Palinkėjimas žiniasklaidai – intelektualinis džihadas

Dr. Egdūnas Račius.  ELTA archyvo nuotr.
Dr. Egdūnas Račius. ELTA archyvo nuotr.

Arabų kalboje yra žodis, apibūdinantis tamsuolį – jahil. Islamo tyrinėtojas dr. Egdūnas Račius jahil vadina didžiąją dalį Lietuvos žurnalistų. Sako, tokia tiesiog privalanti būti įžanga pokalbyje apie Lietuvos žiniasklaidą: tokią, kuriai islamas yra egzotika, o musulmonas – teroristas. Ar ji pati tokius stereotipus ir sukūrė? Mokslininkas tikina, kad islamo tema Lietuvos žiniasklaida nesugeba sukurti nieko, net stereotipų. Ji tik perteikia kitų jau seniai suformuluotas mintis.

Islamas – viena iš didžiųjų pasaulio religijų, o musulmonai sudaro nemažą žmonijos dalį. Tačiau lietuviai su islamu daugiausia susipažįsta tik per žiniasklaidą. Kaip žiniasklaida jį pateikia?

Musulmonų ir islamo įvaizdžius žiniasklaidoje norėčiau atskirti į keletą lygmenų: politinį ir socialinį. Politiniu lygmeniu islamas yra prilyginamas smurtingiems, ambicingiems, netgi teroristiniams veiksmams. Socialiniai musulmonų įvaizdžiai perteikiami ne ką pozityviau. Informacinės žinutės apie musulmonus dažniausiai arba tiesiogine prasme yra susijusios su smurtu ir prievarta, arba priskiriamos skyreliui „keistoji egzotika“. Mūsų žiniasklaidoje nebūna tokios informacijos apie musulmonus ir islamą, kurią būtų galima priskirti pozityviosios teologijos sričiai. Pavyzdžiui, kalbant apie krikščionybę, kalbama apie šv. Velykas, prisikėlusį Kristų ir kitus gražius dalykus. O žvelgiant į musulmonų įvaizdį, susidaro įspūdis, kad jie tokių gražių dalykų neturi.

Ar galima teigti, kad dalis visuomenės žodžius „terorizmas“ ir „islamas“ taria tik kartu? Kodėl šie dalykai tapatinami?

Politinis islamo pasaulio įvaizdis labai supaprastintas: jei musulmonai organizuojasi politiškai, tai būtinai bus radikali, gal net ekstremistinė organizacija, kuri važinės tankais, o su savimi vežiosis granatas ir kitą karinę amuniciją. Kitas politinis įvaizdis, susijęs su autokratinėmis šalimis, nedemokratiniais režimais. Minint šias šalis, pabrėžiama religija, tačiau ar iš tiesų ji turi tiek daug bendro su politika? Štai ir kalbant apie įvykius Kirgizijoje teko išgirsti sąsajų su islamu. Labai dažnai ieškoma politikos ir religijos ryšio, nors jo gali visai nebūti.

Minėjote, kad socialinius islamo įvaizdžius mes priimame kaip egzotiką. Kokie konkrečiai tai įvaizdžiai?

Patys populiariausi įvaizdžiai yra susiję su lyčių santykiais. Dauguma Lietuvą pasiekiančių žinučių yra apie tai, kas nutiko „jam“ ir „jai“. „Jis“ – būtinai pristatomas kaip musulmonas, „jos“ religija mažiau svarbi. Lyčių įvaizdžiai dažniausiai matomi per smurto prizmę, taip pat akcentuojamas prievartinis mergaičių ištekinimas. Visai neseniai lietuviškame naujienų portale perskaičiau žinutę, apie musulmoną, pareikalavusį skyrybų, nes jis tik po vestuvių pamatė, kad jo žmona besanti barzdota. Žinutėje nepaminėta net vyro tautybė, tačiau žodis musulmonas įrašytas jau pavadinime. Ką bendra įvykis turi su islamu? Juk tai tėra tiesiog vyras, kuris susituokė su žmona prieš tai jos nematęs. Jei taip pat būtų pasielgęs katalikas, niekas jo religijos tikrai neakcentuotų.

