Kultūra taip pat pramoga

Informaciją ir pramogą jau seniai mėginama supriešinti ir atskirti. Pasak Arturo Laskausko, prezentacijų rengimo konsultanto, Vilniaus universiteto žurnalistikos studentams dėstančio Pramogų žiniasklaidos kursą, riba, skyrusi rimtąją žurnalistiką nuo pramoginės, jau beveik išnyko. „Galima sakyti, yra trys rūšys – ne fikcinė informacija, fikcinė pramoga ir ne fikcinė pramoga“, – sako A. Laskauskas.

Dienraščio Respublika korespondentė Rūta Juknevičiūtė prisimena, kad, jai studijuojant Klaipėdos universitete, žurnalistikos teorijoje būdavo išskiriama pramoginė-kultūrinė žiniasklaidos funkcija. „Man atrodo, kad Lietuvoje kultūra ir pramoga viena nuo kitos yra visiškai atsiskyrusios. Tik visuomeninis transliuotojas yra išimtis iš šios taisyklės. Ten dar stengiamasi suderinti pramoginę ir kultūrinę funkcijas“, – dėsto R. Juknevičiūtė.

Viena problemų siekiantiems pažinti pramogų žiniasklaidą, tai naujos literatūros trūkumas. „Literatūroje teigiama, kad pramoga yra kažkas žemesnio, prastos prabos. Kas yra, sakyčiau, pagyvenęs požiūris“, – teigia A. Laskauskas.

R. Juknevičiūtė su tuo sutinka: „Bėda ta, kad pramogos sąvoka žurnalistikoje neaiški. Pramoga sulyginama su bulvariniais skaitalais“. Žurnalistė mano, kad tai yra didžiulė klaida, nes žmonių laisvalaikis – teatras, kinas, važinėjimasis dviračiu – taip pat yra pramoga.

Kas geriau: klasika ar džiazas?

Pramoginė žiniasklaida pati savaime nėra blogis. Tai yra verslo įmonės, kurių tikslas – nešti pelną. Problema iškyla tada, kai itin mažoje rinkoje pramoginė žurnalistika konkuruoja su informacine. Pramoginė žiniasklaida visada bus nepalyginamai pelningesnė už vadinamąją rimtąją žiniasklaidą – auditorijos apimtys skiriasi net kelis kartus. Galbūt iš pavydo informacinės žiniasklaidos atstovai mėgsta kritikuoti pramoginę.

R. Juknevičiūtė į šią situaciją žiūri ramiai: „Spaudoje pramogos tikrai neišstums analitinės žurnalistikos, nes žaidimo taisykles diktuoja didieji dienraščiai. Nors, negalima pamiršti, Vakaro žinios yra labai populiarios“. Anot korespondentės, bėdų atsiranda tada, kai pramoginėje žurnalistikoje dirba žmonės be specialaus išsilavinimo. „Štai žmogus iš gatvės, pasiryžęs rašyti bet ką, yra kviečiamas dirbti. Negaliu teigti, kad visi leidiniai samdosi tokius žmones, bet kokybės pramoginėje žurnalistikoje mažoka“, – sako R. Juknevičiūtė. Jos nuomone, rengiant pramogines publikacijas dažnai nesilaikoma žurnalistikos kultūros ir pamirštamas santykis tarp to, ką sužinoti skaitytojui smalsu, ir ką sužinoti – naudinga.

„Jeigu trys lietuviai Prancūzijoje pavogė jachtos variklį, klausimas, ar visi lietuviai yra variklių vagys? Lygiai taip pat, jeigu yra nekokybiškos pramogos, klausimas, ar visa pramoga yra nekokybiška?“ – retoriškai klausia A. Laskauskas.

Labai geras kokybiškos pramogų žiniasklaidos pavyzdys yra angliškai vadinamas edutainment („edukacijos“ ir „pramogos“ žodžių samplaika). Šiuo atveju pramoga yra derinama su švietimu. Tai gali būti mokomosios laidos, teatralizuoti vaidinimai, kuriuose yra šiek tiek kūrybos, šiek tiek dokumentikos. Šį gana naują žiniasklaidos žanrą sėkmingai plėtoja televizijos kanalai, pavyzdžiui, BBC ar National Geographic.

