Jaunimas, t. y. žmonės nuo 16 iki 29 metų, dažniausiai yra gyvenimo neužgrūdintas, tad šiomis aplinkybėmis  yra ypatingai pažeidžiamas. Darbdaviams pradėjus kelti didesnius profesinius ir kvalifikacinius reikalavimus, vykdyti griežtesnę atranką, jaunimo įsidarbinimo galimybės dar labiau sumenko. Bet ar tikrai visą kaltę turėtume suversti dabar taip dažnai linksniuojamai ekonominei krizei?

Kalta sovietinė okupacija?

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojo doc. dr. Algirdo Jakubčionio nuomone, į dabartinę jaunimo situaciją darbo rinkoje būtina pažvelgti iš istorinės pusės ir nagrinėti šios socialinės grupės pasaulėžiūros formavimosi priežastis.

Pasak istoriko, norą dirbti iš žmonių atėmė socializmas: „Sovietmečiu negalėjo būti nedirbančių. Šios sistemos palikimas yra neigiamas vien dėl to, kad žmogus nenori ieškoti darbo – jo įsitikinimu, darbą jam turi duoti, tada jis renkasi, ar nori jį dirbti. Kapitalizmas išmoko dirbti bet kokį darbą ir išmoko dirbti gerai. Šio kapitalizmo gėrio neliko, o socializmas suformavo duos-neduos, dirbsiu-nedirbsiu principus. Sovietmečiu, jei turi darbą, tavęs iš ten neišmes, net jei dirbsi blogai.“

A. Jakubčionis nagrinėjo ir tarpukario Lietuvos laikais buvusią padėtį: „Jaunas žmogus labiau suvokė pareigą dirbti. Jei jis gyveno kaime, nuo mažens buvo priverstas dirbti.  Augant žmogui, augo ir darbų skaičius – jis privalėdavo dirbti ir dirbo. Be to, nebuvo ir tokios išplėtotos pasilinksminimų industrijos, kuri galėtų atitraukti nuo darbo. Kitas dalykas, buvo aišku, kad jei aš dirbsiu, tai užsidirbsiu ir pasieksiu. Dabar iškart norima gauti pinigų – taip sukeistos vertybės: tada buvo tikimasi pasiekti pinigų per darbą, o dabar viliamasi gauti iš karto.“

VU dėstytojo nuomone, kai ką iš to laikotarpio galima pritaikyti ir dabar: „Visi bedarbiai turėjo registruotis viešiesiems darbams ir dirbti tai, ką pasiūlydavo. Jei nesiregistruodavai, negaudavai pinigų. Darbo laikas buvo skirstomas pagal šeimos narių skaičių. 5 dienas per savaitę dirbo turintys šeimas, 2 dienas – viengungiai, nes jiems reikia mažiau lėšų. Tokią sistemą įvedus Lietuvoje, išsispręstų daugybė problemų. Jei nenori dirbti, tai ir nedirbk, niekas jokių pinigų tau nemokės.“

Problemų yra daugiau

Sociologų tvirtinimu, bene svarbiausia jaunimo nedarbo priežastis yra ta, kad iki šiol mokykloje nėra sistemingai ir kryptingai formuojamas moksleivių nusiteikimas dirbti, nesuteikiama ekonominių žinių ir verslumo pagrindų. Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentė Loreta Senkutė mato kitą šios problemos pusę: „Žmonės, kuriems dabar apie 20, mokykloje didesniąją dalį laiko buvo vis dar auklėjami pagal sovietinį modelį, o vyresnėse klasėse jiems staiga pasakyta: „verslumas“. Įvyko staigus, kardinalus persiorientavimas nuo vieno prie kito, o tai verčia jaunus žmones sakyti „noriu čia ir dabar“, nors nėra pagrindų, žinių, praktikos. Manau, po 10 metų tai išsilygins, jauni žmonės supras, ką jie gali duoti ir ką –  gauti.“

