Vaizdo medžiagos publikavimas Prancūzijoje – nuolatinis diskusijų objektas, ypač jeigu perteikiamas vaizdas parodo opius visuomenės klausimus ir problemas. Tačiau svarstant, ar fotografija publikuotina, ar ne, dažnai Prancūzijos žiniasklaidai tai tampa rimtu išbandymu, kadangi atsakomybė už vaizdą šioje šalyje yra didesnė, nei už straipsnyje pateiktą informaciją.

J. P. Chapelle’io teigimu, kartais stengiamasi apeiti Prancūzijos įstatymus ir kaip pavyzdį jis įvardija Prancūzijoje kilusį didžiulį skandalą dėl buvusio Tarptautinio valiutos fondo vadovo Dominiko Strausso-Kahno suėmimo Niujorke.

„Remiantis 2002 m. Prancūzijoje priimtu įstatymu, draudžiama publikuoti nuotraukas, kuriose žmogus yra su antrankiais. Taigi jokia Prancūzijos žiniasklaidos priemonė neturėjo teisės išplatinti jo suėmimo nuotraukų, kuriose jo rankos buvo surakintos. Tačiau daugelis žiniasklaidos priemonių teisinosi, kad viskas įvyko Niujorke, todėl nereikia laikytis šio įstatymo. Tai buvo akivaizdus Prancūzijos įstatymo pažeidimas“, – sako J.P. Chapelle’is.

Smurtinė fotografija – terorizmo bendrininkė

J. P. Chapelle’io teigimu, daugiausia kolizijų sukelia užfiksuoti smurtiniai vaizdai, pavyzdžiui, Osamos bin Ladenos mirtis. „Kai amerikiečio kario nušautas Osama bin Ladenas buvo dar ir nufilmuotas, pirmą kartą istorijoje JAV prezidentas viešai televizijoje pareiškė, kad jis draudžia viešinti šiuos vaizdus. Savo sprendimą prezidentas paaiškino taip: nuotraukos yra tokios žiaurios, kad nėra lengva į jas žiūrėti. Jei JAV žiniasklaida būtų nusprendusi paviešinti nuotraukas, visame Arabų pasaulyje būtų kilusi didžiulė protestų ir demonstracijų banga, dėl kurios galimai būtų sukilęs visas Arabų pasaulio jaunimas. Taigi mes supratome, koks vaizdas yra svarbus geopolitikoje“, – pasakojo žurnalistas.

Kitas, ne mažiau diskusijų sukėlęs atvejis Prancūzijoje, kai Mahommedas Merahas nužudė keletą Prancūzijos karių, civilių, ir visa tai filmavo videokamera. Šiai medžiagai patekus į „Al Jazeeros“ rankas ir jos vadovams iškilo toks pat klausimas, kaip ir prezidentui Barackui Obamai. Ar galima šią vaizdo medžiagą platinti? Galiausiai nuspręsta, jog negalima, nes žmogžudysčių nuotraukos būtų sukėlusios didžiulį skandalą. Taip pat ir Muammuaro Gadaffio mirtis. Ji taip pat buvo nufilmuota, ją filmavo žmonės, įvykdę jam mirties nuosprendį.

Taigi klausimas kaip elgtis su teroristais iškyla ir JAV žiniasklaidos priemonėms – ir Washington Post, American Times, AICI agentūrai, kaip ir visoms Prancūzijos žiniasklaidos priemonėms, nes terorizmas jau pats suponuoja, kad jam reikia žiniasklaidos dėmesio, nes per ją jis skleidžia baimę.

„Prieš dvidešimt metų buvo užfiksuota nužudyto vienos garsiausių Prancūzijos automobilių kompanijos direktoriaus nuotrauka. Tuo metu Prancūzijoje, Italijoje ir Vokietijoje veikė nusikalstamo pasaulio grupuotės, vykdžiusios žiaurius teroristinius išpuolius. Prancūzijos žiniasklaida buvo itin susiskaldžiusi: vieni teigė, kad nuotraukas reikia viešinti, nes tai teisė į informaciją, kiti prieštaravo, kad tai dovana teroristams, nes būtų skleidžiama baimė. Dauguma laikraščių išspausdino nuotrauką pirmame puslapyje, redakcijoje, kurioje dirbu, vis dėlto buvo nuspręsta šios fotografijos neviešinti. Tačiau ar tai gerai, ar blogai sunku atsakyti net praėjus nemažai laiko”, – sako žurnalistas.

Teisė į atvaizdą: rodyti ar ne?

