– Aš XXI-ojo amžiaus žmogus! Technologijos ir laikas paklūsta man, o pasaulis man po kojomis! – miniai panašių į save rėkia ir rankomis mosikuoja pusamžis vyras, vilkįs prabangiu kostiumu, o savo oratoriniais gebėjimais ir seilių, paliekančių burną, kiekiu kažkuo primenantis buvusį Trečiojo Reicho vadovą.

– Taip, visas pasaulis, bet ne ši auditorija, – pusbalsiu kuždu draugei ir neišsiduodamas, kad mane ištiko moralinio silpnumo akimirka, spoksau į nevykusiai padarytas skaidres, kurių tekstas man svetimas, atgrasus ir visiškai neįdomus, – nagi, dingstame iš čia. Toks jausmas, kad pradedu vegetuoti, o smegenys po truputį užsipildo šituo š…

– Ššš, –  pertraukia mano bambėjimo valandėlę drąsioji kompanionė, – juk praėjusią savaitę taip džiugiai sutikai mano pasiūlymą čia apsilankyti.

– Tu manimi pasinaudojai! – išsiduodu, kad auditorijoje esama ir manęs, o keletas kostiuminių mane prakeikia nieko gero nežadančiu žvilgsniu, tad kiek galėdamas tyliau tęsiu, – po trijų alaus ir stebint, kai mano tobuloji komanda muša pergalingą įvartį į amžinų priešų vartus, aš tau galiu pažadėti dar daugiau. Jei pasipirštum ir tai gal nejučiomis sutikčiau.

Tada pirmą kartą pamačiau TĄ žvilgsnį. Patikėkite, tai neapsakoma žodžiais, raštu ar karta iš kartos perduodamais ir vis pagražinamais padavimais. Supratau, kad turiu taktiškai atsitraukti ir dar labiau neįklampinti savęs į moralinę pelkę.

– Palauksiu koridoriuje. Paspoksosiu į lubas ar dar kaip nors prasmingai praleisiu laiką.

„Smegenys, kodėl jūs šitaip su manimi?“ Nerangiai, užkliūdamas tai už vieno, tai už kito daikto, randu išėjimą iš renginio, kurio prasmės nesuprantu iki šiol, tipo „stebėkite mane, aš garsus, turiu rolexą ir Gucci kostiumą, tad mokėkite daug, daug pinigų už mano beverčius seminarus, po kurių jūs išeinate nežinodami dar daugiau, o jūs, ten, per klaidą čia patekę, ar vėl pasidirbę akreditacijas, apiplyšusius džinsus mūvintys vaikigaliai, garbinkite mane ypač, nes tokie puikūs kaip aš niekada nebūsite.“ Susireikšminimo ir tuštybės mugė. Keista, kad tokiems veikėjams dar nestatomi paminklai. O gal…

Vienąkart, gulinėjant po kaitria vasaros saule ant, regis, bizonų kaimenės ištryptos žolės prie Baltojo tilto, žiaumojant vis labiau tęžtančius pyragus ir stebint bomžų dvikovą su gravitacija priešais didžiulę sceną, kurioje repetavo ir pagal fonogramą šoko Lietuvos scenos žvaigždutės ir šviesuliai, buvau įsitikinęs, kad šios vietos nepaliksime be karvės. Žinoma, ji nebuvo tikra, patampius jos spenius negautum nei lašo pieno, o pastuksenus į šoną išgirstum silpną aidą. Karvutė buvo pagaminta iš kažkokios kietos medžiagos, o jos atitikmenų internete buvau matęs apsčiai. Tąkart galvojome, kad ji, būtent ji, spalvotoji žalmargė, papuoštų Žurfako kiemelį ir morališkai džiugintų ne tik mus ir ateinančias kartas, bet ir laikas nuo laiko į šią mokslo šventovę užsukančius prašalaičius, nesuprantančius kur atsidūrė, bet jaučiančius, kad ši vieta juos jau įsiurbė. Toks pat jausmas, kokį tada jaučiau karvutei, širdies ir proto kertes sudrumstė pamačius puikią odinę sofą. Puikią. Jos geltonis ramino, minkštumas reikalavo pasinerti į sapnų jūrą, o išmatavimai kaip tik tiko Žurfako koridoriaus ar kurios iš auditorijų galui.

