Nebegalima vienareikšmiškai teigti, kad paskui dar velkasi visur jau išlinksnioto nuosmukio demonai ar kad kelios naujos kultūrinės iniciatyvos sugrąžins beveik su mistiška pagarba minimą „aukso amžių“, kurio dauguma kultūros veikėjų nė neatsimena. Taigi galima nebent pabaksnoti į dar ne visai „nudėvėtas“ kultūros leidinių problemas ir per daug nežadant apžvelgti jos naujoves.

Apie kultūros piniginę

Tradicinių kultūros leidinių darbuotojai eina savo gerai išmindžiotu taku – domisi, rašo, spausdina nevirkaudami dėl mažo skaitytojų skaičiaus ar apkarpytų honorarų.

„Kaip vakar, taip ir rytoj, kas čia gali pasikeisti. Viskas priklauso nuo kūrybos, o jos nemažėja. Pinigai? Jų nebuvo ir nebus“,  – beveik linksmai dėsto vyriausiasis kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius Andrius Konickis. Kalbėti apie kultūros leidinių finansavimą atrodo netgi banalu – remiantis stereotipu, atrodo aišku, kad tikras „kultūristas“ turėtų per dieną parašyti apie tris solidžios apimties straipsnius, kad nereikėtų autobuse raudonuoti be bilietėlio ar autostopu keliauti į darbą, mokėti pats apsikirpti plaukus ar vogti  interneto bangas iš kaimyno buto.

„Esam pasityčiojimo situacijoje, kurioje reikia arba nuolankiai būti taupant energiją, arba turėti potraukį kovoti su vėjo malūnais“, – teigia  „Šiaurės Atėnų“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė. Tačiau nėra viskas taip tragiška. Kaip tik sunkmečio įkarštyje, 2009-aisiais, iš paskutinių centų pradėtas leisti naujas kultūros žurnalas jaunimui „Pašvaistė“. Žinoma, iš pradžių tikėtasi, kad šis šviesulys gali greitai užgesti, tačiau dabar aišku, kad išsikovojęs jaunųjų intelektualų dėmesį žurnalas į nebūtį tikrai nenugrims: „Nustebau, kad Lietuvoje tiek daug  protingų jaunuolių, kuriems viskas įdomu, jie skaito Albertą Camus, Sigmundą Freudą, nori rašyti. Gal buvo ir anksčiau, tačiau pažinau juos tik redaguodama „Pašvaistę“, – prisipažįsta vyriausioji žurnalo redaktorė Audronė Daugnorienė.

Pasakodama, kaip vargingai vaikščiojo po bibliotekas, kaišiodama į lentynas naują žurnalą, „Pašvaistės“ redaktorė paminėjo daugumai kultūrinių leidinių būdingą problemą – reklamos trūkumą: „Labiausiai reikia, kad atsirastų vadybininkų, kurie paplatintų ir papasakotų žmonėms apie kultūrinius leidinius. O mes neturime lėšų reklamuotis.“

Tačiau kultūrinė spauda dar mena laikus, kai jokių dviračių išrasti nereikėjo, ir žmonės graibstyte išgraibstydavo tūkstantinius leidinių tiražus. Šį kultūros poreikių sumažėjimą Giedrė Kazlauskaitė aiškina šalies padėties pokyčiais, tačiau juose įžvelgia ir pozityvių bruožų: „Nuolat nusiviliama dabartimi ir ateitimi, praeityje regimas „aukso amžius“, prisirišama prie metafizinės patirties išgyvenimo kaip biografinio lūžio. Sąjūdinis ir posąjūdinis entuziazmas nuslopo, bet dar niekad „Šiaurės Atėnų“ skaitytojai nebuvo toks sąmoningi ir materialiai nesuinteresuoti.“ Tik šie teigiami pokyčiai ir džiugina kultūros leidinių darbuotojus, o Andrius Konickis juokauja, kad ir su mažesniu finansavimu būtų galima išsiversti. Beveik juodasis humoras.

