BŪTINOS ŠVIETIMO DARBUI REFORMOS

Per dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje įvykdyta įvairiausių švietimo reformų: pradedant vidurinio bei aukštojo mokslo pertvarkomis ir baigiant pastaruoju metu visuomenėje aistras keliančių tautinių mažumų švietimo klausimais. Dėl krašto švietimo sistemos vis dar yra laužoma daugiausiai iečių tiek viešajame, tiek politiniame gyvenime. Ministerijų kuluaruose strimgalviais rengiamos švietimo reformos, pasak mokyklų ir universitetų pedagogų, visiškai neatitinka esamos padėties, nes nėra įsiklausoma į švietimo darbuotojų nuomonę. Todėl ir bravūriškos šiandieninių valdininkų reformos dažniau sulaukia aršios kritikos nei pagyrų liaupsių.

„Mokykla tautos gyvenime turi nepaprastai didelės reikšmės. Nuo jos pareina tautos ateitis. Bet kad ji tikrai mūsų Tėvynei sukurtų didingą ateitį, kad ji jaunajai kartai suteiktų pilnutinį ugdymą, reikalinga joje įvykdyti didelių reformų….“, taip 1932 m. rašė „Naujoji Romuva“ krašto visuomenininkus, švietėjus ir mokytojus kviesdama į diskusiją „Būtinos švietimo darbui reformos“.

Šiandieninėje visuomenėje tokių diskusijų labiausiai ir trūksta, nes kol kas, kuriant švietimo sistemą, kaip tautos ateities pamatą, dažniau yra girdimas ne mokytojas, o eilinis valstybės klerkas. Vieningos ugdymo krypties (ir ideologijos) nebuvimas, mokyklų renovacija ir apgailėtinos būklės provincijos mokyklos (per du dešimtmečius Lietuvoje kol kas naujai pastatyta tik viena mokykla!), silpnas pedagogų parengimas ir mokytojo socialinis statusas visuomenėje – tai bendros švietimo sistemos problemos, aktualios tiek šiandienos, tiek XX a. pradžios lietuviškai mokyklai.

Pasikalbėti apie švietimo darbą ir reformas prie menamo diskusijų stalo susėdo astronomas, mokslo populiarintojas ir žurnalistas Antanas JUŠKA; aktyvi visuomenės ir politikos veikėja, rašytoja ir pedagogė Gabrielė PETKEVIČAITĖ – BITĖ; rašytojas, kunigas, Panevėžio valstybinės vyrų gimnazijos direktorius Julijonas LINDĖ – DOBILAS; literatūros ir meno kritikas Juozapas Albinas HERBAČIAUSKAS; filosofijos mokslų daktaras, kunigas, žurnalistas Juozapas ČEPĖNAS; Lietuvos gimnazijų asociacijos prezidentas, Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius Raimundas DAMBRAUSKAS; Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijos direktorius Vaclovas NAVICKAS; Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja, Etikos mokytojų asociacijos pirmininkė ir daugelio vadovėlių mokykloms autorė Rasa AŠKINYTĖ – DEGĖSIENĖ; Daugėdų (Rietavo savivaldybė) pradinės mokyklos mokytoja Aniceta PETROŠIENĖ; Klaipėdos „Saulėtekio“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Ilona VILIKANSKIENĖ.

***

Kokia turėtų būti mūsų mokyklos ideologija (svarbiausia ugdymo kryptis)?

Antanas JUŠKA. Nėra jokios abejonės, kad mokykla, auklėdama jaunąją tautos kartą, kuria jos ateitį. Nuo mokyklos pareina, kokia dvasia gyvena bręstanti karta, kokiu kultūriniu ir materialiniu gyvenimu pasirengusi gyventi. Lygiai kaip visuomenė yra, tarsi, gyvas nuolat kintamas organizmas, taip ir mokykla turi būti gyva. Ji turi nuolat tobulėti, progresuoti, žengti gyvenimo priešaky ir tuo būdu, kurti tautos ateitį. Mūsų mokykla turi būti krikščioniška ir tautiška lietuviška.

Gabrielė PETKEVIČAITĖ – BITĖ. Mokykla turi būti tautiška, paremta humaniškumu ir tolerancija. Tačiau ne tik mokykla, bet kiekviena klasė sudaro tėvynės dalį, todėl mokiniai turi jaustis viena šeima.

