Atrodytų, nėra čia apie ką daug ir šnekėti: kiekvienas laiko ir noro turintis žmogus gali užsiimti tuo, ką kas dieną daro profesionalūs žurnalistai – rinkti informaciją, ją apdoroti, o vėliau platinti prieinamais sklaidos kanalais. Kompiuterizacijos ir sparčios interneto skverbties laikais tai atrodo savaime suprantamas dalykas, o tinklaraščiai bei socialiniai tinklai tam sudaro dar geresnes sąlygas. Tačiau piliečių žurnalistika nėra skaitmeninio amžiaus išdava – Lietuvoje šis reiškinys turėtų būti siejamas pirmiausia ne su dabarties technine pažanga, bet su praeities priespauda ir išsilaisvinimo troškimu.

Pasipriešinimo spaudos gimimas

Nevaržoma informacijos sklaida iki radijo ir televizijos atsiradimo buvo įmanoma šalyse, kuriose be valdžios institucijų kontrolės buvo leidžiama necenzūruojama spauda. Lietuvoje tokią spaudą iki nepriklausomybės atkūrimo teturėjome vos daugiau nei šešis mėnesius, 1926 m. į valdžią atėjus Prezidentui Kaziui Griniui bei Ministrui Pirmininkui Mykolui Sleževičiui.

Visuose kituose Lietuvos istorijos tarpsniuose masinė komunikacija, grįsta demokratinių idealų pagrindu praktikuojama žurnalistika, šalyje buvo neįmanoma dėl įvairių kultūrinių, technologinių, o svarbiausia – politinių priežasčių. Nepatogi Lietuvos geopolitinė padėtis turėjo reikšmingos įtakos okupacijomis išvagotai praeičiai, kurioje gimė daugybė fenomenalių pasipriešinimo reiškinių. Vienas jų – XIX amžiuje epizodiškai plitusi pasipriešinimo spauda, kuri galėtų būti laikoma ankstyvosiomis piliečių žurnalistikos ištakomis.

1831 m. ir 1863 m. vykusių sukilimų prieš carinę valdžią metu Lietuvoje plito įvairūs atsišaukimai bei kiti panašaus pobūdžio vienkartiniai spaudiniai, kurie buvo platinami ne tik į ginkluotą pasipriešinimą įsitraukusių asmenų, bet ir paprastų gyventojų. Šią veiklą prilyginti šiuolaikinių tinklaraštininkų praktikai kažin, ar būtų įmanoma. Tačiau vien pats faktas, kad informacija spaudinių forma buvo skleidžiama ne organizacijų, bet pavienių asmenų, leidžia kalbėti jei ne apie piliečių žurnalistiką, tai bent jau apie pilietinę idėjų sklaidą. Atsišaukimai buvo platinami iš rankų į rankas, o jų kūrėjai nežinojo pas kokį asmenį jie galiausiai atsidurs ir kaip jį paveiks. Lygiai taip pat socialiniuose tinkluose plinta įvairūs agitaciniai įrašai, skirti nežinomai, fragmentuotai auditorijai. Jais dažnai siekiama ne tik išsakyti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, tačiau ir paskatinti žmones prisijungti prie įvairių pilietinių bei politinių judėjimų.

Po antrojo Lietuvos ir Lenkijos sukilimo Rusijos valdžiai uždraudus spaudą lietuviškais rašmenimis, iš Rytprūsių į mūsų šalį buvo gabenami įvairūs periodiniai leidiniai. Be pastarųjų, pasak spaudos istoriją tyrinėjusio Jono Bulotos, Lietuvos vietovėse pasirodė keliolika rankraštinių ar hektografuotų laikraštėlių, kuriuos dažniausiai leido studentai, klierikai, moksleiviai. Šiuos daugiausia antirusiško turinio spaudinius visiškai pagrįstai būtų galima pavadinti savotiškais piliečių žurnalistikos kūriniais ir prilyginti asmeniniuose ar kolektyviniuose tinklaraščiuose publikuojamiems nedidelės apimties tekstams, kuriuose dalijimąsi aktualia informacija.

Savilaida ir materialus internetas

Vis dėlto pasipriešinimo spaudos mastas ir įtaka gyventojų nuomonės formavime išauga kur kas vėlesniais laikais – sovietmečiu. Totalią priespaudą išgyvenančioje visuomenėje po pralaimėto partizaninio karo ima skleistis kitokio pobūdžio rezistencinis judėjimas. Šautuvus ir amuniciją pakeičia žodis ir raštas, o pogrindyje susiformuoja unikalus reiškinys – savilaida.