Savaitraštis „Literatūra ir menas“ taip pat atrado lėšų naujovėms. Laikraštis ketina apsivilkti naują suknelę ir tapti kultūriniu žurnalu, labiau pritaikytu jauniems žmonėms. Šios permainos tapo galimos dėl laimėto Europos Sąjungos struktūrinių fondų projekto, „Bernardinams“ pranešė laikraščio redaktorius Kornelijus Platelis.

O gal pataupyti medelius ir visai persikelti į ekraną? Juk visi žino, kad skurdūs menininkai neperka kas savaitę laikraščių už du litus, o vargina akis, skaitydami elektronines leidinių versijas. Internetiniams kultūros tinklapiams, pasak Artnews.lt redaktorės Neringos Černiauskaitės, reikia tik minimalaus mokesčio domenui palaikyti ir dizainui sutvarkyti, o honorarai kiek aukštesni nei kai kurių kultūros savaitraščių. Tad gal reiktų pamažu atsisakyti klišių, tokių kaip romantiški popieriaus sklaidymai prie puodelio kavos ar idealizuotas spaudos dažų kvapas ir nustoti banalinti tradicijos sąvoką suvokiant ją tik kaip formą.

Prieš 15 metų įkurtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas yra pagrindinis kultūrnių leidinių išgyvenimo šaltinis. Jis buvo įsteigtas iš Kultūros ministerijos biudžetinės programos, kuri finansavo 17 leidinių. Pirmaisiais metais finansavimas siekė 1,7 milijono litų. Dabar jis – 1,35 milijono, o kultūrinių leidinių yra 24.

Neseniai į rankas pakliuvo Castor&Pollux slapyvardžiu pasirašyta knyga „Rašytojų kūjis“, sudaryta iš kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ publikuotų straipsnių. Vietomis įžeidžianti, keiksmažodžių nevengianti ir ant kryžiaus prikalanti daugelio Lietuvos kūrėjų savimeilę, ši kultūros kritikos forma galėtų būti traktuojama kaip pastangos neužmigti ant akademizmo pagalvės. Deja, jos autorius(iai) taip ir liko inkognito. Graikų mitologijoje Kastoras ir Poluksas buvo dievų nubausti broliai dvyniai, idealistas ir chuliganas, pasmerkti dalintis vietą danguje (akivaizdu, jog kovą dėl plunksnos nugalėjo Poluksas).

Kodėl aš apie tai pasakoju? Ne, nenukrypau į lankas, o paminėjau drąsios kritikos, nedrąsaus autoriaus, o kartu – laisvo ir akademiškai nesuvaržyto kultūros leidinio pavyzdį. Kas galėtų parašyti sau nuosprendį pasirašydamas pavarde po tokiu tekstu: „Tokiomis postmodernistinėms gražuolėms protinguolėms, kurios vengia bet kokio griežtesnio vertinimo ar apibendrinimo (..), norisi padaryti ką nors tikro, ką nors apčiuopiamo, ką nors netrivialaus – pvz., paimti tikrą adatą, bakstelėti į tikrą jų užpakalį ir iš tikro paklausti: „Kur jūsų Didysis Neapibrėžtumas?“ Akivaizdu, kad tokia dievo rykštė Lietuvos kūrėjams turėjo slėptis – užtenka pažvelgti į kultūrinių leidinių darbuotojų pavardes, kad suprastum, jog vyksta rašymas ne daugeliui skaitytojų, o savo kolegoms ir draugams.

