Ispanijos kurortas studentės akimis: šiluma, paplūdimys ir pramogos

Studentiška kelionė susideda iš trijų dalykų: nebrangaus skrydžio ir apgyvendinimo, skanaus maisto ir nemokamų lankytinų vietų svetimoje šalyje. Savo kailiu įsitikinau, kad Ispanijoje tokia kelionė visiškai įmanoma.

Alikantės panorama nuo šv. Barboros pilies. Autorės nuotrauka.Alikantės panorama nuo šv. Barboros pilies. Autorės nuotrauka.

Kelionės pradžia – planavimas

Dar prieš Kalėdas mama pasiūlė skristi į Ispanijos kurortinį miestą prie Viduržemio jūros – Alikantę. Kadangi retai keliauju, o ypač su mama, todėl iš karto sutikau, ir mes nusipirkome bilietus. Vienam žmogui skrydis į priekį ir atgal kainavo 130 eurų, kas tikrai nėra daug, o ir studentui dar įkandama. Kiek vėliau bilietus nusipirko ir mamos draugė su sūnumi – pradėjome ruoštis keturių asmenų kelionei. Tinklalapyje ,,Airbnb“ radome jaukų, trijų kambarių butą nuomai Alikantės miesto centre. Septynios naktys jame keturiems asmenims kainavo 268 eurus. Skrydis ir septynios naktys miesto centre mano studentiškai kišenei kainavo tik 197 eurus.

Skrydis ir pirmasis įspūdis

Iš Kauno oro uosto pakilome apie 21 valandą Lietuvos laiku. ,,Ryanair“ kompanijos lėktuve sėdėjau atskirai nuo mamos ir jos draugės su sūnumi. Tai nebuvo blogai, nes aš labai bijau skrydžių lėktuvais, todėl visą kelionę klausiau muzikos ir stengiausi išlikti rami. Skridome gana ilgai – net 4 valandas, o Alikantės oro uoste nusileidome 12 valandą nakties Ispanijos laiku (valanda anksčiau nei Lietuvoje dėl skirtingos laiko juostos). Oro uoste mus pasitiko išsinuomoto buto savininko draugas Dimitrijus, kuris mus ir nuvežė tiesiai į apartamentus. Su juo lengvai susikalbėjome, nes Dimitrijus kalbėjo rusiškai. Sužinojome, kad jo močiutė – lietuvė ir šiuo metu gyvena Vilniuje. Dimitrijus papasakojo, kad jis čia persikėlė iš Ukrainos kartu su tėvais, nes tėvai rado pigų butą ir nusprendė senatvę praleisti čia.

Kol mama ir draugė domėjosi gyvenimu Alikantėje, aš stebėjau vaizdą pro langą. Žvilgsnį patraukė daugybė mieste augančių palmių, kas lietuvio akims yra neįprasta. Sėkmingai pasiekę butą iš karto puolėme jį apžiūrinėti – didelė svetainė, sujungta su virtuve, du miegamieji, naujai įrengta vonia, didelė terasa ir balkonas su skalbimo mašina bei džiovykle. Įsikūrę savo kambariuose nuėjome miegoti, nes jau buvo vėlu, o ir kitą dieną norėjome pamatyti kiek įmanoma daugiau gražių Alikantės vietų.

Pirma diena – 15 kojomis įveiktų kilometrų

Kiekvieną rytą Alikantėje pusryčius valgėme ir kavą gėrėme buto terasoje. Naktimis temperatūra siekdavo apie 15–16 laipsnių, todėl ryte jau buvo galima mėgautis šiluma. Pirmą dieną nusprendėme aplankyti žymiausią Alikantės vietą – Šv. Barboros (Santa Barbara) pilį, stovinčią ant Benakantilio kalno (Monte Benacantil). Pilį pasiekti galima ir užvažiavus automobiliu, tačiau mes jo neturėjome, todėl kopėme patys. Lipdami vis sustodavome pasigrožėti vaizdais – kuo aukščiau, tuo daugiau pamatydavome miesto panoramos. Šv. Barboros pilį aplankyti gali visi, nes įėjimas į ją ir jos kiemus visiškai nemokamas. Nustebino ir tai, kad įvairios ekspozicijų salės pilyje taip pat nekainavo – tai labai nudžiugino mane, studentę. Aukščiausias užlipimo taškas, pilies stogas, taip pat visiems laisvai prieinamas. Nuo jo atsivėrė visa Alikantė, tiek miesto pusė, tiek krantinė ir Viduržemio jūra.

Aplankę pilį nusileidome prie Alikantės miesto pakrantės. Perėjus judrią gatvę iš karto prasideda paplūdymys. Jis nėra didelis, tačiau čia telpa visi – yra pėsčiųjų takas su suoliukais ir kavinėmis, ir smėlėta teritorija deginimosi entuziastams. Smėlis Alikantės paplūdimyje toks pats kaip ir Lietuvos pakrantėje prie Baltijos jūros – birus ir šviesus. Grįždami į butą užsukome pavalgyti į vietinio turko kebabinę. Šešis eurus sumokėjęs čia galėjai gauti kebabą arba mėsainį su keptomis bulvytėmis ir skardine kolos. Pavalgę iš karto pasigailėjome, nes skrandis maistą sunkiai virškino, keletui valandų buvo apėmęs sunkumo jausmas. Tik dar kartą įsitikinome, kad pigus ir greitas maistas ne visada kokybiškas.

