Tiesą sakant, vieną vakarą mintyse net dėliojau tariamą pokalbį. (Šizofrenijos apraiška? Noriu viltis, kad veikiau savotiškas situacijos apmąstymas iš istorinės perspektyvos.) Dabar gana populiarios dainos apie partizanus, galbūt todėl, kad jų asmenybės herojiškos – drąsios, siekiančios idealų.

Kita vertus, vargu ar šiandien koks partizanas atrastų bendraminčių. Stoti į kovą kaip trupiniui prieš milžiniškos sąjungos jėgą, suprantant realią pabaigos perspektyvą. Kokia iš to nauda, jei nėra apčiuopiamo rezultato? Kovoti už tiesą ir vertybes?

Dabar jaunimas bėga ne į miškus, o į užsienį. Partizanai liko stilizuotomis praeities figūromis. Tačiau man įdomu, ką jie pasakytų apie šiandienę Lietuvos situaciją.

Partizanai dėl Tėvynės laisvės sėdėjo bunkeriuose. Mes sėdime Šengeno zonoje. Dėl savęs, dėl tos pačios Lietuvos. Negalima ginčytis dėl ekonominės naudos, kurią šaliai teikia dosnūs ir viešumą mėgstantys Europos Sąjungos fondai. To čia ir nesistengsiu daryti, nes ES struktūrinės paramos „sunku nepastebėti“. Šįkart norisi pastebėti kai ką kitą.

Balys Sruoga „Dievų miške“ ironizuoja žmonių numeraciją ir nuasmeninimą vokiečių įrengtoje Štuthofo koncentracijos stovykloje. Joje privatizuodavo net auksinius dantis. (Gerai, kad dabar jau naudojame metalo keramiką.) Visiems akivaizdu, kad toks istorijoje buvęs elgesys šiurkščiai pažemino žmonių orumą ir teisę į asmeniškumą.

Dabar tai, kad mes visi turime ir ne po vieną priskirtą numerį, jau nieko nebestebina. Iš esmės Lietuvos ir užsienio duomenų bazėse ir esu ne kas kitas, tik numeris. Tačiau, kad jau taip sukūrėme visuomenę, tai tie numeriai per daug ir netrukdo.

Labiau liūdina, kad vyksta deindividualizacija ir regresija įvairiose srityse – kalbos, vertybių, kultūros. Visur, kur sukuriama žmogaus gelmė, kur glūdi dvasingumas, kur mes esame kur kas daugiau, – nei dvimačiai viršeliai.

Čia galima būtų argumentuoti, kad individas šiuolaikinėje visuomenėje turi daugiau laisvės ir galimybių savirealizacijai nei bet kada anksčiau. Pradėjus kapstytis po šias tendencijas turbūt it musę sutraiškytų masyvus savirealizacijos banginis. Bet net ir ši populiari savęs realizacija atidžiau pažiūrėjus turi labai aiškius standartus, sėkmės formules ir statutą, kurio įsitvėrę jauni žmonės dažnai pasirenka visai jiems neįdomias profesijas ir darbus.

Tačiau šįkart labiau rūpi deindividualizacija kaip procesas, ištrinantis aiškius asmenybių ir tautų kontūrus. Kaip ir absoliuti dauguma egzistavusių imperijų, Europos Sąjungos organizmas siekia tapti vienalytis.

Taip dabar nyksta ribos tarp vyro ir moters, prancūzo ir arabo, krikščionio ir musulmono. Nuo šiol Briuselyje turės nebelikti moterų ir merginų, kad kreipinys neįžeistų moteriškos lyties atstovės.

Nelieka tikrybių, o vienos bendrybės. Visi skirtumai po truputį inteligentiškai šalinami kaip blogis. Bet ar tai blogis? Manęs visai nežeidžia, kad niekuomet taip nesušoksiu flamenko kaip temperamentingoji ispanė. Neglumina ir moteris su raudonu tašku ant kaktos ar plaukus uždengiančia skara. Galbūt todėl, kad vaikystėje girdėjau posakį: „Genys margas – pasaulis dar margesnis“.

Šitos standartizacijos apraiškos akivaizdžios ir kalboje. Savo jausmams, pasaulėžiūrai, planams išsakyti ar kažkokiam įvykiui apibūdinti mums prireikia vis mažiau žodžių. Bendrėja pasaulis – bendrėja ir kalba. Gal ateis toks laikas, kai išsiversime su esminiais terminais: „Coca cola“, „McDonald“, „Internet“, „Entertainment“. Jau ir dabar dažnai tenka išgirsti anglizmų vietoje paprastų lietuviškų žodžių. Dar keli dešimtmečiai, ir visi gyvensime namuose – nebeliks trobų, pirkių, gryčių, bakūžių, trobesių, dvarelių ir t. t.

Bendrėjimas grasina ir vertybėms, kultūrai. Nors esame laisvi, ir visaip ginamos mūsų teisės, bet mes laisvi nenešioti savo tikėjimo simbolių ant kūno ir nepasikabinti kryžiaus darbo vietoje. Esame laisvi nekalbėti apie patriotiškumą. Jeigu imsiu pernelyg garsiai džiaugtis tuo, kad Dievas davė gimti lietuve, mano pavardė gali atsirasti tarp bylų Strasbūre, nes tuo džiaugsmu įžeisiu šalia gyvenantį kitatautį.

Bet kodėl man nesidžiaugti tuo, kad nesame masinės gamybos produktai, kad nesame visi pagaminti Kinijoje arba Briuselyje? Nors ir yra vyrų, kurie santuokos metinių proga atėję į specializuotą parduotuvę pasakys: „Duokite man gėlių.“ Bet juk yra rožių, narcizų, frezijų, gvazdikų, saulėgrąžų, tulpių, gerberų, kardelių, lelijų ir t. t.

Nors visi esame europiečiai, bet išliekame lietuviai, asmenybės, turinčios savo tikėjimą ir požiūrį į gyvenimą. Lygiai tokie pat saviti ir ypatingi yra lenkai, vokiečiai, prancūzai, italai, kroatai ir visų kitų tautų žmonės.

Ir kažin, ar mano draugui partizanui patiktų ši zonos sistema. Viduje sienų kaip ir nėra. Valgydina sočiai. Tik nuskuta, apvelka vienodais marškiniais, įduoda galiojančią valiutą ir bendrybių statutą. O atrodo, jog partizanai kovojo, kad galėtume būti savimi. (Be abejo, tautiškumas ir tikėjimas ten vaidino svarbų vaidmenį.)

Bet pati esmė – tai žmogaus laisvė turėti savitumą ir įsitikinimus. Ar liudijimas iš žeminių neparodo, kad laisvė yra kažkas daugiau nei fizinių sienų nebuvimas?

Susiję