Dažnai eskaluojamos bausmės: plakimas, galūnių amputavimas ar net mirties bausmė. Šie dalykai pateikiami supriešinant juos su mūsų vertybine sistema, kurioje tokios bausmės mums  svetimos, nepriimtinos ir atgrasios.

Prie socialinių įvaizdžių galima priskirti ir alkoholį. Šiuo atveju dauguma žinučių yra tokios, kurios parodo galbūt ne formalią, bet bent jau faktinę mūsų vertybių sistemą. Nors niekas garsiai nepasakytų, kad Lietuvoje alkoholio vartojimas yra vertybė, bet taip jau yra. Dauguma žmonių socializuojasi tik vartodami alkoholį, tad alkoholio vartojimas yra norma. Vadinasi, tie, kurie alkoholio nevartoja arba kuriems jis draudžiamas, taigi ir musulmonai, tampa įdomiu objektu, kurį verta pasekti ir pažiūrėti, kuo jam tai baigsis.

Kaip tokie įvaizdžiai susiformuoja? Ar tai tik apibendrintas vakarietiškas požiūris?

Mes esame integruoti į globalią žinių ekonomiką. Pažvelkime į didžiausius mūsų naujienų portalus: visos užsienio naujienos tėra vertalai, išversti dviejų Lietuvos naujienų agentūrų. Autentiškų žinių kūrimas yra tik išimtinis atvejis: dažniausiai perteikiama tik tai, ką pristato naujienų agentūros. Tik štai kyla klausimas, ar šios agentūros visada gerai atlieka savo darbą?

Tarptautinės naujienų agentūros neabejotinai turi daugiau profesionalų, gebančių apčiuopti, kas yra musulmonai ir islamas. Tačiau net ir jie, turėdami didesnę patirtį kalbant ir rašant apie Vidurio Rytų politiką, nėra laisvi nuo nuodėmės kurti ir platinti tam tikrą diskursą. Negalima ignoruoti užsienio naujienų agentūrų – CNN, BBC – politinio angažuotumo. Būtų labai keista, jeigu BBC staiga imtų pozityviai kalbėti apie džihadžius: tai praktiškai neįmanoma. Arba jei kurį nors vakariečių žurnalistą išgirstume kalbant, kad hidžabas yra sveikintinas ir gražus dalykas, o taip apsirengusi moteris atrodo kukliai, kultūringai ir estetiškai.

Dominuojantis diskursas yra visai kitoks. Kažkas gali pamėginti išsišokti, pateikdamas kitokį suvokimą, tik štai būti išsišokėliu nelengva. Išsišokėliui reikia skirti kur kas daugiau dėmesio, norint suvokti, ką jis nori pasakyti. Lietuvos žurnalistai šio lygmens apčiuopti negali. Jie gaus išsišokėlio žinutę, tačiau nesupras, kas joje kalbama, nes norint ją suvokti, reikia įdėti pastangų, atlikti dvasinį ir intelektualinį džihadą. O žurnalistas greičiausiai tik pagalvos, kad visuomenė jo šiaip ar taip nesupras, tad kam gi į tai investuoti savo laiką?

Priekaištaujate Lietuvos žiniasklaidai, kad ji tik išverčia žinutes apie islamą, o pati jų nekuria. Tačiau, ko gero, svarbu ir tai, kad šios žinutės dažniausiai verčiamos ne iš originalo, o iš anglų arba rusų kalbų. Ar dažnai pasiklystama vertime?

Versdami ne iš originalo kalbos, gauname dešimtą vandenį nuo kisieliaus. Pasiklysti vertime labai paprasta. Tad neturint jokios nuovokos, kas buvo pasakyta originale, kai kurie dalykai išverčiami absurdiškai. Ir tai pasakytina ne tik apie žurnalistiką. Pavyzdžiui, Korano vertime radau eilutę: „Jie tavęs klausė apie kaltę“. Susimąsčiau: juk ne apie kaltę ten buvo kalbama, o apie vyną. Tada ir atsekiau, kad rusiškajame vertime parašyta: „они тебя спрашивают о вине”. Вина – kaltė, вино – vynas. Tai ir yra pasiklydimas vertime.

