Arabų revoliucijos neatsiejamos nuo socialinių tinklų, jaunimo susivienijimo virtualioje erdvėje. Ko mes nežinojome apie Šiaurės Afrikos valstybių jaunąją kartą?

Mes buvome įstrigę tam tikrame arabų pasaulio įsivaizdavime. Egzistavo tik dvi arabų pasaulio įvaizdžio galimybės: fundamentalusis islamas arba diktatūra. Mes, kai sakau „mes“, turiu omeny visą išorinį pasaulį, nepagalvojome apie trečią galimybę. Štai kodėl visi taip nustebo, kai įvyko revoliucijos, nes tai buvo visiškai naujas, neplanuotas arabų žingsnis.

Žmonės protestavo prieš diktatūras, bet šie protestai neturėjo nieko bendro su radikaliuoju islamu. Tai jaunosios kartos ir modernių technologijų susiliejimas, kuris davė tokį sprogstamąjį poveikį.

Tie, kuriems vos per dvidešimt, arabų kraštuose, kuriuose nugriaudėjo revoliucijos, buvo viduriniosios klasės šeimų vaikai, užaugę su tuo pačiu prezidentu. Jie niekada nematė kitos valdžios, kito valdymo stiliaus.

Ši politinė stagnacija peraugo į ekonominę, – jei jų tėvai dar galėjo užsidirbti ir tapti viduriniosios klasės nariais, jiems to jau nebeužteko. Ekonomikos pakilimas nevirto ekonominiu sprogimu, kokį galime stebėti Azijoje, o išsilavinusiems jauniems arabams beliko tenkintis stagnuojančia politika ir ekonomika.

Dar vienas dalykas, kurio negalime nepastebėti: socialiniai ryšiai, jaunimas visada yra „įsijungęs“, tai socialiniai tinklai, kurie yra tikroji jaunosios kartos priebėga. Jiems svarbu viskas: muzika, bendravimas, žinios, kitokio pasaulio pažinimas. Kai visa tai susideda, įvyksta sprogimas, kokį matėme Tunise ar Egipte.

„Arabų pavasariui“ vadovavo socialiniai tinklai, bet ne vienas ar keli vadai, partijos. Tai gerai, blogai ar tiesiog nauja?

Čia yra revoliucijos grožis,  netikėtumas, – niekas nepasakė, „jau rytoj pradedame revoliuciją“, niekas nenurodė datos, laiko. Užteko vieno žmogaus drąsaus žingsnio, protesto, kad visa tai išplistų tarsi gaisras.

Ši revoliucija pavyko ir todėl, kad jaunus žmones rėmė vyresnioji visuomenės dalis, jų tėvai nenusisuko nuo protestuojančių jaunuolių. Vėliau prisijungė armija, kuri nenorėjo šaudyti į savus piliečius, o tada įvyko tai, ką dabar vadiname arabų pavasariu.

Tiesa, tam, kad kiltų revoliucija, reikia visų šių sudedamųjų dalių. Todėl tai, kas nutiko Tunise, pasikartojo Egipte, bet kitur – ne. Šiose šalyse buvo gausi vidurinioji klasė, didelis jaunimo nedarbas, jaunimas gausiai  naudojosi moderniomis technologijomis. Režimai bei armijos pozicijos taip pat buvo panašios, štai kodėl šios revoliucijos – pavykę.

Libijoje, Jemene, Bahreine situacija – kitokia. Ten geopolitinė, vidinė politinė situacija susiklostė kitaip, todėl revoliucija nepavyko. Žinoma, yra ir bendrų dalykų: jaunimas, nedarbas, smaugiančios diktatūros, socialiniai tinklai, kitokio pasaulio, politinio režimo vizija. Būtent dėl to kilo neramumai ir tose šalyse, tiesa, to neužteko.

Moderniosios technologijos, socialiniai tinklai yra bendra kalba, kuria kalba jaunimas Vakarų pasaulyje, arabų kraštuose. Galbūt tai stebina, bet tai – realybė.

Pernai buvau Maroke, mane apstulbino, kad visi jaunuoliai Kasablankos kavinėse sėdi su nešiojamaisiais kompiuteriais ir belaidžio interneto jungikliais. Tarkime, Prancūzijoje tai labai brangu, bet man paaiškino, kad šalyje nėra greitaeigio interneto, todėl belaidžio interneto jungikliai pigūs, kad žmonės galėtų laisvai naudotis internetu.

