Visa, kas netikra, yra netobula

Plaukai. Nesu genetiškai apdovanota, todėl tenka pirkti šį grožį. Kokio nori ilgio, kokios nori spalvos“. Foter.com nuotr.
Plaukai. Nesu genetiškai apdovanota, todėl tenka pirkti šį grožį. Kokio nori ilgio, kokios nori spalvos“. Foter.com nuotr.

Neviltis, nesupratimas, nemeilė, pseudopasitikėjimas savimi yra tie motyvai, kodėl aš kiekvieną rytą išeinu iš savęs ir sielojuosi, kai reikia grįžti atgal. Ant gyvenimo stalviršio tartum kokaino takeliai paberti mano rūpesčiai ir lūkesčiai. Šalutinis poveikis —  žinoma, perdozavimas.

Akys po nemigo nakties įgavo ant kaitrios ugnies  virto vėžio kiauto spalvą.  Apgraibomis tartum aklųjų muziejaus ekspozicijos salėje siekiu aliuminio indo su šalta, karstelėjusia  anyžių arbata.  Mielai išmainyčiau visą XIX a. Valensijos  absentą į gyvenimą, kuriame dar negimiau. Užmigčiau pavasarį Ibizoje šalia septyniolikametės ispanės ir pabusčiau žiemą kur nors Vakarų Virdžinijoje apkabinusi pagyvenusį transvestitą, kuris ryte man neatneštų stiklinės vandens, o man tai būtų nė motais, nes pirmą  kartą prabusčiau savo namuose.

Muilu ir arbatžolėmis užspringę vamzdžiai per čiaupo trachėją atrytų kalkėtą, nepriklausomybe pašventintą skystį. Maudyčiausi savo džiaugsme, o širdis muštų dusliais šamanų būgneliais. Nuo šitokios ramybės koncentracijos mirtingiesiems kuokštais išslinktų pasitikėjimas savimi ir rytdiena. Sudėjus tūkstantį pirmų kartų, skausmas, vis tiek, būtų menkesnis už tą, kurį patiriu, kai išgėrus arbatą suvokiu, kad nei arbata, nei  langai nei durys, nei šalia gulintis — ne mano. Kaip šįryt. Vajė.

Niekada nemėgau rytų, nesvarbu kokia tai savaitės diena bebūtų. Visada jaučiuosi velniškai pavargusi, nors man, viso labo, tik dvidešimt vieneri. Kiekvieną pirmadienį keliuosi šeštą valandą tik tam, kad tris valandas galėčiau skirti pasiruošimui. Vonioje praleidžiu pusę valandos. Tos 30 minučių prabėga labai greitai. Nesugebu suvokti laiko vertės. Atkibinusi traiškanotas akis, nusliūkinu į virtuvę ir išgeriu stiklinę šalto vandens su šlakeliu obuolių acto.

Žiūrėdama į vonios veidrodį ir matydama save, niekada nesu patenkinta, ypač po vonios procedūrų, kai, rodos, nusiplauna visas  įdegis, kurį užsitarnauju, nuolankiai, keturis kartus per savaitę, po dvylika minučių stovėdama soliariume. Tikra velniava. Pageltusi kaip neskaitomų knygų puslapiai, nusprendžiu užsirūkyti. Pusryčiams dvi cigaretės. Jaučiuosi soti.

Stangrinamasis kremas kojoms, pilvui, krūtinei. Drėkinamasis pienelis,  vanile kvepiantis aliejus — viską rūpestingai įtrinu į odą. Rutulinis dezodorantas pažastims, gaivinantis purškiklis pėdoms. Prireiks mažų mažiausiai penkiolikos minučių, kol viskas susigers.

Plaukai. Nesu genetiškai apdovanota, todėl tenka pirkti šį grožį. Kokio nori ilgio, kokios nori spalvos. Stalčiuje turiu  tik aštuonias 45 centimetrų ilgio, plaukų sruogas. Kol tinkamai įsisegu vieną sruogą, praeina penkios minutės. Kol susisegu visas dirbtinių plaukų sruogas kambariokės baigia gurkšnoti rytinę kavą su pienu. Tebūnie. Aš išgersiu stiklinę vandens.

Pavydžiai nužvelgiu virtuvinį staliuką ant, kurio puikuojasi omletas su daržovėmis ir trapios tešlos bandelė su obuoliais. Jau lygiai keturis mėnesius nevalgau pusryčių, ne todėl, kad nenoriu, o todėl, kad visus pinigus išleidžiu dekoratyvinei kosmetikai. Makiažo gruntas, makiažo pagrindas, biri pudra, akių kontūro pieštukas, šešėliai, lūpų dažai, blakstienų tušas, skaistalai… . Dievaž, galėčiau vardinti ir vardinti. Visų spalvų, kvapų, konsistencijų, įvairiausių gamintojų.

Rodos, vėl vėluosiu į darbą. Negaliu apsispręsti, kokio ūgio noriu būti šiandien. Žinau, kad į darbovietę  važiuosiu autobusu, tai manau, pasitenkinsiu ir dešimties centimetrų pakulne. Penkiolika — iššūkis. Iki viešojo transporto stotelės yra dešimt minučių kelio pėstute. Nenorint išsisukti kojų tenka eiti dvigubai ilgiau. Po galais, tikiuosi, kada nors, užsidirbsiu pakankamai, kad galėčiau persikelti į miesto centrą. Kitaip dar nesulaukusi trisdešimties tapsiu neįgali.

Darbe kaip visada niekas nesikeičia. Ta pati administratorė, amžinai susiriebalavusiais plaukais, neišplautas kolegos puodelis su pradėjusiais pelyti kavos tirščiais ir nerimastingas penktos valandos laukimas. Vienintele paguoda tampa pietų pertrauka. Tik iki jos dar reikia nugyventi dvi valandas. Per šį laiką spėsiu perskaityti  visą galybę patarimų kaip atrodyti gražiai, sveikai, seksualiai. Juolab meluočiau, jei sakyčiau, kad nesąmoningai praleidžiu verslo, politikos, kultūros, užsienio naujienų skiltis. Viską puikiai suprantu ir man tai patinka.

Kolegos kyla iš savo darbo vietų ir diskutuoja, kur šiandien eis valgyti pietų. Ačiū Dievui, žinau, kad turiu laisvą valandėlę. Už poros stotelių yra jaukus kosmetologijos kabinetas. Nėra nieko geresnio už puikiai padarytą manikiūrą. Be abejonės, tai man suteikia daugiau džiaugsmo nei mėsos gabalas su daržovėmis ar trintų brokolių sriuba.

Pagaliau darbo pabaiga. Jaučiuosi išsekusi, mūsų šalyje žmonės dirba kaip arkliai. Išgeriu paskutinį kavos gurkšnį ir pagriebusi paltą dingstu iš ofiso. Pakeliui namo turiu užsukti į parduotuvę ir atsiimti užsakytus kontaktinius lęšius. Parduotuvės pavadinimą užsirašiau ant delno. ,, Tobulas žvilgsnis“ yra įsikūręs Šopeno gatvės gale.

Prasiblaškiau visą valandą ir nė velnio nesuradau jokios parduotuvės. Kvaiša draugė, ko gero, suklydo. Gatvės gale stūkso tik mažytė  knygų parduotuvė ,,Sielai“, prie įėjimo dar kažkoks prakeiktasis užmynė ant mano batelio. Mat vyksta knygos ,, Visa, kas netikra, yra netobula“ pristatymas. Bepročiai, verčiau žiūrėtų, kur eina.

Visiškai prakeiktas vakaras, belieka tik užmerkti akis.

Patalpinta: Rašiniai