Marius Burokas. Užkietėjusio skaitytojo kronikos: literatūrinės skerdynės ir dvasiniai cukrainiai

Pastarosiomis dienomis internete it baugus vaiduoklis klaidžioja sunkiausiai paskaitomų pasaulio knygų sąrašas. Jame, žinoma, Jameso Joyce‘o, Virginios Woolf, Hegelio su Heideggeriu, Thomaso Pynchono, Faulknerio ir Melville‘io kūriniai. Taip, skaityti juos sunku, tai dažnai nedėkingas ir didžiulės kantrybės reikalaujantis užsiėmimas. Bet šiais informacinio triukšmo laikais jie primena salas, o gal net vienuolynus, kuriuose gali ramiai susikaupti ir studijuoti tai, kas iš tikro svarbu. Na taip, kuriam laikui iškrisi iš pasaulio ir sugrįši į jį truputį paklaikusiu žvilgsniu, bet išmintingesnis ir mažiau apkibęs margais ir įkyriais interneto ir žiniasklaidos parazitais…

Zenekos nuotrauka

Kaip išgelbėti knygyną?

Nepriklausomiems mažiems knygynams atėjo liūdnos dienos. Tiek JAV, tiek Europoje jie užsidaro vienas po kito. Borders knygynų tinklas jau užsidarė, Barnes and Noble vos suduria galą su galu…

Paryžiuje knygynai valstybės imti saugoti jau prieš trisdešimt metų. Nebyliu susitarimu jie laikomi tokiu pačiu visuomenei priklausančiu viešu patogumu kaip muziejai ar parkai.

Negana to, Amazon pranešė ketinanti pereiti prie tos pačios dienos pristatymų – t.y. jūsų užsakyta knyga bus pristatyta į namus tą pačią dieną. Amazon ketina investuoti šimtus milijonų dolerių į tiekimo centrus miestuose ir netgi mokėti už šią privilegiją pardavimo mokesčius. Kam eiti į knygyną, jei paspaudę mygtuką ryte, po kelių valandų jau laikysite rankose knygą?

Nieko nuostabaus, kad kai kurios šalys ėmėsi knygynų išsaugojimo politikos. Geriausiai tai veikia Prancūzijoje. Paryžiuje knygynai valstybės imti saugoti jau prieš trisdešimt metų. Nebyliu susitarimu jie laikomi tokiu pačiu visuomenei priklausančiu viešu patogumu kaip muziejai ar parkai. Nederėtų pamiršti ir jau kronikose minėto Lango įstatymo, priimto 1981-aisiais, kuriuo visoje Prancūzijoje nustatytos fiksuotos knygų kainos.

Panašų įstatymą prieš mėnesį priėmė ir Izraelio vyriausybė, bandydama išgelbėti nepriklausomus knygynus nuo  juos smaugiančių knygynų tinklų. „Mes turime pasipriešinti agresyvioms, šiurkščioms ir nekultūringoms gaujoms – dviem didiesiems knygynų tinklams,“ – pareiškė vienas iš šio įstatymo iniciatorių, garsus Izraelio rašytojas Meiras Shalevas.

Paryžiuje nepriklausomiems knygynams siūlomos subsidijos, o miesto planavimo agentūra Semaeste kartu su miesto valdžia rezervuoja ir už mažesnę kainą nuomoja komercines erdves knygynams, taip norėdama išsaugoti kultūrinę įvairovę ir literatūrinę tradiciją. Subsidijas gauna ir nepriklausomi Šanchajaus knygynai, taip pat ketina pasielgti ir Taivano sostinė Taipėjus.

JAV nepriklausomus knygynus pavyksta išsaugoti daugiausia vietinių bendruomenių pastangomis. Apie fiksuotas knygų kainas šioje šalyje negali būti nė kalbos. Tad greičiausiai Amerikos knygynus teks gelbėti tik privačiai iniciatyvai, patiems leidėjams ir tuo susidomėjusiems verslininkams.

Vatikanas atrado skaitykles

Dar šiek tiek naujienų iš elektroninių knygų pasaulio. Katalikų bažnyčia taip pat ėmėsi jas leisti. Vatikanas išleido ištisą seriją popiežiaus Benedikto XVI-ojo kassavaitinių pasisakymų nuo 2006-ųjų iki šių dienų.

Trečdalį visų elektroninių knygų pardavimų sudaro religinė literatūra. Kodėl? Atsakymas paprastas – privatumas ir slaptumas.

Taip pat išleista trylika knygų apie išskirtines katalikų bažnyčios asmenybes. „Tai, kad dar prieš Gutenbergo atradimą įsikūrusi institucija susidomėjo elektroninėmis knygomis, reiškia svarbų posūkį leidyboje. Vatikanas turi itin gilias spausdinimo ir leidybos tradicijas, tad mums garbė būti pirmąja organizacija, padėjusia bažnyčiai pereiti į elektroninės leidybos amžių“, – sakė elektroninės leidybos bendrovės Aptara vadovas Devas Ganesanas. Knygas galima įsigyti Apple programėlių parduotuvėje.

