Susidomėjimas

Jaunas vaikinas iš Kauno atvyksta į Vilnių studijuoti tapybos. Vieną vakarą jis išeina pirkti aliejaus ir jį užkalbina apie 30-ies metų moteris ir jaunas vaikinas. Svarbiausias akcentas – jie kalbėjo su juo taip, lyg jau seniai būtų pažįstami. Jaunuolis buvo pakviestas į paskaitas, kurios, anot nepažįstamųjų, buvo labai populiarios tarp jaunų studentiško amžiaus žmonių. Jis nusprendė nueiti į paskaitą. Pakeliui nepažįstamieji susirinko pagrindinę informaciją apie vaikiną: iš kur jis, kur ir ką studijuoja, ar turi merginą, ar jo tėvai susituokę, išsituokę, ar turi brolių, seserų, kokius tapytojus jis mėgsta? Jie susirinko tokią informaciją, už kurios vėliau ir kabinosi.

Mantas nuėjo į pirmąją paskaitą. Be jo ten buvo tik apie 5 žmones, bet, kaip vėliau paaiškėjo, ir jie buvo tos organizacijos nariai. Vaikinas buvo sužavėtas paskaita, nors dabar jis pripažįsta: „Jie pasakojo pačius elementariausius dalykus, su kuriais sutiktų 99 procentai žmonių“.

Tolesnį lankymąsi paskaitose skatino tai, jog jei po paskaitos žmogus ko nors paklausdavo, jam būdavo atsakoma, kad būtent apie tai bus kalbama kitą kartą.

Nuo to viskas ir prasidėjo: nuo paprasčiausių paskaitų apie vertybes, laimės siekimą, gėrį. Pagrindinis žinių šaltinis šioje organizacijoje – Biblija, kurią jie versdavo, bandydavo išskaityti naujas tiesas ir aiškino jas taip, kaip jiems buvo patogu.

Kiekvieną šeštadienį vaikinas buvo kviečiamas žiūrėti filmų, po kurių du žmonės jį lydėdavo namo. Jis prisimena, jog lydėjimas namo būdavo kaip ėjimas į laidotuves, niekas nė pusės žodžio neištardavo. Vaikinas nebeapsikentė pasivaikščiojimų tyloje ir pats įspraudė save į dar sunkesnę situaciją: „Tokie du kareivukai mane lydėdavo iki bendrabučio, bet mane taip kamuodavo tas tylus lydėjimas, kad pasakiau, gal aš nebeeisiu ir verčiau liksiu nakvoti pas jus?“.

Įsitraukimas

Po vienos nakvynės Mantui buvo pasiūlyta atsikraustyti gyventi pas juos, ir jis sutiko. Atsikraustęs į naujuosius namus jis turėjo gyventi pagal ten esančias taisykles.

Svarbiausi organizacijos tikslai – pinigų rinkimas ir naujų žmonių verbavimas. Kas dieną visi sektos nariai pora valandų rinkdavo pinigus, o likusią dienos dalį kalbindavo žmones, kviesdavo juos į paskaitas. Pinigų rinkimas buvo aiškinamas taip: „Yra pinigėliai ir jie yra negerose rankose, reikia paimti juos iš šitų (blogų) rankų ir perduoti į kitas (mūsų) rankas“, – su sektos veikimo principais supažindino Mantas. Prieš kiekvieną ėjimą rinkti pinigų narys pasiimdavo pluoštą sausų gėlių atvirukų ir bendroje knygoje parašydavo, kiek pinigų parneš, išsikeldavo sau tikslą. Jei surinkdavo mažiau pinigų nei buvo suplanavęs, grįžęs turėdavo labai apgailestauti, melstis, verkti. „Pinigų prašymas ir žmonių verbavimas įgaudavo tokį pagreitį, jog jau pamatęs žmogų žinojai, kaip prie jo prieiti ir ką pasakyti, kad jis neatsisakytų“, – pasakojo vaikinas.  Tačiau sektos gyvavimo istorija rodo, jog ilgam žmonės dažniausiai „neužkimba“, nes per 15 sektos gyvavimo metų, Mantas buvo 14 įtrauktas žmogus.

Kitas svarbus dalykas – šeštadieniniai ir sekmadieniniai posėdžiai, kurių metu sektos nariai kalbėdavo korėjietiškas maldas, priesaikas, verkdavo, atgailaudavo. Į šiuos posėdžius visi rinkdavosi tik su kostiumais, apsiskutę, kaip į šventę. Tame kambaryje buvo padarytas altorius, ant kurio buvo sudėti visų lyderių portretai.

Vienu iš teigiamiausių dalykų, padėjusių visiškai netapti priklausomam nuo organizacijos, Mantas laiko studijas: „Universitete aš atitrūkdavau, ten užmiršdavau, ką man (sektoje) pasakodavo“, – kalbėjo Mantas.