Tačiau palaimos ir jausmo, kad esu nuo haliucinogeninių dalykėlių apkvaitęs pacifistas, visą gyvenimą praleidęs vietoje, panašioje į 69-ųjų Vudstoką, neatnešė net  įsitaisius visu ūgiu, iškėlus aukštyn kojas ir truputį nugrimzdus gilyn. Mintys kirbėjo ir prašėsi lauk, kad galėtų išdėstyti savo veiklos programas. „Kodėl aš, praeityje tiek visur dalyvavęs, aktyvus ir doras Lietuvos Respublikos pilietis, šiandien, ir ne tik šiandien, pasirenku tingiausią ir lengviausią kelią? Kas man trukdė pasilikti tame seminare dar pusvalandį, juk dabar tuo labiau nieko naudingo neveikiu? Ai, tiesa, kostiuminių armija.“

Nejučia panyru į prisiminimus, į nerūpestingą vaikystę, kai rūpesčiai dar neslėgė pečių, o tuo metu neapsakomai nekenčiama mokykla dabar atneštų džiaugsmo fontanus – tavimi rūpinasi mokytojai, auklėtojos, jei kažką prisidirbti, tenka nudelbti akis prieš socialinį darbuotoją ar direktorių ir tiesiog pasakyti, kad to daugiau, niekada, niekada nebe nutiks. Ten, tada, tavo planai  nors ir minimalūs, tačiau tai viskas, ko tau reikia. Jie vis išsirutulioja į daugybę kitų, o draugams ir žaidimams kieme gali skirti visus savo vakarus – vakarus, kai skubėti niekur nereikia. Visiška priešingybė tam, ką turiu dabar. Tam, ką turime mes visi. Kiekvieną dieną kažkur vėluojame, reiklūs darbdaviai, ketindami paspartinti darbą, regis, tuoj įsigys rimbus, o vienintelė laukimo ir susikaupimo minutė apima laukiant amžinybę vėluojančio autobuso ar troleibuso. Žinoma, vėluojančio taip ilgai vien todėl, kad kažkur labai skubi. Troleibuse skaitai tai knygą, tai laikraštį, tai bandai pagauti internetą savo išmaniuoju telefonu, idant galėtum paskaityti kaip vėl visuomenėje nuskambėjo reiškinys, pavadinimu zvonkė-bunkė. Regis, informacijos daug, galimybių ją pasiekti dar daugiau, tačiau galvoje tuščia. Galbūt renkamės ne tą informaciją, o galbūt neturėdami taip religijos eskaluojamos ramybės, pasiklystame ne tik galvoje, bet sieloje. Et, tas XXI amžiaus žmogus. Ar tikrai pasaulis po jo kojomis? Gal kaip tik viskas atvirkščiai…

xxxxxx

– Miegi? – lyg pro rūką išgirstu jau pasiilgtą balsą.

– Ne, tik ilsinu akis.

– Einame lauk. Siaubingas seminaras, tas savimyla per dvi valandas nepasakė visiškai nieko įdomaus ir naudingo. Tik nesakyk to, ką planuoji.

– Ko? Kad aš tau sakiau?

– Oh, kaip tu kartais mane nervini. Išsimiegojai?

– Visiškai ne, galvojau apie būtį, lemtį ir filosofavau apie tai, kuo galėjau būti praeitame gyvenime. Nutariau, kad Julijus Cezaris turi daug panašumų į mane. Kovotojas, didvyris, gražių merginų suvedžiotojas, – įsijaučiu ir jau vaizduoju kardą aukštyn keliantį tautų užkariautoją.

– Taip, taip, kad tik ne, – linksmesnės jos šiandien dar nemačiau – parašyk kokią esė. Būtų įdomu paskaityti tavo minčių kratinį.

– Gal tiek to, tai turbūt bus tik dar viena šiuolaikinė rašliava – ilga, žadanti daug, kurią norisi perskaityti kuo greičiau, bet galiausiai supranti, kad ji tave išdavė, paniekino tavo ego ir yra apie nieką.

Išeiname į didžiulį, skaisčios saulės dažomą prospektą.

– Kur dar šiandien planavome apsilankyti? – teiraujasi ji.

– Kažkur. Gal tiesiog pirmoje pasitaikiusioje kavinėje nusipirkime kavos, įsitaisykime jaukiame skvere ir praleiskime likusią dienos dalį žiūrėdami į debesis? Juk toks gražus ir vasariškas laisvadienis.

Iš jos šypsenos suprantu, kad šiandien tai ir darysime. Kam tie planai, kai džiaugsmas slypi tokiame paprastume, kai viskas, ko reikia – atsiriboti nuo aplink tave kažkur lekiančio pasaulio.

Tekstas parašytas lekt. dr. Jolantos Mažylės vadovaujamam kursui „Rašto raiškos modulis”