Tuo tarpu Amerikos leidėjų asociacijos duomenimis, religinių knygų pardavimai išaugo net septyniais procentais. Kodėl? Ogi kaltos tos pačios elektroninės knygos. Kito tyrimo duomenimis, trečdalį visų elektroninių knygų pardavimų sudaro religinė literatūra. Kodėl? Atsakymas paprastas – privatumas ir slaptumas.  Erotinė literatūra su nedviprasmiškais viršeliais taip pat parduodama geriau elektroniniu pavidalu. Juk viešai – parke ar autobuse – skaityti tokią literatūrą drovu. Ta pati taisyklė galioja ir religinei literatūrai. „Šias knygas galima vartyti, įsigyti ir skaityti nesekamam smalsių ar smerkiančių pardavėjo, kolegos ar draugo akių. Juk viršelio niekas nepamatys“ – sako elektroninių knygų leidėjas Markas Cokeris.  Be to, elektroninė Biblijos versija sveria tik tiek, kiek jūsų maža, lengvutė skaityklė…

Bookerio dvyliktukas

Liepos 25-ąją buvo paskelbto vieno svarbiausių literatūrinių apdovanojimų pasaulyje – Man Booker ilgasis sąrašas. Į jį pateko dvylika autorių, keturi iš jų – debiutantai.  Lietuviškai iš šių autorių kol kas neišleistas, regis, nė vienas. Na, ta klaida bus tikriausiai ištaisyta spalio 16 dieną paskelbus Booker laimėtoją.

Egzotiškiausias Man Booker sąrašo rašytojas – Malaizijos autorius Tan Twan Engas. Bookeriui nominuotas jo antrasis romanas Vakaro ūkų sodas (The Garden of Evening Mists).

Šių metų Man Booker teisėjai teigia žvelgę į romanus, o ne į jų rašytojus ir į knygas, o ne reputacijas. Galbūt todėl į sąrašą nepateko naujos Zadie Smith, Iano McEwano ir Martino Amiso knygos. Smulkiau paminėsiu keletą šio sąrašo autorių, o visą sąrašą galite pasižiūrėti apdovanojimo puslapyje.

Vienas įdomiausių – indų poeto Jeeto Thayilo debiutinis romanas Narkopolis. Jame pasakojama apie praėjusio amžiaus aštunto ir devinto dešimtmečio Mumbajų, šio miesto dugną – opiumo rūkyklas, viešnamius, poetus, prostitutes, gangsterius ir apie tai, kaip to miesto veidą ir slaptą gyvenimą pakeičia opiumą išstūmęs pigus heroinas. Autorius (imtas gretinti su Williamu Burrougsu ir net su Charlesu Baudelairu) aprašo didžiulio miesto pokyčius ir tapo ištisos „prarastosios“ kartos portretą.

Pirmą kartą į Bookerio sąrašą pateko ir garsus anglų rašytojas Willas Selfas su naujuoju savo romanu Umbrella (Skėtis). Romano veiksmas apima ištisą dvidešimtąjį amžių, jame pasakojama 1890-aisiais gimusios feministės ir socialistės, psichiatrinės ligoninės pacientės, susirgusios encefalitu, Audrey Dearth istorija. Ją naujais psichodeliniais vaistais gydyti imasi maištingas psichiatras Zackas Busneris. Tai romanas apie šiuolaikinio pasaulio prigimtį, Pirmojo pasaulinio karo beprotybę, karaliaus Edvardo laikų Londoną. Visa tai papasakota ypatingu, įmantriu ir ironišku Willlo Selfo stiliumi.

Egzotiškiausias sąrašo rašytojas – Malaizijos autorius Tan Twan Engas. Bookeriui nominuotas jo antrasis romanas Vakaro ūkų sodas (The Garden of Evening Mists). Antrojo pasaulinio karo ir japonų okupacijos metu jauna teisininkė Yun Ling Teoh ieško prieglobsčio aukštikalnių plantacijose. Ten ji atranda vienintelį japonišką sodą Malaizijoje ir jo kūrėją, paslaptingąjį Aritomo. Tapusi Aritomo mokine, ji pasiryžta sukurti sodą savo žuvusiai seseriai atminti. Tačiau plantaciją supančios džiunglės netrukus atskleidžia savo grėsmingas paslaptis…

Šis dvylikos autorių sąrašas perpus sumažės rugsėjo 11-ąją. Įdomu, ar iš mano paminėtų autorių kas nors į jį pateks? Tikiuosi.