Vaclovas NAVICKAS. Išties mokyklos ideologijos pagrindą pirmiausia turėtų sudaryti tautiškumas. Švietimo reformos turėtų būti paremtos Lietuvos švietimo patirtimi, žymių krašto pedagogų idėjomis, nes Europos švietimo integracija „ateina“ savaime – norime to ar ne… Kai idėjos graibstomos iš įvairių šalių neturint tokių pat ugdymo ir ugdymosi sąlygų, dažnai reforma nepasiekia iškeltų tikslų. Drįsčiau teigti, kad dabar kryptingos  mūsų švietimo ideologijos nėra.

Julijonas LINDĖ – DOBILAS. Aš jau senai turiu aiškų nusistatymą, kokios ideologijos, arba, geriau sakant, dvasios krypties turi būti mūsų mokykla. Iš vienos pusės, reikia išmintinai žadinti mokiniuose idealizmą, iš antros – žiūrėti ir darbą taip varyti, kad mokiniai nenutoltų vienas nuo kito, kad jie labiau jungtųsi ir artėtų. Mokykloje turi viešpatauti varietas in unitate.

Rasa AŠKINYTĖ – DEGĖSIENĖ. Visiškai sutinku. Svarbiausias mokyklos ugdymo tikslas – išauginti tolerantišką žmogų, suvokiantį, kad skirtumai tarp žmonių nėra visuomenės trūkumas, o privalumas, nes kuo žmonės skirtingesni, tuo jiems įdomiau bendrauti, mokytis vieniems iš kitų.

Kokios reikšmės, auklėjant jaunąją kartą, turi šiandienos visuomenės vertybės?

Antanas JUŠKA. Ko gero, niekas neabejoja, kad senosios rusų mokyklos auklėtojai tiesiog būtų norėję komunistiško režimo ir būtų auklėję jaunus komunistėlius. Niekam į galvą neateis, kad ispanų vienuoliai būtų mokę tautos jaunuomenę juos pačius tremti į svetimą šalį arba deginti vienuolynus ir net bažnyčias. Taip pat ne mokykla išugdė italų fašizmą ir dabar brandina vokiečių hitlerizmą. Tad tie ir kiti pavyzdžiai mums rodo, kad dažnai mokykla nepajėgia, kaip turėtų, kurti tautos ateities, kad tauta kartais nueina saviškais, neparengtais ir todėl ne visada tinkamais keliais. Matyt, mokykla ne visada esti tinkama arba savo turiniu, arba savo forma.

Aniceta PETROŠIENĖ. Mus supanti aplinka nėra dosni tiesa ar teisingumu, geriu ar meile. Praktiškai visas vertybes žmogus atsineša iš šeimos, bet šiandien ir šeimos vertybės iškreiptos, todėl kiek galimybės leidžia, mokytojas turi teigiamą poveikį daryti ne tik mokiniui, bet ir šeimai.

Juozapas Albinas HERBAČIAUSKAS. Šeima auklėja jaunuolio charakterį, stabilizuoja jo moralumą, ruošia jį etiškai bendrauti su žmonėmis ir artimaisiais. Todėl be šeimoj įvykdyto ta prasme priruošiamojo darbo jos auklėjimas mokyklose neduoda pozityvių vaisių. Šeimose ištvirkusių vaikų nepataisys net ir geriausia mokykla! Be šeimoj įgyto autoriteto kulto joks auklėjimas mokyklose neįmanomas – netgi absurdiškas (!), nes auklėjimas remiasi tik autoritetu. Jeigu lietuvių tautos šeimyninis gyvenimas nepagarės, mūsų jaunimas jokiu būdu nepasitaisys ir nebus kilnesnis savo troškimų kilnumu. Tokiam jaunimui mokykla nieko neduos.

O kaip vertinate mūsų mokyklų mokymo ir auklėjimo metodus?