Pavyzdžiui, „Nemuno“ vairą laiko poetas Viktoras Rudžianskas, ten pat Romualdas Rakauskas jau nemažai metų rakinėja kolegų fotografų kūrybą, „Šiaurės Atėnuose“ savo  plunksną smailina rašytoja Giedrė Kazlauskaitė. Kaipgi tu čia tėkši kokį riebesnį žodį, kai tą patį vakarą kokioj tavernoj teks bokalus kartu kelti. Taigi viena iš kultūros leidinių problemų yra siauras siūlelis tarp privačių ir viešų interesų (daug kas mano, kad jį galima nukirpti, suverčiant kaltę mažai šaliai ir kultūrinei bendruomenei). Todėl naujos kultūrinės žiniasklaidos iniciatyvos, tokios kaip Menoduobė.lt, Artnews.lt ar G-taškas.lt, inicijuotos daugiausia jaunų autorių, keičia susidariusį menininkų ir publikacijų autorių klaną, drąsiau kritikuoja, kartais net kaip tas Castor&Pollux peržengdami įprastas korektiškumo ribas. Galbūt šios laisvosios tribūnos ir trūksta kai kuriems kultūros leidiniams?

Du požiūriai į kultūrą internete

Nauji kultūros kritikos ir apžvalgų internetiniai puslapiai panašūs į tradicinę spaudą, tačiau, pasak Neringos Černiauskaitės, virtuali erdvė atveria galimybes naujiejms išraiškos būdams: „Puikiai suvokiame naujosios medijos privalumus, stengiamės juos išnaudoti, nepaversdami puslapio tiesiog nejudriu, kone skenuotu, žurnalu: talpiname video ir foto reportažus, specialius meninius artcast’us. Tai ir lėmė mūsų greitą išpopuliarėjimą, prie kurio prisidėjo operatyvumas ir gebėjimas greitai reaguoti į naują situaciją.“ Atrodo, naujosioms kultūrinėms iniciatyvoms rūpi skaitytojai, jų patogumas, poreikiai, ko negalima pasakyti apie tradicinę spaudą.

Nepaisant to, Neringa Černiauskaitė pastebi, kad naujiems kultūros projektams nėra lengva rasti savo skaitytojus: „Atrodo, kad užuot pasidomėjusi naujais vardais ir leidiniais, dalis auditorijos tik dar labiau atsiriboja ar užima priešišką poziciją.“

Andrius Konickis pripažino, kad kultūriniai žurnalai išlieka akademiški ir laikosi nusistovėjusių pozicijų, nekreipdami dėmesio į skaitytojų pagausėjimą ar sumažėjimą, o kultūros iniciatyvų internete netraktuoja kaip rimtos alternatyvos: „Išnaudokime internetą kaip patogų instrumentą, bet nesureikšminkime jo. Nebent tai būtų savotiška kūryba – tikriausiai galima ir internete kurti tam tikrą meną ar sui generis kultūrą.“ Audronė Daugnorienė pritarė, kad kultūrinė spauda ir išsiskiria tuo, kad nėra tradicinis vartojimo produktas: „Kultūra turi būti kaip delikatesas atskiroje erdvėje, kad žmonės galėtų prieiti, bet nesinaudoti kasdien kaip kokiu dienraščiu“. Atrodo, toks tradicinės kultūros prieštaravimas naujajai kultūrai – didelis išbandymas, kadangi alternatyvios, į besikeičiančius žmonių poreikius orientuotos iniciatyvos pradeda auginti jaunąją kultūros mėgėjų kartą, kuri gali ir nesužinoti, kas yra „Metai“ ar „Kultūros barai“, o tradicijas puoselėjantys žurnalai, ir toliau nusisukę nuo jauno žmogaus, gali netyčia ir nukeliauti į savo puoselėjamą istoriją.

Nieko keista, kad esama tradicijų ir naujovių konflikto – kaip ir visose meno srityse, kultūrinėje spaudoje tai neabejotinai skatina progresą. O spėlioti apie kultūros leidinių ateitį turbūt dar per anksti – nebent eitume pas būrėją, kaip juokais pasiūlė Giedrė Kazlauskaitė.

Tekstas parengtas lekt. Aurelijaus Katkevičiaus vadovaujamam kursui „Redagavimas ir kūrybinis rašymas“

Susiję