Elektroniniai žurnalai – pelno nenešantys kūdikiai
Umberto Eco teigia, kad knyga – kaip šaukštas, kūjis, ratas ar kaltas, kurie kartą išrasti nebegali būti patobulinti, ir kad knyga yra pranašesnė už savo elektroninę „veislę“. Tačiau internetas, it koks jaunasis Aleksandras Makedonietis, užkariauja vis naujus ir naujus plotus, kėsindamasis įkurti pasaulinio tinklo medijų imperiją. Viena iš jo užimamų sričių – žurnalai, tiksliau, elektroninės jų versijos. Pradėjęs nuo knygos, skaitmuo jau imasi periodikos, tačiau iki šiol nei užsienio, nei Lietuvos rinkoje neužima tvirtos pozicijos.
(Ne)populiarumas
Pirmiausia kyla klausimas, ar elektronines žurnalų versijas apskritai galima vadinti žurnalais. Juk jie, priešingai nei laikraščiai, orientuoti ne į naujienas, o į detalesnę temų analizę, tendencijų atskleidimą ir vertinimą, savo dizainu yra artimesni knygai. Jų skaitytojas – daugiau laiko turintis, poilsiaujantis žmogus.
Internetinės žiniasklaidos specialistas, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto lektorius Džiugas Paršonis akcentuoja, kad jei elektroninės knygos formatas yra tinkamas – o jis jau tą įrodė, vadinasi, ir žurnalas turi teisę egzistuoti elektroniniame formate ir būti skaitomas. Didžiausią reikšmę turi ne tiek teksto ilgis ar leidinio formatas, kiek tai, kada ir kokiomis aplinkybėmis mes jį skaitome. „Jeigu užklystame į tekstą ieškodami kažkokios informacijos naudodamiesi naršykle, dažniausiai neturime jam laiko ir nepaskaitome dorai. Bet jeigu į jį ateiname kaip į knygą, suvokdami, kad tekstas bus ilgas, kad jam reikia skirti laiko, tuomet galime elektroninį žurnalą skaityti kaip knygą ir ilgas tekstas mus nebe taip trikdo. Kitaip tariant, tai priklauso nuo mūsų galvų – psichologinis priėjimas prie to formato“.
Nors kai kas jau prognozuoja popierinės spaudos mirtį, elektroninės žurnalų versijos dar tebėra tik spausdintinių priedas. Kaip sako Žurnalai.lt komercijos direktorius Audrius Murauskas, iš dešimties skaitytojų tik vienas pasirenka įsigyti elektroninį formatą: „Šiai naujai paslaugai reikalingas viešinimas ir populiarinimas, o tam reikia skirti papildomų investicijų. Kadangi rinka mažutė ir šiuo metu pelno tikrai neneša, leidėjai vangūs ir nenori investuoti į elektroninius žurnalus. Tai dar neišnaudota niša“.
Tuo tarpu Veido redakcijos atstovė Giedrė Strazdienė negalėjo tiksliai apibrėžti, kokia dalis jų auditorijos renkasi įsigyti žurnalą internetu. Ji motyvavo tuo, kad šią paslaugą nuolat papildo kitomis: „Prie elektroninės Veido versijos atsirado galimybė užsisakyti tik tam tikrų straipsnių pdf formatu, galimybė atsisiųsti žurnalą į iPAD įrenginį ir dar keletas paslaugų, susijusių su elektroniniu Veidu“. Pašnekovė nurodė, kad elektroninės versijos sudaro apie 15 proc. prenumeratų, bet šis skaičius, atsižvelgiant į neužtikrintumą pokalbio metu ir neatvirumą, gali būti ne visai atitinkantis realybę.
Dar kitaip į elektroninę leidinio versiją žvelgia Savaitės žurnalo skaitytojai. Pasak vyriausiosios leidinio redaktorės Astos Jelinskienės, jų žurnalo tiražas yra 180 tūkstančių vienetų, o elektroninę versiją įsigyja ir skaito iki tūkstančio žmonių. „Tam įtakos turbūt turi mūsų leidinio specifika, nes mūsų auditoriją sudaro daugiausiai nuo keturiasdešimties metų ir vyresnio amžiaus skaitytojai, iš kurių didelė dalis yra pensininkai. Matyt, tokio amžiaus žmonėms naujos technologijos dar nėra tiek priimtinos“, – svarsto redaktorė.
Technologijų galimybės dar neišnaudotos
Kaip Achilas turėjo savo kulną, taip ir interneto erdvėje pakibę elektroniniai žurnalai turi dar gana nemažai trūkumų. Pasak D. Paršonio, sunkų jų įsitvirtinimą greičiausiai lemia technologiniai netobulumai ir neišnaudotos visos formato galimybės. „Tarkime, ta pati elektroninė knyga yra visiškai kitokia. Pradėjome nuo to, kad padarėme ją panašią į spausdintą – net puslapių vertimo animaciją sukūrėme, kad tik atrodytų kaip tikra knyga. Iš tikrųjų nėra prasmės visiškai kitoje terpėje kurti analogijas, – aiškina lektorius, – reikia surasti, kas toje terpėje yra unikalu, nes tai – visai kita medija. O dabar bandoma padaryti labai artimą spausdintiniam variantui elektroninę versiją – išsaugomas ir tas pats maketas, ir ta pati struktūra, ir turinio vieta, ir visi kiti atributai. Galbūt šie žurnalai turi patirti transformaciją. Sakyčiau, jie tebeieško – kokie turėtų būti, ir dėl tos priežasties dar nebuvo sėkmingų versijų“.