Tokių pavyzdžių gausu ir žiniasklaidoje. Islamiška terminija nėra savaime suprantama, todėl verčiant tekstus daromos ne tik filologinės, bet ir loginės klaidos, kai nesuvokiama, ką norėta pasakyti. Šitaip užtvirtinami seni stereotipai arba pradedami kurti nauji.

Paprastas lietuvis gali sakyti, kad islamas jam – pernelyg tolima kultūra, todėl jam visai nebūtina ja domėtis, juo labiau, apie ją išmanyti.

Tuomet nesidomėkime Mėnuliu ir žvaigždėmis – jos juk dar toliau. Artimumo ir tolimumo klausimas aktualus tik buitiniame lygmenyje. Jei aš niekada neketinu važiuoti į musulmonų kraštus, jeigu niekada neištekinsiu dukters už musulmono ir apskritai nenoriu turėti nieko bendra su apytiksliai 23 proc. sudarančia žmonijos dalimi, man visai nesvarbu, kas yra islamas.

Lygiai taip pat man visai neįdomu žinoti, kiek yra bulvių rūšių, nes aš neketinu būti selekcininku. Tačiau ar bent dėl bendro išprusimo nebūtų prasminga turėti nuovokos daugeliu klausimu? Mes patys pasirenkame, ar pažinti mus supantį pasaulį, ar jį ignoruoti.

Mūsų šalyje visų globalinių temų padėtis panaši. Pavyzdžiui, kas Lietuvoje turi adekvatų supratimą apie klimato kaitą? O juk globalinis atšilimas veikia ne tik Kilimandžarą ar kokią nors visiškai neįdomią vietovę. Jis veikia ir Lietuvą.

Sutinku, islamas gal ir nėra pati aktualiausia tema buitiniame lygmenyje. Tačiau Lietuva šiuo atžvilgiu yra unikali valstybė. Štai viešėjau porą savaičių Švedijoje. Ten nebūna dienų, kad su islamu vienokia ar kitokia forma nesusidurtum fiziškai. Švedijoje yra islamas. Jis yra realybė: mokykloje, valgykloje. Visur. Lietuva šiuo aspektu –  pelkė. Tokia, į kurią niekas dar neužsuka, į kurią dar neužėjo globalizacija. Todėl lietuviai ir klausia, kam mums reikalingos žinios apie islamą, jei mes su juo nesusiduriame.

Įsivaizduokime, kad staiga Lietuvos žiniasklaidoje apie islamą būtų pradėta kalbėti daugiau ir garsiau. Ar dėl to visuomenė imtų juo domėtis?

Kiekis nėra kokybė. 2001-ųjų pabaigoje ir 2002-ųjų pradžioje buvo kalbama daug. Tačiau tai nieko nepakeitė. Norint keisti padėtį, reikėtų ją keisti ne kiekybės, o kokybės prasme. Tekstų ir reportažų apie islamą galėtų būti net mažiau: tebūnie ne keli per dieną, o tik keli per savaitę. Svarbiausia, kad juose būtų adekvačiai suvokiama ir perteikiama tai, kas vyksta.

Vis dėlto tam tikrų pokyčių žiniasklaidoje jau yra. Džiaugiuosi, kad per pastaruosius dešimt metų pradėta atsakingiau vartoti islamišką terminiją. Žinau net konkretų asmenį, kurio dėka tai atsitiko: BNS naujienų agentūroje yra žmogus, kuris versdamas žinutes į terminus žiūri labai atsakingai. Todėl jo dėka, ir klausantis radijo, ir žiūrint televiziją terminijos klaidos taip neberėžia ausies.

O kas teberėžia ausį? Ką dažniau pastebite Lietuvos žiniasklaidoje: akivaizdžias klaidas ir neteisingą informaciją,  ar tik vienpusišką šaudymą į vienus vartus, pateikiant islamo įvaizdį?