 „Galima priešintis naujoms tendencijoms, kaip kad prieš kokius 20 metų buvo galima sakyti, jog tikra muzika grojama tik mediniais instrumentais, kanklėmis ir smuikais. Visa kita yra niekai. Bet, turbūt, vienas šalia kito gali gyvuoti ir nelabai prasminga diskusija, kas geriau: džiazas, klasika ar rokas. Tai yra skirtingi žanrai ir kyla klausimas, ar jie vienas už kitą prastesni“, – sako A. Laskauskas.

Žmonės visada troško linksmybių

Kalbant apie pramogas, negalima pamiršti Antikos. Senovės Graikijoje valdovai ir didikai pramogose įžvelgė atpalaiduojamąją, auklėjamąją, įtampą visuomenėje mažinančią ir solidarumą skatinančią funkciją, todėl negailėjo lėšų pramoginiams reginiams remti. Didikai į renginių organizavimą nesikišo, tačiau akylai stebėjo jų poveikį visuomenei ir už savo mecenatystę tikėjosi pelnyti piliečių palankumą.

Šiandieninė lietuviška pramoginė žurnalistika išsiskiria tuo, kad ji susilaukia keliais, keliasdešimt arba net šimtą kartų mažesnio finansavimo nei kitose Vakarų valstybėse. Daugelis redakcijų negali sau leisti prabangos investuoti į kokybę, kuriamas greitas produktas. „Per dieną žmogų reikia siųsti į penkias arba į dešimt spaudos konferencijų. Taip dirbdamas žurnalistas neieškos šaltinių, nelygins jų, nekurs produkto kūrybiškai. Daugeliu atveju einama pigiu keliu, nes žurnalistika, vis dėlto, yra verslas“, – sako A. Laskauskas.

Vienas pigiausių kelių – skandalai. Žmonės gėdijasi prisipažinti besidomintys skandalais, tačiau žurnalų pardavimų kiekiai byloja visai ką kita. „Nemažai metų buvome okupuoti, mus pasiekiančios žinios buvo ribojamos. Dabar atplūsta skandalų žurnalistikos banga, nors mūsų pasąmonėje dar išlikę, kad pramoginė žurnalistika yra kažkas žemo ir nešvaraus“, – teigia R. Juknevičiūtė. Ji prisimena, kad prieš dešimtį metų žmonėms nebuvo įdomu, kas su kuo miega, kas su kuo gyvena. Domėtasi visai kitokiais dalykais. Tačiau R. Juknevičiūtė pripažįsta, kad žmonėms visais laikais reikėjo duonos ir žaidimų. „Šiandien žaidimų poreikis išaugo ir pramogų žiniasklaida atlieka šią linksminimo funkciją“, – sako R. Juknevičiūtė.

Žmonių poreikius puikiai atskleidžia pasaulinės rinkos tyrimų ir verslo konsultacijų grupės TNS skelbiami televizijos auditorijos tyrimų duomenys. Aiškiai matyti, kad žiūrovus labiausiai traukia pramoginės laidos. „Kai tik prasideda žinių laida, žmonės perjungia kanalą, kur transliuojama pramoginė laida. Visuomenė ieško pramogos. Tyrimai rodo, kad per dieną žmogus su kitais žmonėmis vidutiniškai bendrauja pusantros valandos. O pramogų kanalais: televizija, radiju, kinu, internetu naudojasi nuo šešių iki dešimties valandų per parą“, – pasakoja A. Laskauskas.

Mūsų laikus nuo Antikos skiria du tūkstančiai metų. Idealistai mus vadina informacijos, žinių amžiaus visuomene. „Niekada žmonijos istorijoje nebuvo tiek daug vartojama pramogų“, – sako A. Laskauskas. Prisimenant pramogų vartojimo statistiką galima teigti, kad žmogus per savaitę siekdamas pramogų praleidžia apie 70 valandų. Tai yra beveik dvigubai daugiau negu normali darbo savaitė – 40 valandų. Žmonės daugiau pramogauja negu dirba plačiąja prasme. Pasak A. Laskausko, galima su tuo kovoti, bet, kažin, ar tai nėra kova su vėjo malūnais.