universitete verslo informatiką.

Kokioje šalyje studijuoti man nebuvo taip svarbu, kad tik ne Lietuvoje. Maniau, kad čia man nėra jokių perspektyvų, kad čia nieko nepasieksiu.

Danijoje nemokamas mokslas, gana paprasta įstoti, todėl ir pasirinkau studijuoti būtent ten. Vis dėlto nebuvo viskas taip paprasta, kaip galėjo pasirodyti. Keturviečio buto be baldų mėnesio nuoma žmogui – 700 litų be komunalinių mokesčių, taip pat maisto ir kitų būtinų prekių kainos Danijoje labai aukštos. Išleisdavau tiek pinigų, kad nieko nelikdavo laisvalaikiui bei pramogoms – savaitgalius leidau bute. Stengiausi ieškotis darbo, bet nesėkmingai. Agentūroje, kurioje padeda žmonėms susirasti darbą, man parodė didelę krūvą popierių ant stalo ir pareiškė: „Žiūrėk: tai žmonių, kurie nemoka danų kalbos ir nori susirasti darbą, atsiųsti gyvenimo aprašymai. Kodėl būtent tau turėtų teikti pirmenybę darbdaviai?”. Giminės ir draugai tik ir kartojo, kad laikyčiausi, kad nepasiduočiau ir turėčiau kantrybės.

Galutinį sprendimą grįžti lėmė tai, kad turėjau automobilį, kuris buvo registruotas Lietuvoje. Su kitos šalies numeriais Danijoje transporto priemonę galima eksploatuoti ne ilgiau nei dvi savaites, kitaip gresia didelės piniginės baudos. Tai sužinojęs apskritai sunkiai naktimis užmigdavau ir galiausiai su tėvais priėmėme sprendimą, kad privalau grįžti į Lietuvą. Man labai pasisekė, kad pusę metų sugebėjau išbūti Danijoje be baudos, kuri po tiek laiko siektų maždaug 90 000 kronų.

Įsilieti į tarptautinę aplinką sunku – vis tiek visi į tave žiūri kaip į užsienietį. Kadangi lietuvių ten buvo daugiau negu galėjau įsivaizduoti (pirmakursių vien Alborge maždaug 100), tai dažniausiai su jais ir būdavau. Jei kalbėtume apie ten esančių studijų kokybę, – beveik neturiu kuo skųstis. Dėstytojai įdomiai skaito paskaitas, nesijaučia monotonijos. Įspūdį padarė ir tai, kad dėstoma medžiaga buvo tiesiogiai susijusi su pasirinkta specialybe – jokios nereikalingos informacijos.

Nors to negalėčiau pasakyti apie studijas Mykolo Romerio universitete, bet gaunu tiek, kiek reikia, džiaugiuosi būdamas čia ir  negrįžčiau į Daniją, jei kas nors suteiktų tokią galimybę. Po dviejų metų studijų būtų reikėję mokytis danų kalba ir turbūt darbo garantijas turėčiau tokias pačias kaip ir ten.

Neplanavau ateityje gyventi Danijoje, todėl mano įgytas išsilavinimas nebūtų toks veiksmingas ir pripažintas Lietuvoje, kaip tikėjausi prieš išvažiuodamas.

O čia… Čia aš galiu rasti daug veiklos, už butą moku 200 litų, o ir geriausi draugai visada šalia. Ko daugiau reikia žmogui?

Tomas Pranaitis

Žadėjo studijuoti: Rytų Anglijos universitete (University of East Anglia) politiką ir ekonomiką.

Studijuoja: Vilniaus universitete Komunikacijos fakultete informologiją.

Būdamas dvyliktokas buvau įsitikinęs, kad tikrai lėksiu iš Lietuvos ir studijuosiu užsienyje. Visad maniau, kad įvairių kultūrų pažinimas, atsibodusios aplinkos pakeitimas bus labai įdomus dalykas ir duos man daug naudos. Norėjau gyventi savarankiškai, nusipirkti šunį, apie kurį visada svajojau, patirti naujų įspūdžių ir pamatyti ką nors naujo.

Apie studijų kokybę net nekalbu – tebemanau, kad užsienyje mokytis būtų įdomiau. Dėl šių priežasčių išlaikiau tarptautinį anglų kalbos egzaminą (IELTS), siunčiau keletą motyvacinių laiškų, skambinau į universitetą, kai sužinojau, kad pirmu etapu mano prašymą atmetė. Galų gale pasiekiau ko troškau – mane priėmė. Lėktuvo bilietai buvo nupirkti ir rugsėjo 20-tos dienos vakarą turėjau išvykti į Angliją. Tos dienos rytą aš vaikščiojau mieste su drauge ir viskas baigėsi tuo, kad paskambinau tėčiui ir pasakiau, – aš niekur neskrisiu. Nežinau, kas atsitiko. Jei galėčiau laiką atsukti atgal, turbūt net būčiau išvykęs, – aš to tikrai norėjau. Bet tuo momentu aš pagalvojau, kad bet kada galiu išvykti, kad dar spėsiu.

Be to, visad maniau, jog mokykla reikalinga tam, kad galėtum įgyti bakalauro laipsnį, o šis – kad įgytum magistrą, kuris tikrai darys įtaką mano ateičiai. Tai toks ir buvo galutinis sprendimas: kam mokėti didelius pinigus už mokslo pradmenis, jei galiu čia pasimokyti nemokamai ir išvažiuoti į užsienį siekti magistro laipsnio? Taip pat pasidarė gaila ir dėl to, kad turėsiu viską palikti, nutolti nuo draugų.

Reikia pirmiausia čia, Lietuvoje įsitvirtinti, kad išvažiavęs galėčiau žinoti, jog visada yra kur sugrįžti.

Susiję