Skaudžiausias dalykas šioje istorijoje – atitolimas nuo šeimos. Ši istorija tapo ir šeimos tragedija. Manto tėtis bandė sužinoti, kur jo sūnus, kokioje jis organizacijoje. Jis rado žmogų, kurio dukra buvo panašioje situacijoje, todėl jis gavo informacijos ir žinojo, kaip tokiu atveju elgtis. Jis pasiprašė į svečius, norėjo pažiūrėti, kaip gyvena jo sūnus. Susitikimo su tėvu detales pasakojo Mantas: „Kai jis atvažiavo, mačiau, jog jis buvo daug verkęs, akys buvo visiškai raudonos, jis labai išgyveno, bet bandė tai slėpti“. Jis buvo visiems malonus, pasisveikino, visi sėdėjo prie bendro stalo, tačiau po truputį Manto tėtis pradėjo klausinėti aštresnių dalykų, tokių kaip: „Kodėl Manto nepaleidžiat, jis retai grįžta? Kodėl grįžęs ima mokyti mane gyventi?“. Sektos bendruomenė įsiuto, užsipuolė tėtį, tačiau jis reagavo ramiai, atsiprašė visų ir pasakė turįs išvažiuoti. Mantas palydėjo tėtį iki automobilio, o tėtis tepasakė: „Ko tu man iš karto nesakei? Čia juk viskas normalu, tu gi suaugęs vyras, pats žinai, kas tau geriau. Bet namo galėtum ir dažniau grįžti“. Anot Manto, tai geriausia, ką jo tėtis galėjo padaryti – palikti jį su savo bėda.

Mantas, kaip ir dauguma šios sektos narių, pateko į situaciją, kuomet jam buvo išrinkta nuotaka ir jis turėjo vykti į Korėją tuoktis, tačiau įvyko kažkokia klaida ir jo neišsiuntė. Būtent iš Lietuvoje esančio sektos padalinio sutuokti buvo visi, išskyrus Mantą. Kai kurie buvo sutuokti su kitų tautybių žmonėmis, tačiau buvo ir lietuvių porų, nors iki tol jų požiūris vienas į kitą buvo kaip brolio ir sesers. Namuose jiems buvo draudžiama žiūrėti vienas kitam į akis, prisiliesti vienam prie kito ar likti viename kambaryje.

Pabėgimas

Ekspromtu. Buvo žiemos pradžia, kai vaikinas susidėjo daiktus ir planavo ryte, kol dar kiti miegos, sprukti. Žadintuvo jis nusistatyti negalėjo, nes viskas turėjo įvykti be jokio šurmulio. Tą dieną, kai buvo suplanavęs pabėgti, Mantas pramigo. Tačiau kitą rytą jis pabudo keletu minučių anksčiau nei visi kiti: „Atsikėliau. Nespėjau net batų apsimauti. Pamačiau, kad dega šviesa kitame kambary, užėjau pažiūrėti, kas ten, nes jeigu yra kažkas, žinojau, tiesiog pasakys, kad grįžčiau į lovą ir miegočiau. Radau vieną iš pagrindinių lyderių užmigusį vidury maldos. Pasiėmiau raktus, atsirakinau duris, batus į rankas ir žemyn“, – prisiminimus pasakojo vaikinas.

Nusileidęs į apačią Mantas pamatė, kaip 8-ame aukšte jų bute visur įsijungia šviesos ir marširuoja žmonių siluetai: „Ir pradėjau bėgti, žiauriai bijojau, žiauriai baisu buvo“. Vaikinas nuskubėjo iki bankomato pasiimti pinigų kelionei namo ir sėdo į traukinį.  Vaikiną nuo pačios kelionės pradžios lydėjo baimė: „Stovėjau gal 4 stoteles prie durų, nes vis tikėjausi, kad jie įlips. Paniškai bijojau. Atėjo kontrolierius patikrinti bilietėlio ir rado mane tarpdury stovintį, persikreipusį visą, pasiruošusį bėgti, tik tada nusiraminau ir nuėjau į kupe atsisėsti“.

Vos tik pabėgęs iš sektos būstinės Mantas gavo žinutę: „Mantai, viskas gerai, jei tau reikės rūbų ar kokios pagalbos, paskambink ar parašyk, viskas gerai, nepergyvenk“. Tokia strategija tik vertė dar labiau sutrikti ir pastatė vaikiną į nežinią – geras buvo jo poelgis, ar ne.

Visų pirma vaikinas nuvyko pas savo draugus, papasakojo jiems viską, tačiau jų diagnozė nebuvo maloni: „Fiziškai tu pabėgai, bet galvoje pas tave dar baisiau negu buvo“. Po tiek laiko, gyvenant visiškai priklausomam nuo kitų žmonių, reikėjo laiko atsistatyti, sugrįžti į buvusią būseną. Vėliau grįžęs į tėčio namus vaikinas nesulaukė nei kritikos, nei apskritai jokių komentarų. Pajutęs poreikį pats ėmėsi iniciatyvos.

Sektos nariai dar ieškojo Manto, skambino jo tėčiui, buvo atėję į Akademiją, bet vaikinui pavyko atitrūkti.

Tai patirtis, kuri iš šalies atrodo baisi ir tokia tolima, o iš tiesų tokie dalykai vyksta čia ir dabar. Kažkas taip ir lieka tame vakuume, nebeįsileisdami tikro gyvenimo, renka pinigus, verbuoja žmones, meluoja.. Ir, deja, tik vienetams pavyksta ištrūkti iš tokio gyvenimo.