Vietiniai marokietiški interneto portalai labai blogos kokybės, senamadiški, todėl jaunimas bendrauja Facebook’e, ši socialinė erdvė jau tapo vieta, kur jaunoji karta atranda save, keičiasi informacija, mintimis.

Revoliucijas galima sukelti naudojantis socialiniais tinklais, internetu, bet ką daryti vėliau? Ar tokia pergalė – ilgalaikė? Tikra?

Niekas anksčiau arabų pasaulyje nesuprato, koks galingas ir tuo pačiu nepriklausomas dalykas yra socialiniai tinklai. Pasak vieno tunisiečio universiteto profesoriaus, jaunimas laisvą šalį internete sukūrė daug anksčiau nei realybėje.

Žinoma, socialinių tinklų neužtenka tam, kad pasikeistų realybė. Ekonominė, geopolitinė situacija nesikeičia vien todėl, kad jauni žmonės Facebook’e buriasi į grupes ir išsako savo nuomonę. Ir mes tai matome kasdien, nes Sirijoje, Jemene žūva žmonės, režimas nepasiduoda.

Tunise ir Egipte revoliucijoms niekas nevadovavo, jokia politinė figūra neiškilo, ir aš manau, tai buvo šios revoliucijos stiprybė, tiesa, dabar tai tampa revoliucijos silpnąja vieta.

Jei visuomenė „pražiūrės“, islamistai ateis ir pasičiups revoliucijos pyrago dalį. Jei armijos to neleis, mes turėsime dar vieną Ben Ali ar Mubarako režimą.

Tai pavojinga situacija, – šios visuomenės buvo uždaros, suvaržytos, ten nesusikūrė politinės partijos, organizacijos, todėl dingus diktatoriui atsivėrė politinės valdžios vakuumas.

Jei nėra partijų, programų ir lyderių, visada už protestuotojų nugarų gali tūnoti „vagys“, kurie yra organizuoti ir laukiantys patogios progos pasireikšti. Arabų pasaulyje tai islamistai, Europoje – populistai, radikalai. Šie žmonės nori ateiti ir „pagauti protestų bangą“. Štai todėl labai plona linija skiria gerą ir blogą revoliucijų dalį.

Ar moderniosios technologijos, socialiniai tinklais gali būti panaudoti prieš revoliucionierius? Ar režimai jau moka ir žino, kaip tai daryti?

Žinoma, nėra jokių abejonių, kad moderniosios technologijos kitose rankose gali veikti kitaip. Technologijos neutralios, jos gali padėti susijungti arba gali būti panaudotos sekant, manipuliuojant.

Tarkime, Kinija, kuri yra labiausiai pažengusi kontroliuodama internetą pasaulyje, jau senokai suvokė porą dalykų: jei nori sekti ir kontroliuoti, turi pasiūlyti šį tą gero, tokio gero, kad žmonės nenorėtų eiti kitur.

Pagrindinio Kinijos komunistų dienraščio interneto svetainė – puiki. Ten tikrai yra ką veikti, todėl žmonės mielai ten lankosi, diskutuoja. Maroke, kaip minėjau anksčiau, viskas priešingai. Taigi, jei nori žinoti, ką žmonės skaito ir kalba, daug geriau, kad jie tai darytų tavo tinklapyje.

Žmonės internete mėgsta diskutuoti, režimui palankiau, kad tai vyktų ten, kur jis gali skaityti ir manipuliuoti komentarais. Kinijoje ši sistema puikiai veikia, interneto vartotojai gali diskutuoti, režimas juos seka, o režimo samdyti komentuotojai, dar kitaip vadinami „5 centų komentuotojais“, veliasi į diskusijas, gina valdžią, pateikia savų argumentų.

Žinoma, Didysis brolis dabar jau ir internete, Kinijoje tai seniai visiems žinoma, na, o Sirijoje, neseniai vėl leista naudotis Facebook’u, todėl visi įtarė, kad tai – klasta, nes norima sekti kas, kodėl ir kaip vyksta interneto erdvėje.

Egiptas ir Tunisas pražiopsojo interneto bangą, o ši juos nuplovė. Tiesa, taip galėjo nutikti tik kartą, dabar visi žino interneto, socialinių tinklų galimybes, todėl naivu tikėtis, kad dar kartą pavyks pasinaudoti šiuo „siurprizu“.

Neseniai kinų disidentai pareiškė, kad pats laikas išmokti gyventi ir dirbti be interneto, nes jis gali būti panaudotas sekimui arba išjungtas.

Ar internetas gali tapti ginklu, kuris nuvers diktatūras, o gal atvirkščiai – tai taps diktatūrų ginklu?

