Lietuvoje politikos mokslas dar visiškai nauja sritis. Galbūt todėl ir kyla tiek daug diskusijų, ar jis išvis reikalingas. Išgirstame daugybę argumentų dėl šių studijų nutraukimo. Vieni sako, kad užtektų specialių kursų. Kiti mano, kad reikia aukštosiose mokyklose į visas studijų programas įtraukti ir politologijos dalyką. Argumentus galima vardinti ir vardinti, bet pažvelgę į Seimo rūmuose sėdinčius „šoumenus“ visi nusistatę prieš politikos studijas  nutyla.

Seime vien inžinieriai

Jau antrus metus politikos mokslus kremtanti Rūta Leonavičiūtė ketino mesti studijas. Pasak merginos, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) dauguma pirmakursių buvo nusivylę savo studijų programa. Daugiausiai nusiskundimų sulaukta dėl praktinių dalykų dėstymo. „Jų ypač trūko pirmaisiais mokymosi metais, nes tuomet nebuvo absoliučiai nieko praktiško. Dauguma mano kursiokų buvo nepatenkinti studijų programa. Šiais metais, kiek žinau, pasikeitė studijų programa. Tikiuosi, kad atsižvelgė į visus mūsų paburbėjimus, nes jų buvo tikrai daug“, – kalbėjo R. Leonavičiūtė.
radėjus studijuoti antrame kurse situacija pasikeitė. Pasak merginos – kuo toliau, tuo geriau. Pirmaisiais metais studentai patyrė šoką, manydami, kad juos moko visai nereikalingų dalykų. Pavyzdžiui, apie politinę padėtį XVII amžiaus Europoje. „Atrodė, kad jei tos tiesos jau penkis kartus paneigtos ir mokslas tikrai žino, kad taip nėra, kam mums to mokytis? Mes norėjom eiti dirbti, keisti pasaulį“, – prisiminusi juokėsi R. Leonavičiūtė. Dabar mergina suvokia, kad negalima iš karto pradėti kažkokių didelių darbų, reikia eiti link jų mažu žingsneliu.
irmaisiais studijų metais R. Leonavičiūtė po paskaitų grįždavo su trenksmais ir kartodavo, kad mes mokslus. Mergina, kaip ir dauguma jaunų lietuvių, ketino emigruoti. Nusižiūrėta šalis – Olandija. Hagos universitete ji planavo rinktis Europos studijas. Jose rengiami specialistai, išmanantys Europos Sąjungos ir jos valstybių narių politines sistemas, jose vykstančius politinius procesus, suprantantys Europos integracijos gilinimo ir plėtros procesą. R. Leonavičiūtę Hagos universitetas suviliojo praktiškumu. Studijos trunka tik tris metus, o privalomoji praktika būna kiekvienais metais. Merginos akimis, Hagos universitetą lyginant su TSPMI, kur praktika atliekama tik ketvirtame kurse, pirmasis yra pranašesnis.
rakalbus apie dabartinę Seimo sudėtį nuo mažens apie politikės karjerą svajojusi R. Leonavičiūtė atsiduso: „Man graudžiausia, kad ten yra toks mažas procentėlis žmonių, kurie yra bent pačiupinėję kažkokius politikos pagrindus. Mes turėjome paskaitą apie Seimo sudėtį pagal seimūnų profesijas – vien inžinieriai. Ir ko tik ten be jų nėra?! Profesionalų praktiškai nėra. Taip pasižiūriu ir graudu pasidaro.“

Pasak studentės, universitetas žmogui suteikia bazę, į kurią atsirėmęs jis gali kilti. Tai yra, suteikia teorinių žinių, supratimą, kaip veikia politinė sistema. Toliau svarbios lieka žmogaus asmeninės savybės. „Jei būsiu sėkminga politikė, tai 50 procentų reikiamų savybių būsiu pasiėmusi iš studijų, o likę 50 procentų atkeliaus iš mano asmeninių savybių. Nors esu dar tik antrakursė, bet  universitete jau išmokau „kieto“ žodyno. Atrodo, kad nesąmonę sakau, bet protingais žodžiais, todėl tai skamba įtikinamai“, – apie universiteto įtaką savo gyvenime kalbėjo R. Leonavičiūtė.