Audrius Murauskas neatmeta galimybės keisti elektroninių žurnalų turinį, vizualumą labiau pritaikant prie skaitmeninės medijos specifikos: „Ateityje būtų galima galvoti apie naujus formatus, straipsnių adaptavimą prie elektroninės versijos, bet kol kas elektroniniai žurnalai tebėra popierinių leidinių kopijos, nes ši paslauga paprasčiausiai dar nepopuliari, tad neapsimoka papildomai investuoti“. Vis dėlto Veido redakcija atrodo net nelinkusi svarstyti apie galimą paslaugos tobulinimą. Giedrė Strazdienė, paklausta apie formato pokyčių galimybes, atsakė, kad neatlieka jokių tyrimų, ar toks formatas skaitytojus tenkina, ir svarstymų kažką keisti tikrai nėra. Tiesa, „jeigu atsirastų pageidavimų, gautume laiškų iš prenumeratorių ir skaitytojų, kad jiems yra nepatogu ar kažko per mažai, tada galvotume“, – sakė ji.
D. Paršonis pastebi, kad lėtas skverbimasis į rinką susijęs ir su neišspręstais technologiniais nesklandumais: „Dabar dažnai elektroninę versiją pirkėjas gali skaityti tik kompiuteryje, bet negali telefone ar kažkur stotelėje, ar troleibuse. Arba atvirkščiai: jeigu įsigyja telefonui, negali persikelti į kompiuterį. Nežinia, ir kaip kaupti archyvą. Jeigu pakeisi įrenginį, kuriame įsigijai, tikriausiai jau nebegalėsi skaityti. Jeigu turėjai kompiuterį su Windows programine įranga, o įsigijai Mac book, jau nieko nebegali skaityti. Žodžiu, yra labai daug apribojimų, kurie negalioja popieriui“.
Žurnalai.lt atstovas šiais klausimais nusiteikęs optimistiškiau: „Visus vartotojo įsigytus žurnalus archyvuojame jo virtualiame kataloge. Jis gali bet kada vėl atsidaryti jam aktualų straipsnį, žurnalą ir taip kaupti archyvą, nelaikydamas popierinių žurnalų krūvos namie“, – pabrėžia A. Murauskas. „Be to, elektroninis formatas turi dar vieną privalumą – mes savo puslapyje laikome visus per tris su puse metų leistus žurnalų numerius. Būna, kad žmogus atranda jam patinkantį žurnalą, apie kurį anksčiau nežinojo, ir nori perskaityti prieš tai leistus numerius. Popierinių senų žurnalo numerių gauti beveik neįmanoma, o atėjęs į Žurnalai.lt, vartotojas gali užsisakyti trijų metų laikotarpio leidinius“, – teigia pašnekovas.
Kainos nustatymas – tikras galvosūkis
Problemiška ir elektroninių žurnalų kainodara, turinti prisitaikyti prie naujos rinkos dėsnių. Keblu nustatyti skaitmeninio leidinio kainą, kai jį galima platinti neribotam skaičiui skaitytojų nepatiriant papildomų išlaidų. „Šiuo metu kainos nustatomos pagal popierinį žurnalo formatą ir tai neatitinka tikrovės“, – tvirtina Džiugas Paršonis. „Jeigu skaičiuosime pagal analogiją, kiek norėtume išleidę laidą uždirbti plačiąja prasme, bet imsime bendrą sumą, tai tuomet kaina turėtų svyruoti priklausomai nuo populiarumo: jeigu labai populiarus žurnalas, tarkime, šimtas tūkstančių skaito, tai gal ir po dešimt centų apsimokėtų pardavinėti, – jeigu tiktai dešimt, išeina keli šimtai ir taip toliau. Mes taip dar nedarome, nemokame, bijome, kad nuvertinsime turinį. Jeigu padarome elektroninį žurnalą nežymiai pigesnį už spausdintą, žmonių nuomone, padarome jį keliskart brangesnį, negu jie mano esantį vertą. Žinoma, kad šitaip populiarumo sulaukti yra labai sunku“, – tikina internetinės žiniasklaidos specialistas.
Kainų problematiką pripažįsta ir Žurnalai.lt komercijos direktorius: „Elektroninių žurnalų kainodara yra opus klausimas, nes jiems negalima taikyti nusistovėjusių popierinių leidinių kainų nustatymo principų. Stengiamės, kad elektroninio žurnalo kaina skaitytojams būtų priimtina – kai kurie, užsisakius dvylikos mėnesių prenumeratą, tekainuoja po litą. Už poros popierinių žurnalų kainą galima įsigyti visų metų elektronines versijas. Jeigu žurnalas populiaresnis ar brangesnis, kažkiek kinta ir kaina“. A. Murauskas priduria, kad Lietuvoje elektroninių žurnalų kainos iki šiol dažniausiai derinamos pagal popierinius žurnalus, kurie užtikrina pagrindines leidyklos pajamas. Dėl šios priežasties kaina padaroma truputį mažesnė už popierinio leidinio.
