Niekur nestudijuoti nereiškia nieko neišmokti

Kartais geriau gyvenimą stebėti nuo kranto, nei leisti, kad gyvenimo upė sudaužytų tavo valtį. Autorės nuotr.

Ieškoti savęs, neskubėti priimti sprendimus ir nedaryti to, ką daro visi tavo bendraamžiai vis tai reikalauja drąsos. Mokytis gyvenimo mokykloje nėra lengva, ypač kai rizika nerasti to, ko ieškai, yra didesnė nei galimi neteisingi pasirinkimai. Tačiau mano pašnekovė Jolita nepabijojo baigusi mokyklą niekur nestoti, skirti metus sau ir savęs ieškojimams. Dabar ji gali džiaugtis savo sprendimu, nes jos svajonės žada išsipildyti. Ji tvirtai žino ko nori ir ketina siekti užsibrėžtų tikslų. O ateinantis rugsėjis atvers naują gyvenimo puslapį, kuriame ji įsisuks į studentiško gyvenimo rutiną. Taigi, kalbamės: kas, kaip ir kodėl?

Jolita, pasirinkai niekur nestoti. Kodėl? Kaip į tai reagavo tavo artimieji?

Tuo metu nežinojau, ko noriu. Bijojau, kad jei skubėsiu, paskui galiu gailėtis. Todėl nusprendžiau metus praleisti: gerai pagalvoti, susidėlioti visus „už“ ir „prieš“, pabandyti dirbti, įvertinti savo galimybes. Taip pat norėjau išvažiuoti į užsienį.

Artimieji reagavo įvairiai: iš pradžių tam nepritarė, paskui sulaukiau palaikymo – geriau metus praleisti ir iš tikrųjų apsispręsti ko noriu, nei pulti stačia galva studijuoti bet ką ir paskui nedirbti pagal specialybę.

Ar pavyko įgyvendinti savo norą išvykti į užsienį? Jei taip, kodėl pasirinkai būtent tą šalį, į kurią važiavai?

Taip, pavyko. Beveik keturis mėnesius praleidau Velso sostinėje Kardife. O važiavau ten, nes Kardife studijuoja vienas mano draugas. Jis sužinojo apie mano planus važiuoti į užsienį ir pakvietė pas save. Tačiau važiuodama nežinojau, kiek laiko praleisiu Velse, nežinojau ar vėjai nenuneš kur kitur.

Važiavai dirbti ar pamatyti šalį?

Ir viena, ir antra. Norėjau padirbėti keletą mėnesių, išbandyti save, pasidžiaugti tuo, kad turiu progą nuo visko pabėgti, įšokti į naują kasdienybę ir pagyventi kitaip. Bet, deja, rimto darbo taip ir nesusiradau. Pinigai, skirti kelionei, ėjo į pabaigą. Pradėjau ilgėtis visko, ką palikau. Tuo metu vis galvodavau, kaip visgi sunku yra emigruoti, ir labai džiaugiausi, kad aš turiu galimybę pasirinkti ir grįžti kada noriu.

Bet prieš išvažiuodama nesibaiminai, kad tapsi juodadarbe arba pajutusi pinigų skonį nebenorėsi mokytis ir grįžti į Lietuvą?

Darbo nebijojau, netgi jo norėjau, kad galėčiau įrodyti ne tik sau, bet ir kitiems, jog galiu dirbti, galiu pati savimi pasirūpinti. Be to, norėjosi šiokios tokios nepriklausomybės nuo tėvų. Apie visą kitą nė negalvojau. Tvirtai žinojau, kad grįšiu į Lietuvą, kai tik pajausiu, kad nebegaliu, ar kai labai pasiilgsiu namų, artimųjų. Taip pat tvirtai žinojau, kad studijuosiu. Juk buvau pažadėjusi tėvams, jog praleisiu tik metus. Nesinorėjo jų nuvilti dar kartą ir nusivilti pačiai.

Nesigaili, kad grįžai? Kokių įspūdžių parsivežei?

Tikrai ne. Juk vis tiek būtų atėjęs toks laikas, kai būčiau turėjusi grįžti. Malonu dabar išėjus į gatvę girdėti lietuvių kalbą, malonu žengti seniai išvaikščiotom gatvėm, susitikti su draugais. O mano įspūdžiai dabar jau nostalgiški, todėl tik geri. Bet vis dėl to turiu pripažinti, jog šiek tiek nusivyliau žmonėmis. Iš pradžių jie visi atrodė be galo draugiški, malonūs, nors vėliau supratau, kad tai tik kaukės. Jie įpratę maloniai šypsotis, draugiškai šnekučiuotis, nepasakyti nieko blogo, tačiau iš tiesų nė negalėdavai įtarti, kas sukasi to žmogaus galvoje. Tik artimi žmonės vieni su kitais nuoširdūs. Bet šiaip ar taip, džiaugiuosi viskuo, ką ten pamačiau ir sutikau.

Taigi, dabar tikriausiai jau žinai, ką veiksi toliau, turi naujų svajonių, lūkesčių?

Savo svajonių neatskleisiu, nes gali neišsipildyti. Bet dabar tikrai žinau, ką noriu veikti toliau, žinau, kur stosiu. Todėl su nekantrumu laukiu, kada atsivers dar vienas mano gyvenimo puslapis.

Jolita džiaugiasi, kad turi galimybę ieškoti ir stačia galva nepulti į nežinomybę. Asmeninio archyvo nuotr.

Šie metai buvo pamoka, ar poilsis? Ar niekur nestodama tikėjaisi, kad tavo gyvenimas klostytsis būtent taip?

Kaip čia pasakius… Aišku, tikėjausi dirbti, o dabar vietoj to turiu nepasisekusios emigrantės reputaciją ir turiu iš naujo mokytis matematikos. Mokykloje nelaikiau matematikos egzamino, o mano pasirinktai specialybei jos reikia, todėl egzaminą laikysiu šįmet. Apibendrindama galiu pasakyti, jog man šis nestudijavimo laikotarpis buvo lyg savęs atradimo metai. Todėl priimu juos kaip pamoką. Visgi, tai ir savotiškas poilsis, nes nereikia niekur skubėti, dažnai galiu kaip tingus katinas vartytis lovoje iki pat pietų.

Ar jautiesi kitokia, nei tavo draugai, bendraamžiai, kurie jau studijuoja?

Kitokia visiškai nesijaučiu, nes tikri draugai nesureikšmina ar studijuoju, ar ne. Jie visuomet palaikė mane ir padėjo atrasti, ko iš tiesų noriu. Be to, nesu vienintelis žmogus kuris nusprendė metus praleisti kitaip, tad kodėl turečiau jaustis kitokia?

Iš tiesų, ar žmogus turėtų būti laikomas kitokiu, jei ieško savęs? Visi tai daro, tik skirtingai. Ir nepakanka metų, kad atrastum atsakymus į visus sau užduodamus klausimus. Sekant Jolitos pavyzdžiu tikriausiai reikia nepabijoti sau tuos klausimus užduoti ir ieškoti kelio, kuriuo nori eiti.

Patalpinta: Rašiniai