Politikos studijos – privalumas

Politinės komunikacijos specialistas, VU Komunikacijos fakulteto lektorius dr. Andrius Šuminas nedrįsta kategoriškai teigti, kad politikos mokslų diplomas politikui privalomas. Svarbiausia, pasak A. Šumino, kad politikas būtų išsilavinęs žmogus: „Tu gali būti geras politikas ir nebaigęs politikos mokslų, tačiau bet kokiu atveju studijos nepakenkia. Svarbu, kad žmonės turėtų gerą išsilavinimą. Aš nekalbu apie diplomą ant sienos, bet apie turimas žinias.“

Baigęs politikos mokslus žmogus turi politinių žinių pagrindą. Jis žino politikos teorijas, išmano, kaip politika veikia. Tačiau nepriklausomai Lietuvos valstybei vos per 20 metų. Tokio pat amžiaus ir mūsų valstybės politika. Profesionalūs politikai, kurie jau gali turėti pakankamai žinių vadovauti valstybei, dar tik ateina. „Jei mes pažiūrėtume į 2008 metų Seimo rinkimus, į ten atėjusius jaunus žmones, abejoju, ar galėtume pasakyti, kad tai buvo būtent tie jauni žmonės, kurie turi reikiamų žinių bagažą“, – praėjusius Seimo rinkimus prisiminė dr. A. Šuminas.

Buvusioje Sovietų Sąjungoje aukštajį išsilavinimą įgijo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji Leningrado A. Ždanovo universitete baigė politinės ekonomijos studijas, Maskvoje apgynė mokslų daktarės laipsnį. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Vašingtone baigė specialią programą vadovams. Dauguma seimūnų, turinčių politikos mokslų diplomus, kaip ir Prezidentė, studijas baigė Sovietų Lietuvoje arba Rusijoje. Tuo metu politikos mokslai buvo iškreipti. Nors išsilavinimas savaime yra teigiamas dalykas, neaišku, ar politikos mokslų baigimą Sovietų Sąjungoje reikia laikyti privalumu ar trūkumu.

Dr. A. Šuminas pasakojo, kad idealus variantas būtų politikui turėti ir politikos mokslų diplomą, ir kitos srities diplomą. Bene didžiausia problema, kad dabar Seimo rinkimuose dalyvauja žmonės, visiškai nenutuokiantys, kaip Lietuvoje veikia politinė sistema. „Aišku, to galima išmokti. Vėlgi – nėra gerai, kai mes išsirenkame atstovus į Seimą ir tik tada jie metus mokosi, kaip ten reikia dirbti. Gerai, kad jie po metų išsiaiškina kaip veikia politinė sistema, bet Seimas neturėtų būti mokykla. Būtų gerai, kad kandidatai į Seimą suvoktų, kaip funkcionuoja Seimas, kaip ten vyksta darbas, kaip vyksta svarstymai Vyriausybėje ir kitus svarbius procesus. O čia ateina žmonės iš gatvės ir metus aiškinasi, kaip dirbti. Tuomet kanceliarijos darbuotojai spjaudosi, kad naujiems seimūnams jie turi dirbti mokytojais“, – dr. A. Šuminas dalinosi pamąstymais apie Seime dirbančius politikus.

Lektoriaus nuomone, didelės įtakos politiko darbams turi ne tik išsilavinimas ir įgyta kompetencija, bet ir išankstinis nusistatymas. Pasak dr. A. Šumino, yra politikų, kurie Seimo rinkimuose dalyvauja tik todėl, kad niekur kitur netinka. Kitaip sakant, vadovaujasi logika: „Jeigu niekur kitus netinku, tai Seime tikrai tiksiu“.