Niekas negali pasakyti, kaip bus, nes naujosios technologijos remiasi žmogaus protu, gebėjimu greitai mokytis, manipuliuoti informacija, mėtyti pėdas. Laimės tas, kuris bus greitesnis ir gudresnis.

Tunise ir Egipte išmanesni buvo revoliucionieriai, Sirijoje, Irane – režimas. Kinijoje režimas sumaniai manipuliuoja viešąja nuomone, seka disidentus, bet net ten atsiranda tokių, kurie geba „apeiti sistemą“, rasti landų. Kaip ir minėjau, tai – žmonių proto ir gabumų dvikova, – laimės tas, kuris išmano daugiau.

Tarkime, pakalbėjęs su kinais gatvėje, tikrai gali sužinoti, kaip apeiti oficialius serverius, rasti nekontroliuojamus takus ir takelius į laisvą pasaulį. Kalbėdamas apie tai Prancūzijoje, dažnai lieku nesuprastas, nes niekas nežino tam tikrų serverių pavadinimų, na, o Kinijoje – kiekvienas.

Rašant knygą apie Kiniją ir internetą, teko skaityti studiją apie telegrafo atsiradimą Kinijoje ir kaip tai paspartino imperijos žlugimą XX a. pradžioje. Telegrafas pakeitė galios svertus, tiesa, imperija jau buvo silpna, nemanau, kad šį kartą nutiks kas nors panašaus.

Pasaulyje yra valstybių, kurios iki šiol gyvena be interneto: Šiaurės Korėja, Birma. Kaip manote – kodėl? Ir ar tai pasikeis?

Šiaurės Korėjos atvejis – unikalus. Kalbėdami apie šią šalį negalime išvengti lyginimo su artimiausia jos komunistine kaimyne Kinija. Šios šalys priėmė skirtingus sprendimus: Kinija – diegti ir kontroliuoti internetą, Š. Korėja – drausti ir neturėti dėl to problemų. Dabar aiškiai matome, kokiose skirtingose pozicijose jos abi yra.

Telekomunikacijos technologijos Kinijoje nepaprastai išplėtotos, dabar Kinija yra didžiausia telekomunikacijų rinka pasaulyje. Kinų valdžia žinojo, kad internetas gali būti ir bus naudojamas politiniais tikslais, todėl ėmėsi jį kontroliuoti iš pat pradžių. Korėjiečiai, nenorėdami problemų, internetą uždraudė.

Kinai iš interneto gavo daug, bet vis dar turi dėti daug pastangų kontroliuodami srautą, Š. Korėja neturi problemų, bet neturi ir naudos. Šalies ekonomika sugriuvusi, o žmonės, gavę progą, siekia pabėgti. Š. Korėja negali būti pavyzdys, kaip reikia gyventi be interneto.

Kas pasikeitė ir kas bus toliau?

Moderniosios technologijos, socialiniai tinklai pakeitė žmonių bendravimą, jo pobūdį.

Anksčiau turėjai pirkti laikraštį, kuriame redaktorius tau parenka svarbiausius dalykus. Dabar gali pats pasirinkti žinias, – žmonės renkasi tai, ką jiems rekomenduoja draugai, žmonės, kuriuos jie gerbia. Dabar ne žmogus „eina“ link informacijos, bet informacija ieško žmogaus. Tai – radikaliai skiriasi nuo to, kas buvo anksčiau.

Socialiniuose tinkluose mes atsirenkame informaciją, kuri mums tinka, skaitome tekstus, kuriuos mums rekomenduoja draugai. Paradoksalu, kad dauguma šių tekstų, vaizdų – tradicinės žiniasklaidos produktai, bet pasirinkimo būdas – netradicinis.

Šiandien nereikia tapatintis su jokia žiniasklaidos priemone, net nereikia nieko pirkti, kad galėtum perskaityti geriausius tekstus, pamatyti dėmesio vertus reportažus.

Kiekvienas, kuris turi kompiuterį ar išmanųjį telefoną, gali ne tik gauti, bet ir kurti, platinti žinią, bet tai nereiškia, kad nebereikia „žinių profesionalų“ žurnalistų, netikiu, kad kiekvienas gali būti žurnalistas, bet naujienas, faktus gali skleisti daug žmonių. Žmonėms visada reikės patikimų žinių šaltinių, vietų, kur jie gali patikrinti informaciją, išplėsti žinojimo ribas. Tam vis dar reikalinga tradicinė žiniasklaida.

Jūratė Važgauskaitė

Bernardinai.lt

Susiję