Realybės šou „Rašytojai ir kritikai“

Bet Man Booker aistros – gryni niekai, palyginus su tuo, kas dedasi Vokietijoje, kur pradedantys autoriai varžosi dėl 25 tūkstančius eurų siekiančio austrų poetės Ingeborg Bachmann vardo apdovanojimo.

Šiemet Ingeborg Bachmann premiją gavo Rusijoje gimusi autorė Olga Martynova už kūrinį apie mažą berniuką: „Aš pasakysiu: „Labas!“

Tas reginys pats vertas rašytojo plunksnos. Viskas vyksta taip: Austrijos mieste Klangefurte organizuojamame renginyje keturiolika rašytojų skaito savo dar neskelbtus kūrinius kritikams gyvai, o šie juos taip pat viešai sudoroja. Visos šios linksmybės transliuojamos per televiziją ir internetu.

Nepasieinama be skandalų, lydinčių šiuos skaitymus nuo pat jų pradžios 1977-aisiais, kai garsusis vokiečių kritikas ir žiuri narys Marcelis Reich-Ranickis apšaukė autorę Karin Stuck štai tokiais žodžiais: „Kam įdomu, ką moterys galvoja ir ką jaučia, kai joms prasideda mėnesinės!” Autorė išbėgo verkdama.

1983-aisiais, Rainaldas Goetzas, skaitydamas savo kūrinį, persirėžė skutimosi peiliuku kaktą ir lyg niekur nieko skaitė toliau, kraujui varvant veidu. Peteris Lichtas išsireikalavo skaityti paslėpęs veidą po šydu, šveicaras Ursas Allemannas po vienų skaitymų buvo apkaltintas pedofilijos propaganda, o Philippas Weissas 2009 metais viešai suvalgė dalį savo skaityto rankraščio.

Tačiau skandalų mėgėjams teko nusivilti šiemet. Ingeborg Bachmann premiją gavo Rusijoje gimusi autorė Olga Martynova už kūrinį apie mažą berniuką: „Aš pasakysiu: „Labas!“.

Kingas: atgal į praeitį

Stepheno Kingo Švytėjimas pasirodė 1977-aisiais. Tai buvo jo ketvirtasis romanas. 1976-aisiais pasirodė jo pirmojo romano Kerė ekranizacija, režisuota Briano De Palmos. Kingas jau buvo žinomas, tačiau ne superžvaigždė.

Prabėgus trisdešimt penkeriems metams Kingas sugrįžo prie Švytėjimo ir parašė jo tęsinį – Daktaras Miegas (Doctor Sleep), kuris pasirodys knygynuose jau kitų metų sausio mėnesį.

Rašytojas Paulo Coelho praleido puikią progą patylėti. Jameso Joyce‘o Ulisą jis pavadino „daug žalos atnešusiu romanu“.

Denis, viešbutyje matęs vaiduoklius ir sėkmingai pabėgęs nuo Džeko, jau užaugo. Jis vietos nerandantis klajoklis, alkoholikas, dirbantis Naujojo Hempšyro valstijos senelių namuose.  Praeitis vis dar neduoda Džekui ramybės, jis vis dar mato vizijas. Denio sugebėjimai, deja, sudomina paslaptingus nemirtinguosius, energetinius vampyrus, gyvenančius tarp mūsų ir atrodančius kaip nekalti paprastučiai amerikiečiai senukai. Skamba keistai? Na, bet tai Stephenas Kingas, jis tikrai ras būdą jus išgąsdinti.

Pats Kingas viename interviu yra sakęs, kad sugrįžti į praeitį ir parašyti tęsinį knygos, kurią dauguma žmonių pirmą kartą skaitė dar būdami vaikai ar paauglystėje – tikras iššūkis.  Nekantriai laukiam.

O štai kitas itin populiarus autorius – Paulo Coelho – praleido puikią progą patylėti. Reklamuodamas savo naująjį, dvidešimt antrąjį romaną, ir duodamas interviu vienam iš Brazilijos dienraščių, Coelho pavadino Jameso Joyce‘o Ulisą „daug žalos atnešusiu romanu. „Jame nieko nėra. Tik stilius. Trumpai tariant, tas Ulisas – tik nesąmonė, Twitterio žinutė ir daugiau nieko“, – pareiškė brazilas. Jis teigia, kad autoriai, mėgdžiodami Joyce‘ą, nori padaryti įspūdį kitiems rašytojams ir aukoja turinį dėl formos.