„Politinės karjeros siekimas turėtų būti paremtas kompetencijomis, žiniomis ir kažko siekimu. Tai neturėtų būti ėjimas keturiems metams užsitikrinti šiltą vietelę, ieškoti privilegijų. Reikia žinoti, ko eini ir ką gali dėl to padaryti. O yra žmonių, kurie per partijų sąrašus ir kitokiais būdais „įsitrina“ į Seimą, nors, iš principo, neturi nei kompetencijos, nei išsilavinimo, nei noro dirbti“, – apie politiko karjerą kalbėjo dr. A. Šuminas. Jo nuomone, geras politikas – tai žmogus, kuris turi savo įsitikinimus ir politiko karjerą renkasi tam, kad kažką pakeistų. Taip pat politikui būtina charizma ir kitos vidinės savybės, kurių išmokti yra itin sunku, tačiau be specialių žinių visos šios savybės yra menkavertės.

Tik išsilavinę gali valdyti

Seniausią vientisą valstybės valdymo modelį sukūrė graikų filosofas Platonas. Kone visus sudėtingus teorinius ieškojimus ir filosofinius apmąstymus jis skyrė vienam tikslui – valstybės problemų sprendimui.

Platono valstybė – politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina gyvenimui, tačiau materialinėms gėrybėms filosofas neskiria daug dėmesio. Valstybė jam buvo lyg žmogaus gyvas organizmas, kurio dalys paklūsta visumai. Pasak antikos filosofo, kad tinkamai veiktų visos organizmo funkcijos, valdovas turi būti išsilavinęs.

Pagal atliekamas funkcijas idealios valstybės modelyje Platonas gyventojus suskirstė į tris luomus: valdovų filosofų, sargybinių ir gamintojų. Žmonių skirstymą į luomus Platonas mėgino pagrįsti jų prigimties ypatybėmis. Ir vis dėlto, kiekvienas jaunuolis idealioje valstybėje turėtų teisę būti mokomas ir auklėjamas valstybės vadovų. Pagal Platono auklėjimo planą, iš dvidešimtmečių vaikinų būtų atrenkami sargybiniai, tie, kuriems toliau būtų leidžiama eiti mokslus. Po dešimties metų iš sargybinių būtų atrenkami valstybės vadovai, kurie dar trejus metus mokytųsi dialektikos. Apskritai, Platono idealios valstybės vadovas – išsilavinęs, mokantis įžvelgti absoliutų gėrį ir sugebantis juo vadovautis.

Kadaise tik iš gamtos malonės gyvenusius žmones turtai ir nuosavybė suskaldė žmones į klases. Žmonės, tarpusavyje pasiskirstę žemes, tapo turtuoliais ir žemvaldžiais, o likę – jų darbininkais. Anot Platono, pastariesiems tramdyti ir atsiradusi valstybė. Pinigų, Platono nuomone, valdovams ir sargybiniams reikia vengti, nes vos tik įsigiję žemės ir pinigų jie taptų žemdirbiais ir šeimininkais. Taip jie nustotų paisyti valstybės interesų. Sargybinių ir valdovų asmeniniai interesai pateisinami tiek, kiek jie netrukdo idėjai, bendriems tikslams. Kodėl šiandien svarbu kalbėti apie Platoną? Apie tai, koks turėtų būti puikus politikas?
Dauguma dabartinio Seimo narių pagal profesijas yra įvairių sričių inžinieriai. Netgi atkūrus nepriklausomą Lietuvą D. Grybauskaitė yra ne tik pirma prezidentė moteris, bet ir pirma prezidentė, baigusi studijas, susijusias su politika. Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus, Rolandas Paksas – visi jie baigė inžinerijos mokslus.

Kiek, mokantis inžinerinės specialybės, yra pasakojama apie politinę sistemą, galima nuspėti. Jie, kaip ir dauguma šiandieninių politikų, yra savamoksliai entuziastai geraja prasme. Bet gal atėjo laikas profesionalams?

Tekstas parengtas lekt. Aurelijaus Katkevičiaus vadovaujamam kursui „Redagavimas ir kūrybinis rašymas“

Susiję