J. P. Chapelle’is įsitikinęs, kad norint paviešinti kontroversiškas nuotraukas, visuomet reikia ieškoti kompromiso ir suderinti įvairias teises, net ir tada kai jos viena kitai prieštarauja. „Visų pirma teisė į jūsų atvaizdą. Kiekvienas asmuo turi teisę į savo atvaizdą, išskyrus tuos atvejus, kai jis dalyvauja viešame renginyje. Pavyzdžiui, jei aš jus nufotografuočiau šeštadienį muzikiniame renginyje, remiantis Prancūzijos įstatymais, tai būtų visiškai teisėta. Tačiau, jei aš jus nufotografuočiau ir įdėčiau šią nuotrauką į laikraštį, aš jau būčiau teisiamas. Taip pat, jei aš jus nufotografuočiau apsiperkančius prekybos centre. Tačiau tai ne tiek Prancūzijos, kiek visos Europos teisinė praktika”, – sako J. P.  Chapelle’is.

Vis dėlto, Chapelle’io teigimu, asmeninio gyvenimo privatumo sąvoka jau nebėra tokia aiškiai apibrėžta, ypač kalbant apie politikus ir jų asmeninį gyvenimą. „Kalbant apie politikų privatumą, turime omenyje seksualinius santykius, sveikatą, bet ar galime kalbėti apie privatumą, jei prezidentas serga sunkia liga, bet tuo pačiu metu kartu su savo gydytoju dalyvauja viršūnių susitikime. Taip pat ir motinystė – tai privatus klausimas, negalima svarstyti, ar prezidento žmona laukiasi, ar ne. Bet jei žmona dalyvauja kartu su prezidentu viršūnių susitikime, tuomet privatumo ribos nebėra tokios aiškios.“

Kita situacija, kurios privatumo ribos taip pat nebeaiškios – nepilnamečių nuotraukos. J. P. Chapelle’is sako, kad Europos Sąjungoje nėra vieningos politikos, kuri nustatytų iki kurio amžiaus asmuo yra laikomas nepilnamečiu, remiantis jo seksualiniu subrendimu ar kitais rodikliais. Pavyzdžiui, Prancūzijoje berniukai ir mergaitės yra laikomi subrendusiais skirtingo amžiaus, draudžiama viešinti nepilnamečio aukos ar atskleisti nusikaltimo vykdytojo tapatybę.

„Neseniai dingo ir vėliau paaiškėjo, kad Portugalijoje buvo nužudyta prancūzaitė. Jos nuotraukos buvo paviešintos, tačiau Prancūzijoje jos buvo draudžiamos. Taip pat mūsų šalyje draudžiama viešinti bet kokio amžiaus asmenų nuotraukas, kurie patyrė seksualinę prievartą, taip pat asmenų, užfiksuotų žeminančioje padėtyje. Tačiau Europos Teisingumo Teismas pripažįsta išimtį: viešinti tokias nuotraukas, jei jos susijusios su visuomenės informacijos gavimo interesu. Tokia išimtis taikoma Gvantanamo kalėjimo kaliniams, nes Teismo manymu yra būtina, kad visuomenė sužinotų, kokiomis sąlygomis kaliniai yra laikomi. Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas yra numatęs keletą draudimų dėl kai kurių profesijų teisių apsaugos. Pavyzdžiui, tai liečia specialiąsias tarnybas, žinybas, jūrų karinį laivyną. Taigi negalima publikuoti karininkų, policininkų veidų, kad su jais vėliau nebūtų susidorota”, – sako žurnalistas.

Kaip fotografuoti politikus?

J. P. Chapelle’is juokauja, kad nemenku išbandymu fotografui kartais tampa aukšto rango politikų įamžinimas. Pašnekovo teigimu, dažnai nuotrauka galima vieną ar kitą politiką iškelti arba sumenkinti jo įvaizdį.

„JAV prezidento B. Obamos ūgis 1,85 cm., taigi jis tikrai nesusiduria su tokia problema, kaip buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kurio ūgis kur kas žemesnis. Taigi jei pastarasis prezidentas būtų įamžintas fotografui atsiklaupus ar padėjus ant žemės fotoaparatą – toks žmogus atrodytų kur kas  aukštesnis. Tačiau jeigu nuotrauka padaryta priešingai, tokiu būdu galima žemą žmogų labai stipriai sumenkinti, pavyzdžiui, nufotografavus jį prie kur kas aukštesnio šalia esančio žmogaus”, – sako žurnalistas.

Kaip vieną iš didžiausių dienraščių manipuliacijų, susijusių su fotografija, Chapelle’is įvardina nuotraukų koregavimo programas. Prancūzijos dienraščio  „Le Figaro“ fotografai užfiksavo tuometinės Prancūzijos teisingumo ministrės Rachidos Dati nuotrauką, kurioje ji mūvėjo prašmatnų žiedą. Laikraščio redakcija nusprendė, kad politikės žiedas yra per daug gražus, todėl su koregavimo programa šį žiedą pašalino, kadangi pamanė, kad didžiulė jo vertė galėtų papiktinti visuomenę.