Doc. A. Jakubčionio nuomone, Lietuvoje daug ką keisti reikia ypač drastiškai: „Valdžia ugdo išlaikytinių savimonę. Ir jei toliau tai tęsis, jaunimas pradės mąstyti, kad neverta dirbti, jei galima ir nedirbti. Be to, kol Lietuvoje egzistuoja korupcija, darbdavys visada ras įstatymų spragų. Darbdaviai suinteresuoti apgaudinėti valstybę, bedarbiui geriau gauti pašalpą iš valstybės ir nelegaliai kiek prisidurti, gydytojai dalina pažymas, kad sergama po du mėnesius. Kol tai nepasikeis, niekas nesusitvarkys. Jūs tai žinote, net aš, istorikas, tai žinau, tai kas Lietuvoje to nežino? Reikia valios, reikia būti nekorumpuotam ir išspręsti šią problemą.“

Doc. Algirdas Jabukčionis: Nėra susiformavusi pareiga dirbti

Akademinės bendruomenės narys kritikavo ir švietimo sistemą: „Kvaila, kada valstybiniai universitetai, išlaikomi iš biudžeto lėšų, rengia specialistus, kurių Lietuvai nereikia. Studijas baigę jaunuoliai važiuoja į užsienį dirbti, tad ar čia investicija? Be to, ar reikia, kad Lietuva ruoštų medikus Norvegijai? Reikia viską iš esmės tvarkyti, reikia įvesti vieną dalyką – jeigu žmogus išvažiuoja iš Lietuvos dirbti pasirašydamas sutartį pagal specialybę, kurią jis įgijo, jis turi grąžinti lėšas, kurios buvo į jį investuotos.“

Istorikas daug kritikos pažėrė Studijų kokybės vertinimo centrui: „Vienąkart jis turi nuspręsti, kokias studijų programas gali rengti viena ar kita aukštojo mokslo įstaiga. Kauno technologijos universitete buvo patvirtinta istorijos magistro programa, o kompozitorius Giedrius Kuprevičius vadovavo istorikų magistro darbams. Man tai nesuprantama – jei pasakyčiau, kad istorikas vadovauja muzikologo magistro darbui, iš manęs pasijuoktų. Jei pradėčiau aiškinti fizikos dėsnius, sakytų, kad išprotėjau. SKVC turi suvokti, kad jei nėra galimybės viename ar kitame universitete rengti gerą specialistą, tai tos studijų programos ir nereikia. Negalima ugdyti vadybininkų kiekvienoje daržinėje.“

Lietuvos darbo biržos (LDB) Darbo išteklių skyriaus vyriausiojo specialisto Valdo Maksvyčio nuomone, reikalinga kryptinga ir pastovi jaunimo įdarbinimo, švietimo, profesinio orientavimo, pirmojo verslo ir verslumo skatinimo sistema ir politika, be to, būtina veikti ne tik nacionaliniu lygiu: „Būtinas savivaldybių įsikišimas skatinant vietinius užimtumo projektus ir iniciatyvas, ypač esant galimybėms pasinaudoti Europos Sąjungos parama, Europos savanorių tarnybos projektais. Į jaunimo nedarbo problemų sprendimą turėtų būti labiau įtraukas privatus sektorius.“

Jaunimo politikos reikšmė

Norint suprasti jaunimo nedarbo priežastis, būtina įvertinti, kas yra jaunimo politika ir kaip ji veikia jaunimo įsitraukimą į darbo rinką. L. Senkutės nuomone, jaunimo politika – plati sritis: „Ji apima visas socialines sritis – tai ir įdarbinimas, ir šeima, ir jaunimo užimtumo, sveikatos klausimai. Ji ypatinga tuo, kad apima iš esmės visas pagrindines jauno žmogaus gyvenimo sritis, vienoje srityje pripuolęs problemos neišspręsi, turi ieškoti visų įmanomų priežasčių, jas įvertinti ir bandyti ieškoti  visa apimančio sprendimo.“

Loreta Senkutė: Savanoriaudama supratau, ko noriu gyvenime.

