Amerikos elito reakcija į Irano jaunimo sukeltus gatvės neramumus Teherane, protestuojant prieš 2009 metų birželį vykusius ir klastojimais apaugusius rinkimus, labai priminė komercinę Facebooko, Google bei Twitterio reklamą. Manau, kad kruopštus žurnalistas galėtų nesunkiai atrasti visą šūsnį tai patvirtinančios medžiagos.

Štai Wall Street Journal paskelbė, kad protesto banga niekada nebūtų pakilusi be Twitterio. Andrew Sullivanas, įtakingas ir gerai įvairius procesus išmanantis JAV tinklaraštininkas, Twitterį pavadino esminės svarbos įrankiu, organizuojant pasipriešinimą Irane. Na, o visokeriopai gerbtinas New York Times griebėsi lyrikos, paskelbdamas, jog vyksta mūšis tarp „kulkomis šaudančių ginklų“ ir „protestuotojų, kurie atsako Twitterio žinutėmis“.

Hillary Clinton 2010 metų sausio 21 dieną pasakė platų rezonansą sukėlusią kalbą apie interneto laisvę, ji paskelbė apie naujosios internetinės savilaidos atsiradimą ir išsakė siekį įduoti į demokratijos ir žmogaus teisių gynėjų rankas visame pasaulyje naujų ginklų (vaizdo žinučių ir socialinių tinklų įrašų), kurie šiandien esą itin svarbūs, kovojant su teisių pažeidimais. Pasak H. Clinton, informacijos laisvė yra būtinas taikos ir saugumo pagrindas, be kurio sunku įsivaizduoti globalų progresą. (Šioje vietoje leisiu sau priminti, kad tuo metu, kai H. Clinton sakė kalbą, dar labai mažai vandens buvo nutekėję, kai Amerikos elitas aršiai reikalavo WikiLeaks veiklos apribojimų ir kalėjimo jo steigėjui.)

Edas Pikkingtonas savo ruožtu priminė eksprezidento George’o Busho patarėją Marką Pfeiffe’ą, kuris buvo siūlęs suteikti Twitteriui Nobelio premiją, taip pat citavo oficialaus JAV administracijos atstovo Jaredo Coheno žodžius, kad Facebookas yra vienas iš svarbiausių per visą žmonijos istoriją demokratijos visame pasaulyje įtvirtinimo instrumentų.

Apibendrinant galima teigti, kad Jackas Dorsey, Markas Zuckenbergas ir jų bendražygiai šiandien yra įvardijami kaip virtualios armijos, kovojančios už demokratiją ir žmogaus teises, generolai, o mes visi, siunčiantys Twitteriu ar Facebooku žinutes, esame jų kariai. Medija savo esme yra žinia. Pagrindinė skaitmeninės medijos žinia – informacija prasiveržia pro visus barjerus ar trukdžius ir sudaro prielaidas naujo pobūdžio bendram veikimui už demokratiją ir žmogaus teises.

Tai, kas dabartiniam Amerikos elitui atrodo stebuklingas dabarties demokratijos problemų išgydymas, 26-erių metų išeiviui iš Baltarusijos Evgenijui Morozovui atrodo visai kitaip – virtualybės iliuzija. Jis paskelbė storą knygą, kurioje negailestingai nuplėšė optimistines kaukes ir atskleidė tamsiąją naujų komunikacijos priemonių įtaką politiniam gyvenimui. Į šio jaunuolio argumentus verta įsiklausyti.

Vienas iš E. Morozovo teiginių – tai, kad socialiniai tinklai gali tarnauti ne tik demokratijos įtvirtinimui. Realistiškai vertinkime faktus: pasak Al-Jazeera, Teherane tėra 60 aktyvių Twitterio paskyrų. Todėl absurdiška teigti, kad būtent Twitteris tapo pagrindine jaunimą mobilizuojančia jėga. Iš tiesų buvo naudojami tokie seniai žinomi ir išbandyti metodai kaip telefono skambučiai ar beldimasis į pažįstamų žmonių duris, raginant prisijungti. Taip pat absurdiška vaizduoti Irano valdžią kaip techniškai atsilikusią ir bijančią interneto. Kiek žinoma, valdžios pareigūnai tiek Irane, tiek kitose autoritarinėse valstybėse puikiai naudojasi kompiuteriu ir be jokių skrupulų, padedant Facebookui, seka visų disidentų pasisakymus ir veiklą. Būtent iš socialinių tinklų operatyviai gaunama informacija leidžia režimo atstovams izoliuoti disidentus, užkirsti kelią jų akcijoms, kreipti veiklą norima linkme. Yra daug skirtingų būdų, kaip autoritariniai režimai gali naudoti internetą savo tikslams, ir dauguma režimų tai ir daro.

Turime pripažinti, jog socialiniai tinklai šiandien yra pigiausia, greičiausia ir paprasčiausia galimybė atrasti režimui potencialiai pavojingus žmones ir sekti jų veiklą. Jie suteikia tiek informacijos apie disidentus, kad senaisiais sekimo metodais būtų tekę rinkti ilgą laiką. Kaip taikliai pažymi Davidas Lyonas, informacijos rinkimas apie disidentus per socialinius tinklus yra labai veiksmingas ir tuo, kad šiuo atveju pačios potencialios režimo aukos dosniai teikia informaciją režimo atstovams.