Žymioji paelja – būtina paragauti

Vienas iš kelionės tikslų buvo paragauti žymiojo Ispanijos nacionalinio patiekalo – paeljos. Ji susideda iš ryžių ir įvairių jūros gėrybių. Antrąją kelionės dieną, pabuvę prie jūros, ėjome į šio patiekalo medžioklę. Alikantės pagrindinės gatvės tiesiog užkištos įvairių kavinių ir restoranų, gaminančių paelją. Kadangi paelja kepama didelėje keptuvėje, restoranuose ji patiekiama mažiausiai dviem žmonėms, tačiau kaina skiriama ne patiekalo porcijai, o vienam žmogui. Išsirinkome restoraną – tarptautinę virtuvę ,,El Sabor“, kuriame paelja žmogui kainuoja 11 eurų. Mums ją iškepė milžiniškoje keptuvėje, skirtoje patiekti paelją keturiems žmonėms.  Patiekalu nenusivylėme – jame buvo daug krevečių, mažų aštuonkojų, kalmarų ir midijų. Ryžiai puikiai derėjo su jūros gerybėmis, viskas patiekta estetiškai. Ši vakarienė buvo tikrai geresnė už vietinio turko kebabą pirmąją dieną.

Karštis ir San Juan paplūdimys

Trečiąją kelionės dieną mus pamaloninti sutiko ir oras – dienos metu temperatūra siekė net 29 laipsnius šilumos. Iš ryto susikrovėme daiktus ir išėjome į artimiausią tramvajaus stotelę. Vienkartinis bilietas žmogui kainavo tik 1 eurą 45 centus. Tramvajus mus nuvežė į kitą Alikantės miesto rajoną – San Juan. Šis rajonas labai neišsiskyrė – daug gyvenamųjų namų ir kavinių. Tačiau jame yra žymiai didesnis ir gražesnis paplūdimys nei Alikantės miesto centre. Iš šio paplūdimio atsiveria kvapą gniaužiantis kalnų vaizdas. Gulėdama ant smėlio visą laiką grožėjausi kalnais ir žydru vandeniu.

Pasideginę ir išsimaudę Viduržemio jūroje, nusprendėme šiek tiek pasivaikščioti po San Juan rajoną ir kažkur sustoti pavalgyti. Vaikščiodami pamatėme azijiečių kavinukę, kuri patraukė mūsų akį didele lauko terasa ir plačiu kiniškoje keptuvėje (wok) kepamų makaronų pasirinkimu. Wok makaronai mūsų nenuvylė – meniu radome įvairiausių patiekalų, taip pat galėjome patys ,,pasigaminti“ makaronus, tai yra pasirinkti produktus, kurių norime savo patiekale. Wok makaronų lėkštė – nuo 6 iki 9 eurų, kaina priklausė nuo pasirinkto patiekalo arba produktų skaičiaus.

Centrinio turgaus ir kioskelių lobiai

Ketvirtąją dieną, prieš pogulį prie jūros, aplankėme centrinį Alikantės turgų (Mercado Central). Pirmame turgaus aukšte – mėsa ir jos produktai, nusileidus laiptais žemyn – žuvis, jūros gėrybės ir daržovės bei riešutai. Mus suviliojo marinatuose besimaudančios didelės alyvuogės. Nusipirkome žalių be kauliukių ir juodų su kauliukais. Maišelis alyvuogių (apie 200 g) kainavo tik 1,65 euro. Paragavę, negalėjome sustoti valgyti – alyvuogių skonis neprilygo toms, kurias valgome Lietuvoje.

Apsilankę turguje, pakeitėme įprastinį maršrutą prie jūros – pasukome kita kryptimi ir savo kelią link paplūdimio pradėjome Ispanijos aikštės pradžioje. Ispanijos aikštė (Explanada de España) – tai gražiu marmuru išklotas pėsčiųjų takas, nutiestas per centrinę Alikantės dalį šalia prieplaukos. Ją iš abiejų pusių supa aukštos palmės ir šviestuvai. Viename šone nusidriekę kioskeliai tik ir viliojo turistus įvairiais suvenyrais. Juose galėjai rasti visko – nuo apyrankių iki drabužių ir rankinių. Čia išsirinkome lauktuves, kurios nebuvo brangios – gražiai nupinta apyrankė iš spalvotų siūlų kainavo 2 eurus.

Tai, ką būtina žinoti

Pabaigai keletas pastebėjimų apie Alikantės miestą.

Pirmiausia visose miesto gatvėse daug šiukšlių ir purvo. Šunį čia turi kas antras gyventojas, tačiau žalių plotų  labai mažai, todėl augintiniai priversti teršti namų sienas ir gatvių stulpus.

Antra. Mažesnėse Alikantės gatvelėse eismas yra vienpusis. Jomis važinėja dažniausiai tik vietiniai, kurie gerai pažįsta miestą.

Trečia. Alikantė yra labai tolerantiškas miestas. Čia žmonės rengiasi ir atrodo kaip tik nori – niekur nesutiksi kreivo žvilgsnio ar komentaro. Taip pat čia yra legalizuota marihuana.

Ir paskutinis pastebėjimas. Dėl ilgai trunkančios vasaros daugybė žmonių vairuoja motorolerius;  jiems mažesnėse gatvelėse net yra nupieštos stovėjimo juostos.

Patalpinta: Aplinkui, Naujienos