Žinoma, kilo pasaulinė pasipiktinimo audra ir pasipylė pasaulinis Twitter žinučių lietus. Pacituosiu keletą sąmojingesnių.  „Tarsi gaisrininkų orkestro muzikantai būtų pareiškę, kad Bobas Dylanas kenkia roko muzikai“, – rašo švedų autorius Janas Gradvallis. „Pažiūrėsim, į kiek Coelho romanų man pavyktų iškeisti savo suskaitytą Ulisą, – rašo austrų kritikas M. A. Orthoferis. „Joyce‘o Ulisas „kenkia literatūrai“ sako Paulo Coelho – sėkmingas prekeivis pseudodvasiniu šlamštu“, – įgelia ir JAV kritikas Markas O‘Conellas. Neatsiliko ir lietuviai. Poetė Ilzė Butkutė pavadino Coelho „aptirpusiu dvasiniu cukrainiu“.

Coelho knygų yra parduota 115 milijonų egzempliorių 160-yje šalių. Joyce‘o Ulisas pirmąkart 1922-iaisias buvo išleistas tūkstančio egzempliorių tiražu. Dabar šio leidimo egzemplioriai kainuoja iki 100 000 svarų sterlingų. Bet tai tik pinigai. O ir šiaip aptarinėti čia nėra ko. Graudus nesusipratimas.

Kaip seras Arthuras banginius medžiojo

Britai ketina išleisti sero Arthuro Conan Doyle‘io jaunystės laikų dienoraštį. Neskubėkit ironiškai šypsotis. 1880 metais jaunas Edinburgo universiteto medicinos studentas Arthuras nusprendė pailsėti nuo mokslų ir  įsidarbino banginių medžiotojų laivo Viltis daktaru. Visus tuos metus jis rašė dienoraštį, gausiai iliustruotą piešiniais.

Keista, kad Arthuro Conan Doyle‘io jaunystės laikų dienoraštį imamasi leisti tik dabar.

Conan Doyle‘is jau buvo išspausdinęs savo pirmąjį apsakymą, bet Šerlokui Holmsui buvo lemta pasirodyti tik po septynerių metų. Plaukiodamas su banginių medžiotojais Arthuras pasisėmė daug gan egzotiškos patirties: matė ruonių skerdynes, gydė jūreivius, slaugė mirštančius, ne kartą buvo įkritęs  į ledinį Arkties vandenyną. „Šiandien tris kartus įkritau į Arkties vandenyną, bet laimei kas nors vis atsidurdavo netoliese ir mane ištraukdavo.  Esant tokiam stipriam bangavimui įkristi į vandenį labai pavojinga, nes gali būti perkirstas per pusę dviejų susidūrusių ledo lyčių“, – rašė Conan Doyle‘is.

Ir savo dvidešimt pirmojo gimtadienio jis sulaukė netoli Šiaurės ašigalio. Štai ką rašo pats Arthuras: „Šiandien sulaukiau pilnametystės. Gana keista vieta ją pasitikti čia, vos už šimto mylių nuo Šiaurės ašigalio. Gimtadienio vakarą praleidau varganai, nes nežinia kodėl prastai jaučiausi. Kapitonas buvo man labai malonus ir privertė praryti du didžiulius vimdomuosius garstyčių gėrimus. Pasijutau tarsi prarijęs Vezuvijaus ugnikalnį, bet galop jie išėjo man į gerą.“

Keista, kad šį dienoraštį (beje, leidinys bus faksimilinis) imamasi leisti tik dabar. O, kaip aš jį skaityčiau paauglystėje! Nors ir dabar neatsisakyčiau…

P.S. Pradėsime nuo filmuotos medžiagos. Pasirodo, kino juosta įamžino tikrus dinozaurus. Štai čia – retas 1933 metų filmas su Rudyardo Kiplingo kalba apie tiesą ir rašymą, pasakyta Claridge viešbutyje Londone. Kiplingui tuo metu buvo 67-eri.

Dar retesnė juosta mus pasiekė net iš 1909 metų. Thomas Edisonas nufilmavo patį Marką Twainą, vaikštinėjantį po savo namus, sėdintį prie stalo su dukterimis.  Unikalūs kadrai – čia.

Dar siūlau apsilankyti literatūrinių tatuiruočių puslapyje. Pasirodo, populiariausi užrašų ant kūno mėgėjų autoriai – Kurtas Vonnegutas (matyt, smagu nešioti ant kūno išbadytą jo garsųjį sakinį So it goes (Nieko nepadarysi)), Šekspyras, Lewisas Carrollis ir J. K. Rowling. Yra ir Charleso Bukowskio gerbėjų.

Užsukite ir į biblioteką, įkurtą belgų vynuogyne ir apžiūrėkite kitas neįprastose vietose įsikūrusias bibliotekas. O jeigu esate pradedantys rašytojai – štai dešimties geriausių miestų rašytojams sąrašas. Na, ir desertui – garsių rašytojų palikuonys. Kaip jiems sekasi? Kas jie tokie?

Malonių atradimų.

Šaltinis: Bernardinai.lt

Patalpinta: Naujienos, Pasaulyje