Klaidos dažniausiai nėra gramatinės, kai tiesiog pažeidžiama kuri nors taisyklė. Jos susijusios su vertinimo aspektais. Savo visuomenėje apie visus reiškinius mes kalbame iš tam tikros hierarchizuotos vertybinės perspektyvos. Pavyzdžiui, remiantis Vakarų Europos lyčių santykių vertybine perspektyva, homoseksualų santykiai ir jų sutvirtinimas santuoka yra normalu, o poligaminiai santykiai – nenormalu. Vadinasi, vyras negali turėti daugiau nei vieną legalią sutuoktinę. Niekas neprieštaraus, jeigu jis turės 5000 sugulovių ir prostitučių. Tačiau kalbant apie institucionalizuotus santykius, vyras, nesvarbu, mormonas jis ar musulmonas, Vakarų Europoje daugiau nei vienos sutuoktinės turėti negalės. Kita vertus, jis tikrai gali turėti sutuoktinį – tai yra normalu. Taigi, jeigu mes remiamės tokia vertybių hierarchija, musulmonų galimybę turėti daugiau nei vieną žmoną, mes vertinsime kaip nenormalią. O štai faktą, kad musulmonams formaliai draudžiama turėti bet kokius nesantuokinius lytinius santykius, tarp jų ir homoseksualius, mes suprasime kaip iškrypimą. Kaip galima uždrausti vyrui mylėtis su vyru? Tai nenormalu, tai atgyvena.

Taigi problemos slypi ne akivaizdžiose klaidose.  Viskas gali būti parašyta teisingai, tačiau moralas žinutėje dažniausiai yra užkoduotas: būk homoseksualu, ir viskas bus gerai, tik nebūk musulmonu – būsi nenormalus.

Tačiau tokie priekaištai, ko gero, turėtų būti nukreipti ne tik į Lietuvos žiniasklaidą.

Žinoma, ne. Nes mes esame labai plačiame pasaulinės žiniasklaidos kontekste. Be abejo, pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie atsakingai tyrinėja, kalba ir rašo apie islamą ir musulmonus. Jokiu būdu nėra taip, kad visi kalbėtų tik nesąmones. Tačiau tie, kurie kalba atsakingai, dažnai nėra populiarūs, nes jie nepatvirtina stereotipų.

Žmogus, kuris meta iššūkį stereotipui, yra įtartinas. Į jį žvelgiama kaip ne į kultūros, o subkultūros, ar net antikultūros atstovą. Pavyzdžiui, mūsuose priimta, kad žmogus, kuris net oficialiuose priėmimuose nevilki kostiumo, nėra normalus. Kodėl vilkėti kostiumą yra normalu? Ar tai vienuoliktas Dievo įsakymas? Tačiau taip jau yra: jei nevilki kostiumo, esi nuo normos nukrypęs keistuolis.

Taigi, jeigu apie islamą šneki šiek tiek kitaip nei visi susirinkusieji, apie tave iš karto padaroma ištisa išvadų eilutė. Galbūt tu esi subkultūros, o gal antikultūros dalis, gal tu palaikai teroristus, o gal ir pats esi teroristas? Šios prielaidos stumdomos taip, kaip senoviškos svarstyklės sovietiniais metais. Pardavėja padėliodavo svarmenų, šiek tiek pastumdydavo svarstykles ir pareikšdavo: „Na, tarkim, 14 kilogramų, bus gerai“. Taip ir šių prielaidų eilutė gali būti stumdoma iki pat galo, kol beliks tik paskutinė išvada –  esi teroristas.

Kartais žurnalistai teisinasi, kad prisitaiko prie visuomenės: rašo tik tai, ką ji nori skaityti. O jeigu visuomenei patinka manyti, kad musulmonas yra teroristas?

