Buvęs Studentų mokslinės draugijos prezidentas V.Jakutis: „Šitas vaikas turi perspektyvą“

„Renginiai yra pasidarę šiek tiek populistinio pobūdžio, galbūt jie turėtų būti moksliškesni“, – pastebi buvęs SMD vadovas V.Jakutis. Nuotr. Iš asmeninio archyvo.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Studentų mokslinė draugija buvo atkurta 2008 metų rugpjūtį, kai aštuoni entuziastingi Komunikacijos fakulteto studentai nusprendė imtis darbo. Susitikę su daugybe žmonių ir prirašę kalnus popierių, jaunuoliai pasiekė savo tikslą – atkūrė draugiją, kurią iki šiol meiliai vadina „savo vaiku“.

„Renginiai yra pasidarę šiek tiek populistinio pobūdžio, galbūt jie turėtų būti moksliškesni“, - pastebi buvęs SMD vadovas V.Jakutis. Nuotr. Iš asmeninio archyvo.

Apie visą šį sunkiai nueitą kelią „Universiteto žurnalistui“ pasakoja vienas minėtųjų entuziastų – pirmasis atkurtos SMD prezidentas Vaidas Jakutis, kuris visus skatina gyvenime veikti, o ne stovėti vietoje

Vaidai, kas tave paskatino prisijungti prie Studentų mokslinės draugijos?

– Padariau tai dėl kelių dalykų: visų pirma jau buvau susidūręs su SMD Filosofijos fakultete. Visuomet mėgstu gyvenime veikti, nes kai nieko nedarai, tuomet stovi vietoje, nėra progreso.

Iš pradžių bandžiau eiti į studentų atstovybę, bet visos tos socialinės patirties jau buvau atsikandęs Filosofijos fakultete ir norėjau šio to rimčiau. Taigi čia buvo vienas iš bandymų kažką daryti – juk tuo galėjau paveikti mokslą. Čia ėjau sužinoti, pasiimti kažko naujo ir taip pat ką nors pakeisti.

Maniau, kad studentas, atėjęs į SMD, visada galės pasakyti idėją ir ji bus apmąstyta ir įgyvendinta. Tad pasišnekėjau su keletu vyresnių studentų apie draugiją ir pasirodė, kad yra žmonių, norinčių ją atkurti. Daug dirbome, tačiau galiausiai atkūrėme SMD.

Kaip sugalvojai kandidatuoti į draugijos prezidento postą?

– Mes visi prisidėjome, visi bendrai sprendėme įvairius klausimus. Na, o tapti prezidentu buvo šiek tiek baisoka. Turėjau ganėtinai aiškią viziją, buvau numatęs kelis mokslinius renginius, o taip pat tai, kad mes galime kažką pakeisti. Visada buvo sunku, nes prezidentas yra draugijos veidas ir jam tenka didžiausia atsakomybė, nuo kurios tu negali pabėgti. Viskas gula ant tavo pečių, turi viską koordinuoti.

Eidamas kalbėti prieš auditoriją, visada jaudindavausi, mintyse sakydavau „nusiramink, nusiramink, viskas bus gerai“. Ir buvo.

Koks buvo draugijos ir fakulteto administracijos santykis?

– Galiu pasakyti, kad buvo tikrai geras. Aišku, iš pradžių buvo tokių, kurie labai skeptiškai ar net neigiamai žiūrėjo į mūsų užmojį atkurti SMD. Bet administracija visada mus labai palaikė, ypač palaikė dekanas. Dauguma skatino būtinai daryti, ką sugalvojome. Visuomet, kiek tai buvo įmanoma, duodavo, ko reikėjo.

Ką žinai apie dabartinę SMD jos veiklą, renginius, narius? Kuo ji skiriasi nuo tuometinės draugijos?

– Šiuo metu domiuosi mažiau, bet manau, kad aš vis tiek prie jos kada nors sugrįšiu – būtent prie mokslinės pusės, mat man šie socialiniai mokslai yra labai įdomūs.

Žinau, kiek draugija veikia viešojoje erdvėje, matau, ką veikia, girdžiu, ką kalba kiti apie tai, kas vyksta. Juk nori nenori, bet prie savo vaiko visuomet grįžti. Labai džiaugiuosi, kad yra ypač suaktyvėję SMD nariai – tai yra tikras pasiekimas. Nors mano manymu, renginiai yra pasidarę šiek tiek populistinio pobūdžio, galbūt jie turėtų būti moksliškesni. Kita vertus, populistiniai renginiai visuomet pritraukia daug žmonių, jie išneša viską į viešumą ir tuomet galima padaryti labai daug gerų darbų.

Ne visuomet pasiseka dalyvauti SMD renginiuose. Tuomet tenka tik pasiklausyti, pasižiūrėti. Deja, mažai girdžiu naujienų apie Nacionalinę konferenciją, nors tai turėtų būti esminis SMD renginys. Jam turėtų būti ruošiamasi visus metus, mat konferencija turi labai didelę reikšmę.