Svarbu pabrėžti ir moksleivių privalomą profiliavimą mokykloje. Jo esmė – mokymo diferencijavimas atsižvelgiant į moksleivių siekius, polinkius, gebėjimus. Tai leidžia jam nustatyti savo gyvenimo tikslus, suformuoti galimus profesinio pasirengimo planus bei juos įgyvendinti. Tačiau doc. A. Jakubčionis čia įžvelgia blogybių: „Anksti pradėtas profiliavimas iš esmės atveda prie to, kad, pavyzdžiui, žmogus bus labai protingas matematikas, bet jį supantis pasaulis jam bus nežinoma žemė. Viena vertus, tikslinga, kad dauguma galėtų atsiskleisti ir būti ugdomi kuo anksčiau, tačiau ankstyvas žmogaus profiliavimas,  menkina jo išsilavinimą.“

Baigę mokyklą daugybė žmonių patenka į aukštąsias mokyklas, kurios toliau formuoja jauną žmogų. Jaunimo reikalų tarybos (JRT) manymu, viena iš didžiausių šių dienų absolventų silpnųjų vietų yra nepasirengimas praktiniam darbui pagal įgytą profesiją. Praktikų organizavimas aukštosiose mokyklose turi būti skubiai gerinamas, o valstybė turi skatinti įmones priimti studentus praktikai.

Siekiant kuo geriau jaunimą integruoti į darbo rinką, visoje Lietuvoje veikia Jaunimo darbo centrai. Jų yra jau 11. Tai LDB padalinys, padedantis jaunimui orientuotis socialinėje aplinkoje ir darbo rinkoje, savarankiškai spręsti savo užimtumo problemas.

Verta paminėti, kad nuo 2010 m. liepos pakeitus Užimtumo rėmimo įstatymą ir jaunimą iki 29 metų įtraukus į papildomai darbo rinkoje remiamų asmenų grupę, jaunuoliai gali dalyvauti subsidijuojamo darbo bei įdarbinimo įgyjant darbo įgūdžius tiesiogiai darbo vietose priemonėse. Darbdaviams, įdarbinusiems pirmą kartą dirbti pradėjusius jaunus žmones, „Sodrai“ už juos nereikia mokėti pensijų draudimo, t.y. mokama 7,7 proc. vietoj 31 proc.

Vienas kelių – savanorystė

Pasak V. Maksvyčio, dažniausia problema, trukdanti įsidarbinti –patirties trūkumas. Tą patvirtina 2010 m. vasarą LDB atliktas absolventų motyvacijos tyrimas. Net 72 proc. absolventų nurodo, kad, jų nuomone, įsidarbinti labiausiai trukdo darbdavio reikalaujamos patirties nebuvimas. 26 proc. absolventų mano, kad į darbą jie būtų priimti nebent turėdami geresnį praktinį pasirengimą, o beveik penktadalis (17 proc.) apklaustųjų mano, kad Lietuva yra „švogerių kraštas“ ir į darbą nebūsi priimtas be darbdaviui pažįstamų žmonių rekomendacijų.

Apie karjerą galvoti reikia jau studijuojant – ieškoti praktikos ir stažuočių galimybių, naudotis siūlomomis mainų programomis, aktyviai dalyvauti jaunimo organizacijų veikloje, bendrauti su savo srities profesionalais. Be to, jaunimui svarbu išsiaiškinti, ką jie nori gyvenime veikti, nes darbdaviui reikalingas motyvuotas darbuotojas. Todėl po ar prieš studijas galima apsvarstyti galimybę savanoriauti, ypač kai tai nieko nekainuoja.

L. Senkutės manymu, savanoriška veikla yra vienas iš būdų įgyti darbdavių reikalaujamos patirties: „Savanorystė ilgainiui turėtų būti pripažįstama kaip ir kita, tik apmokama, darbo patirtis, nes šiandien jau turime priimtą Savanoriškos veiklos įstatymą. Visgi įstatymas įsigaliojo tik šių metų rugpjūtį, tad kelių mėnesių neužtenka pakeisti visuomenės požiūrį ir supratimą apie šią veiklą – tam prireiks laiko.“

„Vakarų Europos šalyse lengviau kalbėti apie nevyriausybines organizacijas ir savanorišką veiklą, nes ten per 30–40 metų patirties tapo normalu ir priimtina, kad dauguma žmonių per savo gyvenimą bent kartą savanoriauja. Su Lietuva lyginti kol kas nereikėtų: mūsų visuomenėje dar trūksta tolerancijos savanoriaujančiam asmeniui, supratimo, kad neatlygintina veikla gali duoti daug naudingos patirties ir įgūdžių asmenybei tobulėti“, – teigia LiJOT prezidentė.