Tai žurnalistų pasiteisinimas. Stereotipinius įvaizdžius platinti paprasta, nes jie lengvai atpažįstami. Ir priešingai, tuos įvaizdžius, kurie nėra stereotipiniai, žiniasklaidoje perteikti sudėtinga, nes galutinis produktas gali tapti nevartotinas. Būtų tas pats, jei duotume nešiojamąjį kompiuterį laukinei Amazonės genčiai, kuri nesuvokia, kam šis daiktas skirtas. Jie negalėtų jo naudoti. Tam tikra prasme, Lietuvos visuomenė yra panaši į Amazonės džiunglių gentį. Mes nesugebame vartoti žinių, kurios turi bent kokį lygį – galime apčiuopti tik paviršių.

Mes nemokame atskirti to, kas svarbu ir tikra, nuo to, kas yra tik įvaizdis. Juk visoje Lietuvos švietimo sistemoje apie islamą ir musulmonus nėra šnekama. Istorijos vadovėlyje tam tėra skirta viena pamoka. Visa kita priklauso tik nuo etikos ir politologijos mokytojų geranoriškumo – kiek jie patys nusprendžia papasakoti vaikams apie islamą. Antra vertus, iškyla klausimas, iš kur jie patys gauna žinių, kad galėtų apie tai kalbėti? Jų žinios taip pat paveiktos tik paviršutiniškų įvaizdžių žiniasklaidoje. Taigi turime užburtą ratą. Mes vis dar esame fazėje, kurią būtų galima įvardyti kaip „pre“ – iki domėjimosi, iki žinojimo.

Žurnalistai apskritai turi menką nuovoką apie kitas kultūras ir visuomenes. Todėl ir apie islamą bei musulmonus jie nesugeba pateikti tokių žinių, kurios skatintų akylesnį Lietuvos piliečių domėjimąsi tuo, kas musulmonai yra iš tiesų. Dabar visuomenė gauna tik tai, ką ji atpažįsta, nes žurnalistai yra tos pačios visuomenės dalis. Tai net nėra išmintingesnė, labiau išsilavinusi visuomenės dalis, kad ir kaip norėtų taip save pateikti individualūs žurnalistai.

Kas tokią padėtį Lietuvos žiniasklaidoje galėtų pakeisti? Ar šiuo atveju padėtų žurnalistų specializacija?

Vienareikšmiškai taip.

Pats ydingiausias mūsų žurnalistikos bruožas yra tas, kad Petriukas, vakar daręs interviu su sodininku apie tai, kodėl vienos gėlytės išauga aukštesnės už kitas, šiandien rašo straipsnį apie didįjį hadronų greitintuvą. Tokia situacija yra absurdiška.

Daug problemų yra susiję ir su žurnalistų rengimu. Studijuodami jie negauna jokio profesinio išprusimo ne tik apie islamą, bet apie visus globalius dalykus. Jei bebaigiančių žurnalistikos  studijas (o jos dabar yra ne tik VU, bet ir VDU, Klaipėdos universitete – red. pastaba) paklaustume, kokia kalba yra oficiali Kinijoje, daugelis atsakytų – kinų, o ne mandarinų, jei užduotume klausimą, kokia didžiausia Kinijos etninė grupė – sakytų kinai, nors iš tiesų tai haniai ir t.t.

Lietuvos žurnalistai neturi nuovokos net pačiuose paprasčiausiuose su kitomis kultūromis susijusiuose dalykuose. Todėl tikėtis, kad jie galėtų kapstytis šiek tiek giliau paviršiaus, yra nerealu.

Žmonės, kurie nori rašyti globaliomis temomis, privalo turėti kultūrinį išprusimą ir kultūrinį raštingumą jau vien tam, kad paklausti, kuo skiriasi Libija nuo Libano, nemanytų, kad tai ta pati valstybė.

Kalbėjosi Erika Brazaitytė

Erika Brazaitytė – 2010 metų Vilniaus universiteto žurnalistikos bakalauro studijų programos absolventė. Šis interviu buvo parengtas baigiamajam kūrybiniam darbui – publikacijų ciklui apie žiniasklaidos formuojamus stereotipus „Ekspertų“ šalies padavimai.

Patalpinta: Interviu, Naujienos