Kokius renginius organizuodavote, kai priklausei draugijai?

– Be konferencijos, dar studentams organizuodavome kursinių ir bakalaurinių darbų mokymus, nes tai buvo aktualiausios temos. Visuomet kas nors nežinodavo, kaip rašyti, labai daug kas tiesiog pasimesdavo. Tad pasikviesdavome vyresnį dėstytoją, kuris mėgsta studentus ir gali ką nors papasakoti. Studentai užduodavo daugybę klausimų, į kuriuos dėstytojas atsakydavo. Visuomet susilaukdavome daugybės žmonių šiuose mokymuose, visi norėdavo paklausyti.

Taip pat turėjome „Tyrėjų naktį“, bendraudavome su dvyliktokais, kuriems pasakodavome, kodėl yra verta ateiti pas mus. Veiksmas vykdavo nuolat, dažniausiai organizuodavome momentinius renginius – paskaitas. Neturėdavome tęstinių serijų, tačiau čia visuomet galėdavo ateiti studentai su savo pasiūlymais veikti, kurti.

Kokį draugijos renginį prisimeni geriausiai?

– Bene labiausiai, ypač kaip prezidentas, prisimenu konferencijas, mat joms reikėdavo daugiausia ruoštis. Juk visuomet reikėjo kažką galvoti, daryti, stengtis. Turėjau vizijų ir vyliausi, kad jos išsipildys. Gal kada nors ir išsipildys iki galo.

Kaip sekėsi populiarinti SMD?

– Sekėsi iš tikrųjų sunkiai. Labai sunkiai sekėsi atsikratyti stereotipų. Dėl to yra labai liūdna. Reikėdavo nuolat priminti, kad pas mus yra faina, kad čia organizuojami ne vien pramoginiai renginiai. Kai sužinodavo, kad esame būtent mokslinė draugija, susidarydavo stereotipinį vaizdą. Tad visuomet po truputį galvodavome, kaip save įdomiai pateikti.

Kokios naudingos patirties įgijai priklausydamas draugijai?

– Naudos iš tikrųjų yra daug. Atsirado kontaktų, kurie yra bet kokios veiklos pagrindas. Susipažįsti su daugybe žmonių, su kuriais gali tekti bendrauti ateityje. Antra, SMD davė vadovavimo patirties ir vadybinių įgūdžių. Tai irgi yra labai gerai, nes nuėjęs dirbti į įmonę negalėsi iškart jai vadovauti, o čia gali ateiti ir tai išbandyti. Tu darai rimtus dalykus ir labai daug mokaisi. Taip pat išmoksti planuoti laiką, o tai yra naudinga, nes be planavimo tavo veikla ima griūti – nieko nespėji, visi lieka nepatenkinti. O taip pat draugijoje atrandi savų žmonių.

Kita vertus, mano tikslas buvo ne imti, o duoti. Imti aš norėjau iš Komunikacijos fakulteto, o SMD buvo mano indėlis jam. Juk tu pats rašai savo istoriją, turi daryti viską, kad ateityje būtų geriau.

Kokia, tavo manymu, komunikacijos ir informacijos mokslų ateitis?

– Jie turi labai didelę perspektyvą. Jeigu tas perspektyvas išnaudotume teisingai, būtų galima pasiekti aukštumas. Viskas dabar keliasi į informacinę erdvę. Nebėra viešų karų, yra tik informaciniai karai.

Komunikacija ir informacija yra kone greičiausiai besikeičianti mokslo sritis, nes yra labai stipriai susijusi su technologijomis, kurių kaita yra pasiekusi kosminį greitį. Visos sritys, kurias aprėpia komunikacijos ir informacijos mokslai, yra reikalingos, turi perspektyvas, nors Lietuvoje jos dažnai būna ribotos. Viskam reikia darbo, tikėjimo, noro ir pasiryžimo.

Kaip įsivaizduoji draugiją po dvidešimties metų? Kokia ji turėtų būti?

– Dvidešimt metų yra didelis laiko tarpas. Kartais būna sunku įsivaizduoti savo gyvenimą po penkerių metų, o čia – organizacija, organiškas visuomeninis vienetas. Norėčiau, kad toje ateityje SMD būtų įsirašiusi sau kokią nors teoriją, teorijos paneigimą, teorijos pagrindimą. Išrasti čia nieko neišrasi, bet gali surasti. Gali surasti labai gerų tendencijų.

Norėčiau, kad draugija būtų įrašiusi savo buvimą ne tik Komunikacijos fakultete ar Vilniaus universitete. Draugiją turėtų žinoti svetur, bet ne dėl to, kad susitiko, keitėsi mainais, o kad žinotų už pačią jos esmę ir už tai, ką ji nuveikė. Tikiu, kad vieną dieną ji tikrai tai padarys. Šitas vaikas turi perspektyvą.