„Ėjau dirbti į teatrą, nes man reikėjo darbo, o Rusų dramos teatrui reikėjo fotografo. Po to fotografavau Rimo Tumino „Maskaradą“ ir Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“. Mane pastebėjo ir pradėjo kviesti fotografuoti į kitus teatrus“, – darbo pradžią prisimena D. Matvejevas. Į teatrą jis niekada nežiūrėjo pro rožinius akinius, nes suprato, jog dirbti reikia vietoje, kur yra daug pavydo, veidmainystės ir melo. Kita vertus, „Artistai Lietuvoje nėra tokie pavydūs kaip Rusijoje. Ten pasitaiko atvejų, kai aktoriai vieni kitus užrakina grimo kambaryje ir neišleidžia iš jo per spektaklį. Girdėjau, jog buvo ir keletas žmogžudysčių“, – kalba fotografas.

Aktoriai vieni kitiems pradeda pavydėti tada, kai į kolektyvą priimami naujokai. Skirtingai nei kine, kur atvykdamas į filmavimo aikštelę aktorius jau turi vaidmenį, teatre yra daug žmonių, laukiančių jo. Todėl, kai iš 20 metų teatre praleidusios moters vaidmenį „atima“ prieš mėnesį čia įžengusi naujokė, prasideda pavydo scenos. „Aplodismentai po spektaklio yra kaip narkotikas. Aktoriai jų laukia ir jais pasikrauna. Kai negauna, prasideda „lomkės“. Apskritai pati aktoriaus profesija nėra normali. Tu esi tu, o darbe turi tapti kažkuo kitu, tai yra nesveika“, – sako D. Matvejevas.

Fotografas mėgsta dirbti užkulisiuose: žmogaus virsmas į personažą jam yra gražiausia ir įdomiausia teatro akimirka. Bet darbas užkulisiuose nėra lengvas: dažnai prieš spektaklius, o ypatingai prieš premjeras, aktoriai nervinasi, skuba ir pašalinis žmogus su fotoaparatu ne visada laukiamas.

„Šių metų balandį „Prospekto galerijoje“ buvo atidaryta mano fotografijų paroda „(Už)kulisiai“, kurioje buvo eksponuojamos nuotraukos iš serijų „Aktorės prieš išeinant į sceną“, „Užkulisių portretai“ ir „Kaimynai“. Jos metu susiginčijau su vienu fotografu, kuris mano darbus pavadino teatro fotografija. Aš visiškai su juo nesutikau tada ir dabar laikausi tos pačios nuomonės. Jei fotografuoji teatre, tai nereiškia, kad darai teatro fotografiją. Jei padarysiu portretą gamykloje, ar tai taps gamyklos fotografija?“ – klausia fotografas.

Kalbėdamas apie teatro fotografiją D. Matvejevas sako, kad tai yra paprasčiausia dokumentacija neatskleidžianti jo asmenybės: spektaklis yra sukurtas daugelio žmonių ir būtent jų darbas matomas nuotraukoje. „Fotografuoji spektaklį žinodamas, kad tavo nuotraukos turi padaryti reklamą. Jei eitum dirbti galvodamas, kad tai nuotraukos, daromos savo malonumui, rezultatas būtų kitoks, gal net geresnis, bet aš to negaliu daryti. Kai fotografuoju, žinau, kad turiu parodyti scenografo darbą, nufotografuoti veiksmą bei padaryti aktorių portretus. Apskritai gera spektaklio nuotrauka nėra mano nuopelnas. Visi – režisieriai, šviesų dailininkai, scenografai prie to prisideda“, – sako D. Matvejevas.

Dažnai prieš fotografuodamas spektaklį, menininkas nueina jį pasižiūrėti. Anksčiau jis lankydavosi repeticijose, nes norėdavo pamatyti, kaip kuriamas spektaklis ir, susipažinęs su kiekvienu personažu, žinoti, kada jis atskleidžiamas geriausiai. Tačiau vėliau šios minties atsisakė: anot D. Matvejevo, taip, kaip geriausias koncertų nuotraukas padaro kurčias, niekada muzikos negirdėjęs žmogus, taip ir spektaklių nuotraukas geriausia yra daryti nežinant kiekvieno veikėjo vidinių dramų.

Labiausiai D. Matvejevas mėgsta fotografuoti generalinių repeticijų metu. Tada fotoaparato spragsėjimas netrukdo žiūrovams, o ir jis pats gali užlipti ant scenos ar net vaikščioti tarp aktorių.

Menininkas savo noru fotografuoja tik E. Nekrošiaus „Hamletą“. Tai yra spektaklis, kurį fotografas mėgsta labiausiai. Net atostogų Švedijoje metu jis savanoriškai vyko fotografuoti tuo metu Švedijoje gastroliavusio „Hamleto“ spektaklio.

D. Matvejevas užsiima ne tik spektaklių dokumentacija, bet ir kuria jiems plakatus ar programėles. „Tai yra visiškai kitoks darbas. Režisierius pasako, ko jis norėtų ir tada stengiuosi jo viziją įgyvendinti. Aš dažnai nesuprantu, kodėl į plakato kūrimą yra žiūrima taip atsainiai ir mane visada skubina dirbti. Spektaklį stato tris mėnesius, penkias dienas per savaitę, po aštuonias valandas per dieną, o plakato kūrimą, kurį pamato 100 kartų daugiau žmonių, nei patį spektaklį, jie visada skubina“, – stebisi fotografas.

Jis sako, jog nežino, ar dar ilgai dirbs teatruose. Bet, kol darbo yra, tol teatro palikti neketina: „Tapau žinomas kaip teatro fotografas. Vien dėl to dabar gaunu daugiau užsakymų fotografuoti. Teatro fotografija nėra mano karjeros viršūnė. Nors darau tai tikrai labai gerai.“

Šis straipsnis – iš labai gerai įvertinto žurnalistikos bakalauro studijų programos studentės Rasos Kregždaitės baigiamojo kūrybinio darbo „Triukšmas užkulisiuose“ (vad. dr. Deimantas Jastramskis).

Susiję