Pasirodo, kad aiškiausią kainos nustatymo kriterijų turi Savaitės redakcija. A. Jelinskienė sako, kad iš viso leidinio kainos atimama platinimo kaina. Tada išeina gerokai pigiau – leidinio savikaina pridėjus redakcijos pageidaujamą pelną, nes niekam ne paslaptis, kad nemažą dalį leidinių kainos sudaro platinimo išlaidos. Veido atstovė Giedrė Strazdienė kainos nustatymo kriterijų nurodyti negalėjo, tik pabrėžė, kad elektroninė žurnalo versija yra priedas popierinės versijos skaitytojams, be to, tai daugiausia paslauga užsienio gyventojams ir verslininkams, kurie keliauja ir kuriems reikalingas žurnalo pasiekiamumas bet kur ir bet kada.
Stiprybės
Būtent pasiekiamumas bet kurioje vietoje ir yra viena iš pagrindinių stipriųjų elektroninės žurnalų versijos pusių. A. Murauskas akcentuoja, kad darydama elektronines versijas redakcija galvoja apie užsienio lietuvius: „Kaip žinia, daug lietuvių pastarąjį dešimtmetį emigravo į kitas šalis gyventi ir dirbti. Daugelis jų pripratę prie lietuviškos spaudos ir nori toliau ją skaityti. Deja, mūsų paštas neteikia prenumeratų siuntimo paslaugos: norėdami skaitytojui nusiųsti žurnalą, kaskart turime jį registruoti kaip atskirą siuntinį ir žurnalas tampa labai brangiu, o paslauga nepatogia. Elektroninę versiją skaitytojas gali be problemų užsisakyti iš bet kur, kur turi prieigą prie interneto, o už ją atsiskaito per elektroninę bankininkystę“. Jis dar prideda ir tai, kad skaitmeninis formatas suteikia papildomų vizualumo ir dinamikos galimybių bei turi nemažą reklamos potencialą: „Popieriniame žurnale išspausdinus reklamą ji lieka statiška, o skaitmeninis formatas suteikia galimybę įdėti, tarkim, judantį automobilį, kintančius vaizdus. Šiuo metu verslininkai dar nelabai domisi elektroninių žurnalų teikiamomis reklamos galimybėmis, nes jų rinka dar maža, bet, manau, kad po keleto metų, jai išaugus, atsiras paklausa“, – tikisi komercijos direktorius.
Popierinės versijos „suvalgymas“
Dauguma redakcijų bijo, kad skaitmeninė erdvė ir jos formatai nutrauks maitinančią virkštelę – nukonkuruos popierinius leidinius. Anot D. Paršonio, šiuo atveju nėra tiesioginės popierinių leidinių paklausos priklausomybės nuo elektroninių versijų populiarumo, bet yra svarbūs kiti veiksniai: „Internetas, informacija mobiliuosiuose telefonuose nėra tiesiogiai konkuruojantys, bet netiesiogiai – atima laiką, išteklius. Pavyzdžiui, tie, kurie nustojo pirkti popierinius laikraščius arba atsisakė prenumeratų, tą padarė nebūtinai todėl, kad pakeitė jį į elektroninį. Galbūt internetinius naujienų puslapius skaito tie, kurie net neturi popierinių versijų arba susiranda ir pasiskaito kokius nors forumus, arba socialiniuose tinkluose iš gabaliukų susirankioja tai, kas jiems įdomu“.
Žurnalai.lt atstovas pastebi, kad elektroninės žurnalų versijos turi specifinę vartotojų grupę: „Mes įsitikinome, kad siūlydami šią paslaugą pasiekiame ne įprastus skaitytojus, bet tuos internautus, kurie neskaito tradicinių versijų, bet, atradę leidinį internete, pasirenka elektroninį variantą. Kol kas šis naujas modelis dar nėra tiek išplitęs, kad keltų grėsmę leidybai“.
Elektroniniai žurnalai šiuo metu tėra skaitmeninės erdvės kūdikis, turintis nemažą potencialą, bet dar negalintis tvirtai stovėti ant kojų ir savimi pasirūpinti. Norint gausinti auditoriją, reikia investuoti, reklamuoti, tobulinti formatą ir vizualinius sprendimus. Visgi kol kas pranašumą išlaiko tradicinė spauda. Elektroniniai žurnalai, kaip rašto naudojimo išplitimas Sokrato laikais ar dagerotipas XIX a., dar turi pereiti išbandymų etapą. Ar jis bus įveiktas, parodys laikas.
Tekstas parašytas lekt. dr. Deimanto Jastramskio vadovaujamam kursui „Žurnalinės žurnalistikos analitinis projektas“.
