Atrodo, kad tai tik neįsivaizduojamas žurnalisto košmaras. Tačiau technologijų pažanga siūlo apsvarstyti ir kitą ateities scenarijų.

Žurnalistas A-45

Modernėjant visuomenei ir atsikratant vos prieš pusšimtį metų neįveikiamais laikytų tabu, keičiasi ir požiūris į tam tikrų darbų atlikimą. Konvejerinė masinė gamyba tampa vis labiau automatizuota, o žmogaus darbo vietos iškeitimas į nedaug kainuojančio, darbo sąlygomis niekada nesiskundžiančio roboto paslaugas – beveik kiekvieno darbdavio svajonė. Ne išimtis ir žiniasklaida. Ypač kai maždaug 500 žodžių reportažo kaina nesiekia 30 litų, o rezultatas matomas vos už minutės po įvykio pabaigos.

Profesionalioji žurnalistika yra keičiama dirbtinio intelekto pagrindu sukurtų algoritmų, kurie ir rašo pigias naujienas – jie skverbiasi į žurnalistinį turinį ir reklamą, kuri yra vienas pagrindinių žiniasklaidos finansinių ramsčių. Algoritmų sistemos tapatinamos su dirbtiniu intelektu, nes tikimybėmis išreikšti nežinomieji faktoriai nuolat atsinaujina – vyksta nuolatinis mokymosi procesas. Procesą palengvina tai, kad  žurnalistiniai tekstai dažnai susideda iš šabloniškos struktūros, kuriai reikalingus duomenis algoritmai atrenka iš plačios savo duomenų bazės bei suriša į tam tikrą struktūrą (plačiau apie tai galite pasiskaityti akademinėje literatūroje).

Pavyzdžiui, robotas-sporto žurnalistas A-45 – specialus algoritmas, kuris, naudodamas suvestus duomenis, aprašo varžybų eigą, išskiria geriausiai sužaidusių bei pagrindinių komandų žaidėjų rezultatus, o internete ieško po finalinio teisėjo švilpuko visą tulžį išliejusių sportininkų citatų. Iš šių elementų programa sukurpia gana kokybišką tekstą, papuoštą skambia antrašte ir geriausio rungtynių žaidėjo fotografija – atsižvelgiama į visus sporto reportažo reikalavimus. Be to, kai kurie algoritmai gali nagrinėti ir istorinę medžiagą, o esant reikalui, į įvykį pažvelgti tam tikru kampu.

            Toks naujienų rašymo metodas neužsibuvo tik vienoje žurnalistikos srityje ir jau spėjo įžengti į verslo žurnalistiką. Vienas didžiausių jos autoritetų Forbes kompanijų finansinių rodiklių apžvalgai pasisamdė nedidelę, vos prieš dvejus metus šalia Čikagos įkurtą kompaniją – Narrative Science. Šios įmonės sukurtas algoritmas įrodo, kad dirbtinis intelektas progresuoja itin sparčiai. Vienas iš kompanijos įkūrėjų Krisas  Hammondas praėjusių metų pabaigoje  prognozavo, kad teks palaukti vos 5 metus, kol lyg blynus vieną po kito straipsnius kepanti programa laimės Pulitzerio premiją. Žinoma, programos kūrėjų džiaugsmui, apdovanojimą atsiimtų ne programa.

Knygų prodiuseriai

Jei naudojantis algoritmais galima parašyti straipsnį, tai kodėl nebūtų galima sukurti knygos? Vienas produktyviausių kada nors gyvenusių rašytojų 52 metų Philipas M. Parkeris teigia, kad savo vardu publikavo jau daugiau nei 200 000 knygų. Pasiekti tokį įspūdingą skaičių jis galėjo nebent rašydamas be sustojimo visą savo gyvenimą. Arba tiesiog įdarbindamas algoritmus.

Knygas jo vardu rašo 60–70 kompiuterių, o į pagalbą pasitelkiama 6–7 programuotojų komanda, padedanti rasti su reikiama tema susijusią medžiagą, kuri, naudojant iš anksto paruoštus šablonus, paverčiama 15 puslapių knygelėmis. Jos yra pardavinėjamos internetu ir spausdinamos priklausomai nuo paklausos. Žinoma, ne visos jų tampa perkamiausiomis, tačiau pardavus bent vieną knygos kopiją, kompanija turbūt nenueitų į finansinį minusą. Be to, P. M. Parkerio naudojami metodai pritaikomi sudarant kryžiažodžius, kuriant poeziją ir scenarijus.

Tarkime, kad darbo ieškančio žurnalisto košmaras išsipildo ir iš nevilties jis pasuka jei ne į viešuosius ryšius, tai bent jau į grožinės literatūros rašymą. Tačiau ir čia jo laukia iššūkiai – knygynai pilni algoritmų pagalba parašytų knygų. Kodėl gi ne? Juk pagal begalinio beždžionių skaičiaus teoremą, bent viena iš prie spausdinimo mašinėlių pasodintų begalybės beždžionių, turinčių begalybę laiko, būtinai atspausdintų kokį nors Viljamo Šekspyro kūrinį. Kompiuteris tai gali atlikti daug greičiau ir efektyviau.

Rašomųjų mašinėlių prireiks

Tad tik laiko klausimas, kada pažvelgę į knygyno vitriną pamatysime jau ne žmogaus sukurtą literatūrinį šedevrą. Tačiau, kad dėl algoritmų kaltės ištuštės redakcijos – labai abejojama. Vienas Masačusetso technologijų instituto Pilietinės žiniasklaidos centro įkūrėjų Chrisas Csikszentmihalyis mano, kad straipsniuose esanti informacija gali lemti labai daug – ar tai būtų kūrinys apie variklio taisymą, ar apie medicininius patarimus. Tad atsisakyti visa tai praktikoje pritaikiusio žmogaus įsikišimo būtų mažų mažiausiai neprotinga.

K. Hammondo nuomone, algoritmai tik palengvins žurnalistams darbą, o ne juos pakeis – kompiuterinės programos atliks visą rutiną, visą šabloniškiausią darbą, o žurnalistai galės koncentruotis į kokybiškesnės žurnalistikos kūrimą. Pulitzerio premiją laimėjusio tinklalapio www.politifact.com kūrėjo Matto Waite‘o argumentai turėtų visiškai nuraminti į problemas besigilinančius žurnalistus – jis mano, kad niekada nebus sukurtas algoritmas žodžiams veidmainystė, godumas, pasipiktinimas, poveikis, aktualumas, kurie yra neatsiejami tiriamosios žurnalistikos palydovai.