Tačiau kartais pasitaiko atvejų, kada redakcijose nutinka ir kuriozinių atvejų redaguojant nuotraukas. Prancūzijos laikraštis „Edimax“ pirmajame puslapyje išspausdino N. Sarkozy nuotrauką su trimis kojomis. Taip atsitiko todėl, kad už buvusio prezidento nugaros stovėjo aukštas apsauginis. Kadangi Prancūzijos fotografai puikiai žino, kad N. Sarkozy nemėgsta nuotraukose matyti už save aukštesnių žmonių, todėl su koregavimo programa apsauginis buvo ištrintas. Tačiau buvo užmiršta viena apsauginio koja. Po šio incidento laikraštis užsitraukė didelę nemalonę, tuo pačiu atskleisdamas dienraščių piktnaudžiavimą nuotraukų redagavimo programomis.

Chapelle’io teigimu, po šių ir panašių atvejų buvo atkreiptas dėmesys į tokias nuotraukų korekcijas ir pradėtos taikyti griežtesnės sankcijos. „Prancūzijoje to ėmėsi „France Televisions“ ir „Ajspi“ žiniasklaidos agentūra, kuri neseniai, priėmė nutarimus dėl tokių veiksmų.  Mes taip pat redakcijoje priėmėme  sprendimą, kuriuo papildėme mūsų chartiją nauju punktu dėl nuotraukų publikavimo. Dabar visi redakcijos žurnalistai žino, kad draudžiama manipuliuoti koreguojant nuotraukas ar jas iš esmės gražinant.“

Pašnekovas įsitikinęs, kad skaitytojas žvelgdamas į nuotrauką taip pat galėtų joje įžvelgti tam tikrą dienraščio poziciją. Norint nuotraukas vertinti kritiškai, reikėtų atidžiai pasižiūrėti iš kokios perspektyvos buvo padaryta nuotrauka – iš viršaus, iš apačios, ar tiesiai. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį, kaip krinta tiesė, kadro formatą.

Nuotraukos patikimumo problema

Dar viena problema su kuria susiduria Prancūzijos žiniasklaida – nuotraukos, gaunamos iš nežinomų šaltinių. „Dažnai dėl laiko stokos nespėjame patikrinti, kur ir kada nuotraukos buvo padarytos, kartais nežinome net autoriaus. Visai neseniai Prancūzijos ambasada turėjo patikrinti, ar gautos nuotraukos iš Tuniso yra tikrai darytos Tunise, tačiau tai patikrinus paaiškėjo, kad vis dėlto nuotraukos iš tikrųjų buvo darytos Egipte.”

Prancūzijoje dvi vienos didžiausių žiniasklaidos agentūrų („Agence France-Press“ (AFP) ir „France Televisions“) 2011 metų pabaigoje parengė Žurnalistų kodeksą ir paruošė 5 klausimus, kuriais remiantis redakcijoje turi būti atrenkamos fotografijos. Pirmiausia žurnalistas/redakcija turi įsitikinti dėl vietos, pavyzdžiui, ar nuotrauka tikrai daryta Tunise, bet ne Marakeše. Antrasis klausimas – kurią dieną ir valandą nuotrauka buvo padaryta. Trečia – kas yra gautos vaizdinės medžiagos pirminis šaltinis, ar tai yra specialiosios tarnybos, demonstruotojai. Ar gauta nuotrauka yra nauja, ar jau buvo kažkur anksčiau publikuota. Penkta – kas yra vaizdinės medžiagos autorius, nes medžiaga saugoma autoriaus teisėmis, todėl autorius turi teisę ir į atlygį.

Atrankos kriterijai būtini

Pašnekovas įsitikinęs, kad kiekviena nuotrauka redakcijose turi būti atrenkama atidžiai ir ne tik vadovaujantis rekomendacijomis ar šiais klausimais, tačiau ir suvokiant, kad bet kurią šokiruojančią nuotrauką gali pamatyti ir vaikai. „Manau, jog šiandien labai svarbu mokytis atidžiai naudoti vaizdus žiniasklaidoje. Kiekvieną dieną matau mažus vaikus, naudojančius išmaniuosius telefonus, iPadus ir kasdien peržiūrinčius 400–500 nuotraukų, todėl reikia svarstyti, iš kur tos nuotraukos, kam jos rodomos”, – sako J.P. Chapelle’is.

Dažnai neišvengiamai dėmesio centre atsiduria gamtinių katastrofų, karinių konfliktų aukos, tačiau redakcijos visada turi teisę tai rodyti arba visa tai pateikti netiesiogiai. Ypač mirties atveju J.P. Chapelle’is siūlo žiniasklaidos priemonėms nepamiršti profesinės etikos. „Idealu būtų kiekvienai redakcijai nusistatyti savo principus dėl nuotraukų publikavimo. Redakcijoje, kurioje dirbu, surašėme laikraščio deontologijos chartiją, ir visi redakcijos žurnalistai sutiko su 4 pagrindiniais principais: pasakyti, bet nekenkti; parodyti, bet ne šokiruoti; paliudyti, bet ne pulti; paviešinti, bet ne smerkti. Taigi mes vykdome šias 4 misijas ir nuolat galvojame, ar elgiamės būtent pagal šiuos principus”, – sako žurnalistas.

Parengė Dalia Rauktytė

Šaltinis: Bernardinai.lt