Gyvename visuomenėje, kurioje vyrauja stiprus poreikis išsikalbėti, apsinuoginti prieš kitus. Milijonai socialinių tinklų vartotojų kasdien pasakoja intymias smulkmenas apie save ir viešai peržiūrai įdeda vaizdo bei garso įrašų, kurie seniau būtų vertinami kaip skirti tik artimiausiems žmonėms. Žmonės socialiniuose tinkluose mielai pasakoja ne tik apie save, bet ir apie pokalbius su kitais, socialinius kontaktus. Tokiu būdu socialiniai tinklai tampa puikiausiais agentais žvalgybai, kurios darbas tampa vis paprastesnis ir reikalaujantis mažiau sąnaudų. Tikras palengvinimas kiekvienai slaptajai tarnybai ar gausioms mūsų demokratinių visuomenių priežiūros institucijoms, kurių tikslas –  nepageidautino elgesio prevencija bei socialinių procesų kreipimas norima kryptimi, kai gali paprasčiausiai įsijungti saviorganizuotą virtualią bendruomenę, atvirai reiškiančią nuotaikas, nepasitenkinimą, Vienas iš E. Morozovo knygos skyrių taip ir vadinasi „Kodėl KGB nori, kad Tu naudotumeisi socialiniais tinklais?“

E. Morozovas įvardija įvairius būdus, kuriais gali pasinaudoti autoritariniai režimai, aplenkdami laisvės gynėjus jų pačioje aikštėje. Tereikia gudriai naudotis technologijomis, kurios šiandien viešai giriamos kaip demokratijos garantas. Šiuo atveju tai nieko naujo, kaip rašyta The Economist puslapiuose, praeities diktatoriai taip pat gudriai naudojosi komunikacijos priemonėmis ir naujaisiais technologiniais pasiekimais, kad nutildytų ar sutriuškintų savo priešus,

Beje, yra atliktas tyrimas, kad Rytų Vokietijos gyventojai, kuriems buvo prieinama Vakarų Vokietijos televizija, rečiau reiškė nepasitenkinimą komunistiniu režimu. Turime nepamiršti ir to, kad internetas teikia daugybę pigių ir lengvai prieinamų pramogų, kurios skatina pamiršti nepasitenkinimą atgrasia kasdiene tikrove. Natūrali pasekmė – interneto laikais daug sunkiau žmones sudominti politiniais klausimais. Tai skatina ir politiką perdirbti į keistą garsais ir vaizdais pripildytą, bet visai socialiai bedantį reginį, kuris sugeba net sukurti pilietinio aktyvumo iliuziją. Galima kalbėti net apie visą „naujųjų aktyvistų“ kartą, tikinčią, kad Facebooke pažymėti „patinka“ ties kuria nors peticija ir yra politinis veiksmas. Šios kartos atstovai visą savo energiją skiria tūkstančiams įvairių akcijų, kurios savo esme yra ne kas kita, kaip vartotojiškos kultūros produktas, ir kurioms interneto erdvė yra labai palanki terpė.

Visų šių akcijų esmė, kad jos puikiai atitinka vartotojišką mentalitetą ir leidžia išvengti bet kokio įsipareigojimo. Liūdnas šiuolaikinių akcijų pavyzdys – pasaulinio masto virtuali iniciatyva „Išgelbėkime vaikus Afrikoje“. Prireikė kelerių metų, kol buvo sukaupta 12 tūkstančių dolerių suma. Absoliuti dauguma iniciatyvos dalyvių siekė ją remti, niekaip neįsipareigodami ir materialiai neprisidėdami.

Tenka konstatuoti, kad, nepaisydami elito optimizmo, turime realistiškai vertinti situaciją ir suprasti, jog kiekvienam režimui naujosios komunikacijos technologijos atveria vis geresnių galimybių skleisti savo propagandą ir pasiekti norimus taikinius per internetą. Na, o gudriausi autoritarinių režimų kūrėjai jau seniai suvokė, jog verta investuoti į aukščiausio lygio informacinių technologijų specialistus, įdarbinti juos režimo tikslams.

Venesuelos diktatorius Hugo Chavezas turi savo paskyrą Twitteryje, o Facebooke jo draugais pasivadino pusė milijono žmonių. Kinijoje yra sukurta visa valdžios apmokamų tinklaraštininkų armija, kuri vadinama „50 centų partija“, nes už kiekvieną įrašą tinklaraštininkas gauna 50 centų. Nepamirškime ir to, kad darbas valstybės tarnyboje, tarnaujant savo valstybei, yra tik vienas iš kelių jauniems gabiems informacinių technologijų specialistams, nemaža dalis jų veikiau žavisi bohemišku Assange’u ir jo siekiais. Informaciniai programišiai gali būti ypač svarbūs ir padaryti daug gero, įsitraukdami, pavyzdžiui, į „Transparency International“ veiklą, tačiau jie taip pat entuziastingai gali dirbti „Raudonosioms brigadoms“. Dabartinės technologinės priemonės vienodai palankios abiem pasirinkimams.

Dar kartą tenka kartoti labai seną priežodį, jog kirviu galima kapoti malkas, bet taip pat galima juo kapoti galvas. Renkasi ne pats kirvis, bet tie, kurie paima jį į rankas. Kirviui nerūpi, kokie jo savininko tikslai. Tai, kad kirvis gerai išgaląstas, dar nereiškia, jog jis bus panaudotas puoselėjant demokratiją ir žmogaus teises.

Vertė Andrius Navickas

Šaltinis: Bernardinai.lt