Kas slepiasi po praėjusio amžiaus inteligentijos kauke?
Ramus, bet kartu ir chaotiškas fortepijono gaudesys užpildo kiekvieną parodų salės kampą. Staiga didingai pradedama skaityti ištrauka iš poemos „Šventmarė“ nustelbia muziką, ją pritildo ir susilieja kartu į bendrą harmoningą visumą. Taip pristatomas šeštasis Sofijos Čiurlionienės – Kymantaitės Raštų tomas.
Paprastai žmogus ne itin mėgsta skaityti akademinius raštus dėl jų sudėtingumo ir tariamo nuobodumo, tačiau Raštų serijos paskutiniai tomai dažnai atskleidžia įdomiausius gyvenimo sūkurius. Žinoma, apeliuoju į Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) leidžiamą Raštų seriją. Pristatydamas Sofijos Čiurlionienės – Kymantaitės Raštų šeštąjį tomą, LLTI leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis tikino, kad buvo sudėtinga perimti šių Raštų leidybą. Pirmuosiuose tomuose buvo rašoma, jog planuojama išleisti keturis, vėliau skaičius buvo padidintas iki penkių tomų. Šįmet išleistas ir šeštasis tomas. Tai įnešė chaotiškumo šioje Raštų serijoje ir kilo klausimas – kiek dar tomų bus išleista?
Leidybos centro vadovas užsiminė, jog paskutinysis, septintasis tomas, planuojamas išleisti šių metų antroje pusėje. Pasirodė keista, kodėl šeštasis ir septintasis tomai buvo planuojami išleisti tik šiais metais, tačiau šeštojo leidinio redaktorė Donata Linčiuvienė pasakojo, jog knygų leidyba smarkiai užsitęsė dėl nepastovios kūrinio struktūros, todėl nestebina, kodėl stengiamasi kuo greičiau užbaigti šią seriją.
Šeštojo Raštų tomo pagrindas – Sofijos Čiurlionienės – Kymantaitės laiškai. Tai paskutinysis gyvenimo etapas trukęs 13 metų, kuris atspindi rašytojos rūpestį dėl kūrybos ir draugų lemties. Dauguma laiškų yra adresuoti tremtiniams. Sofija Čiurlionienė – Kymantaitė, būdama inteligentijos atstovė, ypač rūpinosi savo ištremtaisiais draugais bei aplinkiniais žmonėmis. Jos laiškai puikiausiai atspindi Lietuvos inteligentų išblaškymo kryptis ir parodo tikrąjį dramatizmą. Laiškuose tremtiniams rašytoja vartoja visai kitokį rašymo stilių. Demonstruojamas ezopinės kalbos virtuoziškumas, aprašomi patys įvairiausi įvykiai vykstantys sovietinėje Lietuvoje. Taip pat laiškai siunčiami draugams į Vakarus tikintis pagalbos. Šiame gyvenimo etape Sofiją Čiurlionienę – Kymantaitę galima pamatyti kitokią. Prabylama apie amžiaus svorį, lyg nujaučiant artėjančią sunkią ligą, mėginama priprasti prie pasikeitusios padėties Lietuvoje. Visa tai sukelia jausmus, kurie išliejami laiškuose, todėl tai tampa autentišku istoriniu įrodymu, kuris ypač pasitarnauja tiek tiriant to meto Lietuvą, tiek suvokiant pačią Sofiją Čiurlionienę – Kymantaitę.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog šeštame Raštų tome sukoncentruoti tik niūrūs išgyvenimai, keliami kūrybos prasmės klausimai, jaučiamas negatyvus filosofinis požiūris. Tačiau taip nėra. Gimę anūkai smarkiai praskaidrina visą rašytojos laiškais paremtą Raštų nuotaiką. Šioje gyvenimo dalyje rašytoja imasi šiek tiek kitokio vaidmens ir moko savo anūkus visaverčio gyvenimo sampratos. Sofija Čiurlionienė – Kymantaitė užsiima anūkų švietimu, moko prancūzų kalbos. Taip pat įžvelgiu ir jos, kaip inteligentijos atstovės, norą išmokyti vaikaičius etiketo. Stengiamasi perduoti tik geriausias vertybes ir svarbiausia – optimizmą, norą būti pavyzdžiu kitiems žmonėms. Būtent šiomis savybėmis išsiskyrė inteligentas iš paprastų žmonių. Nepastebėti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Čiurlionienės – Kymantaitės talentų – neįmanoma. Visa šeima buvo tarytum nulemta būti kultūriniu šviesuliu ir pavyzdžiu kitiems žmonėms. To siekė ir Sofija Čiurlionienė – Kymantaitė auklėdama savo anūkus.
Sofijos Čiurlionienės – Kymantaitės Raštų šeštojo tomo pristatyme labiausiai intrigavo mintis, jog dalyvaus dailininkė Dalia Palukaitienė – Sofijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionių anūkė. Deja. Dalia Palukaitienė neatvyko dėl ligos. Tačiau „čiurlioniško“ kraujo tęsėjų buvo. Pristatyme dalyvavo rašytojos proanūkis pianistas Rokas Zubovas. Žvelgiant į šį žmogų buvo įmanoma pajusti kitokią aurą. Stebėdamas Roką Zubovą, mačiau kuklų, malonų menininką. Išgirdęs jo mintis, pajutau asmenybę, sklindantį tikrą meniškumą ir kultūros pojūtį. Buvo juntamas akivaizdus kontrastas tarp prieš tai šnekėjusių žmonių ir šios asmenybės. Galbūt būtent dėl tokių niuansų inteligentija ir skyrėsi nuo įprastų žmonių. Klausantis tokių individualistų neįmanoma būti nepaveiktam. Į galvą veržiasi įvairios mintys. Imame mąstyti apie tokius dalykus, apie kuriuos nepagalvotume šiaip sau. Inteligentai priverčia žmogų žavėtis, jie tampa pavyzdžiu, kaip reikia gyventi, kokiu žmogumi reikia būti. Jie yra kiekvienos tautos vedliai? Žinome, kad šiais laikais taip nėra ir retai inteligentas tampa autoritetu jaunosios kartos atstovui. Tačiau tai skatina susimąstyti… Kur Lietuva būtų šiandien, jeigu ne mūsų tautos inteligentija?
Sofijos Čiurlionienės – Kymantaitės Raštų šeštasis tomas tęsia pradėtą šios neeilinės asmenybės gyvenimo įamžinimą knygose. Kiekvienam žmogui būtina domėtis mūsų tautos inteligentija, nes tai yra tie žmonės, iš kurių tikrai verta mokytis. Galbūt tai trūkstama grandis, kuri padėtų Lietuvai pasiekti naują, aukštesnį gyvenimo etapą ir galėtume ateities kartoms palikti dar ne vieną Raštų tomą.