Ji dalijosi savo patirtimi: „Savanoriaudama supratau, ko gyvenime noriu. Buvau viena iš penkiolikmečių, nežinojusių, ką noriu daryti toliau, kuriuo keliu sukti. O Savanorystė man padėjo apsispręsti. Savanoriška veikla yra viena iš pagrindinių  pagalbininkių ieškant savo nišos. Užsiimdamas šia veikla sutinki daug labai skirtingų žmonių, gali klysti, mokytis iš klaidų.“

Kai profesija netenkina

LDB duomenimis, 2011m. rugpjūčio 1 d. daugiausiai buvo registruota verslo vadybos, teisės, ekonomikos, buhalterinės apskaitos, viešojo administravimo specialybių absolventų su aukštuoju išsilavinimu. Darbo neranda daugybė absolventų su profesiniu išsilavinimu, tarp kurių daugiausiai statybininkų, virėjų, automobilių remontininkų, padavėjų, kirpėjų. Regis, šių specialistų jau kurį laiką tikrai nebereikės, tačiau V. Maksvyčio teigimu, aukštos kvalifikacijos specialistai visada ras sau darbo vietą: „Darbo rinkoje dažniausiai trūksta tų sričių specialistų, kurių parengimas yra sunkus, reikalaujantis daug darbo ir pastangų. Ir atvirkščiai, tos studijos, kuriose lengvai ir be didelių pastangų gaunamas diplomas, tikrai neužtikrins darbo vietos.“ Specialisto manymu svarbus ir valstybės vaidmuo: „Ji privalo įvertinti bent apytikslius mastus, kokių specialistų ir kada reikės. Taip pat skatinti jaunus žmones rinktis mažiau populiarias profesijas ir taip laiduoti tolygų reikiamas kompetencijas turinčios darbo jėgos pasiskirstymą.“

Jei žmogus visgi pasirenka darbo rinkoje nepaklausią specialybę, jis gali dalyvauti Darbo biržos perkvalifikavimo programose. „Darbo birža didžiausią dėmesį ir finansus skirdama bedarbių perkvalifikavimui elgiasi itin neapdairiai. Neretai bedarbiai mokomi specialybių, kurios dėl pasikeitusios ekonominės padėties jau yra nebepaklausios. Perkamos perkvalifikavimo paslaugos yra planuojamos metams į priekį, o aplinkybės ekonominio nuosmukio metu kinta kur kas greičiau. Būtina sudaryti sąlygas darbdaviui pačiam parengti reikalingos kvalifikacijos darbuotoją iš užsiregistravusių bedarbių ir mokestinėmis lengvatomis ar kitais būdais padengti jo rengimo išlaidas, o ne palikti tai vien valstybinėms institucijoms“, – dabartinę sistemą kritikavo L. Senkutė.

Doc. Algirdas Jakubčionis apibendrino: „Klausimas, ar pakanka mokymo centrų, kurie paruoštų darbininkus, kad jie galėtų įsidarbinti ir būti kvalifikuotais. Kitas dalykas, ar tų institucijų praktikų bazė yra pakankamai gera. Jei žmogus ateina į gamybą ir dairosi ten, nes tokių staklių gyvenime dar nematė, o buvo mokomas kokiais 1954 metais Vokietijoje pagamintomis staklėmis, tai aišku, kad toks darbuotojas niekam nėra reikalingas. Vadinasi, specialistai turi būti ruošiami dirbti su naujausiomis technologijomis, nes Lietuvoje įmonė bus statoma jau su naujais įrengimais.“ Be to, istoriko teigimu, ydinga yra ir mokymų bazė: „Reikia ją sutvarkyti. Jei patvirtini, kad esi baigęs tą ar kitą specialybė, tai, darbdavys turi žinoti, kad gali dirbti nuo kitos dienos. Dabar popierius, kuris turėtų patvirtinti išmanymą, iš tikrųjų nieko nepatvirtina. Kol bus ši problema, jaunimo į darbus nepriims.“