Su religiniais, tautiniais bei kultūriniais suvaržymais taikstytis negalintys „tarybiniai piliečiai“ ima savo jėgomis rinkti informaciją, rašyti tekstus, juos spausdinti mašinėlėmis, rišti į sąsiuvinius ar segti į aplankus ir skleisti pogrindyje. Ši nuosekliai vykdyta visuomeninė veikla įsitvirtina aštuntajame dešimtmetyje sulig „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“, o vėliau kitų katalikiškų, taip pat tautinių ir liberalios pakraipos žurnalų leidybos pradžia. Visi savilaidos darbai buvo vykdomi slaptai savo veiklą organizuojančių piliečių, kurie siekė visais įmanomais būdais išvengti sovietinės valdžios persekiojimo.

Panašus anonimiškumo principas itin dažnai yra išnaudojamas šiuolaikinėje piliečių žurnalistikoje, kurią taip pat lydi pasipriešinimas esamai tvarkai. Štai praeitais metais arabų šalyse nuvilniję protestai nukreipti prieš autoritarinius režimus taip pat buvo koordinuojami slaptai tarpusavyje bendraujančių žmonių, pasitelkiant socialinius tinklus bei kitas interneto technologijas. Pastarosiomis buvo ne tik organizuojami protestuotojų veiksmai, bet ir vykdoma informacijos apie esamą padėtį sklaida.

Tačiau grįžkime į aštuntojo dešimtmečio sovietinę Lietuvą. Visų pogrindyje ėjusių leidinių tikslas buvo ne tik skatinti Lietuvos gyventojų solidarumą, bet ir informuoti apie šalies politinę bei kultūrinę padėtį. Tai padaryti plačiu mastu, kuomet viešoji erdvė buvo uzurpuota oficiozinės propagandos, pavyko tik didelio pasišventimo dėka. Laikas, sveikata, brangūs ištekliai ir priemonės – niekas nesukliudė savilaidos spaudai plisti nemokamai arba už savikainą. Lygiai su tokiu pat idėjiniu užsidegimu savo informaciją ir idėjas skleidžia šiuolaikiniai piliečių žurnalistai priešiškai nusiteikę komercinės žiniasklaidos atžvilgiu, kuri dažnai ignoruoja tai, kas iš tikro aktualu visuomenei.

Sovietų Sąjungos represinės struktūros visais įmanomais būdais siekė sustabdyti savilaidą – nemažai pasipriešinimo spaudos leidyba užsiėmusių asmenų buvo sekami, suimami, tardomi, šantažuojami, o nepavykus iškvosti ar įtikinti išduoti bendradarbius, baudžiami. Tačiau tokios „aktyviosios priemonės“ nesustabdė antisovietinės piliečių žurnalistikos. Daugelis leidinių ėjo ilgus metus, o kai kurie net iki pat Sąjūdžio atsiradimo. Sovietų valdžios tarnybų neįgalumą atskleisti ir užgniaužti savilaidos spaudos leidybą istorikas dr. Egidijus Jaseliūnas aiškina tinkliniu šios periodikos sklaidos būdu – ankščiau minėtuoju „iš rankų į rankas“. Būtent tokiu principu funkcionuoja internetas, tik šiuo atveju žmogaus rankas pakeičia jo kompiuterio ekranas, spaudinius interneto puslapiai, o slaptą jų perdavimą itin sunkiai susekami duomenų srautai.

Naujai atrasta sena

Taigi, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, pasipriešinimo spauda, o ypač savilaida yra artimiausia veikla šiuolaikinei piliečių žurnalistikos praktikai, kuri daugelio technologijų pažangos užburtų žiniasklaidos teoretikų bei praktikų yra laikoma išskirtiniu XXI a. fenomenu. Su tuo galima sutikti tik jei sureikšminame skaitmeninę erdvę ir jos egzistavimui bei praturtinimui pagrindą sudarančią įrangą, kitaip tariant, technologijas ir techniką.

Tačiau, jei iš piliečių žurnalistikos sampratos pašalinsime minėtus komponentus ir dėmesį sutelksime į šio reiškinio principą, – tai yra informacijos ir idėjų sklaidą kylančią iš visuomenės, o ne iš institucionalizuotos žiniasklaidos, – suvoksime, kad atradome tai, kas jau egzistavo kur kas seniau, nei galėjome pagalvoti.