Gabrielė PETKEVIČAITĖ – BITĖ. Dauguma mūsų mokytojų moko ir auklėja be jokių metodų arba sulig pasenusiais, būtent: įsakymais, draudimais, bausmėmis… Gerų pamokymų ir pavyzdžių maža. Mokytojų pareiga – supažindinti jaunuolius su pasižymėjusiais tvirto būdo veikėjais, kurie daug gero arba savo tautoms, arba visai žmonijai yra padarę. Taip maža tvirto būdo žmonių, kurie taip lengvai nepasiduotų aplinkos poveikiams. Be tvirto būdo neįmanoma, ko nors pasiekti.

Raimundas DAMBRAUSKAS. Prieškario laikų mokyklose svarbiausia buvo sąžiningumas, disciplina, patriotiškumas ir garbės žodis. Auklėjimo šiandienos mokyklose lieka vis mažiau… Dabar svarbiau tapo santykiai, mokymosi motyvacija ir žinios, universitetų siūlomos specialybės ir egzaminai, emigracijos grėsmė ir mažėjantis mokinių skaičius mokyklose. Reiktų keisti sistemą ir mokiniams suteikti ne tik žinių, bet ugdyti juos gimto krašto patriotais.

Antanas JUŠKA. Perdaug laikomės šablono, perdaug mokytojai tesijaučia kartais tik valdininkai, pagaliau, nelengvas dalykas pas mus prasimanyti ir pradėti kas nors naujesnio. Dabartinė pedagogika, rodos, reikalauja, kad kiekvienas mokyklos mokamasai dalykas turėtų kiek galima savo klases ir laboratorijas, savo visokeriopų priemonių. Greta šito reikia pabrėžti, kad mūsų mokykla gyvena ir kitą pavojų – per didelio susiskaldymo. Maža tėra sintezės, maža vieno dalyko pamokos teturi ryšio su kitų dalykų pamokomis. Atskiri dalykai turi jaustis vieno kultūros kamieno šaknimis.

Julijonas LINDĖ – DOBILAS. Jaunuosius mokytojus labiausiai žavi naujieji metodai, kuriuose jie mato aukščiausią tiesos kriterijų. Tačiau metodas tik tada duoda gerus rezultatus, kai mokytojas, taip sakyt, jį įkūnija į save, kai jis pasidaro jo prigimties neatskiriama dalis, nes tik tada jis juo naudojasi laisvai ir tik tada būtinai įneša kažką naują į jį. Toks mokytojas kartu mokydamas ir auklėja. Nieko nėra blogesnio, kaip sumašinėjęs mokytojas mašina ir mokinį, tą jaunutį žmogelį.

Vaclovas NAVICKAS. Visiška tiesa, kad pats mokymo ir auklėjimo metodas vaiko neugdo. Šiandien yra pakankamai įvairiausių mokymo ir auklėjimo metodų, tačiau tam reikia talentingų, išradingų mokytojų, kurie gebėtų tuos metodus tinkamai ir maksimaliai naudingai taikyti.

Ilona VILIKANSKIENĖ. Šiuolaikiniai mokymo metodai naudingi ir veiksmingi anaiptol ne visiems. Dabartinis ugdymas paremtas žaidimu, grupiniu darbu, pramoga. Todėl svarbių akademinių dalykų išmokyti mažiau motyvuotus mokinius tampa vis sunkiau. Daugumai sudaroma galimybė išsisukti, pasislėpti už kitų nugarų (pavyzdžiui, darbo grupėse metu, jei tingi ir nenori dirbti, visada žinai, kad bus, kas padaro ir dar padaro gerai). Šiuo atžvilgiu, manau, kad klasikinės (ar net senosios sovietinės) mokyklos metodai yra geresni. Kiekvienas vaikas turėjo būti atsakingas už save ir atsiskaityti individualiai. Motyvuotiems ir gabiems vaikams žaidybinio mokymo metodai padeda lavinti kūrybiškumą, komandinio darbo įgūdžius. Rasti kompromisą šioje situacijoje sudėtinga…

Vaclovas NAVICKAS. Noriu taip pat pridurti, kad šiandieninėje mokykloje perlenkiama lazda su informacinių technologijų taikymu visose ugdymo srityse: nebemokame kalbėti ir susikalbėti, bendrauti vieni su kitais ne virtualioje erdvėje, nebevertiname rankraščio, nebesugebame išklausyti ir išgirsti. Visi šie faktoriai dažnai trukdo pasiekti gerų auklėjimo rezultatų.

Juozapas Albinas HERBAČIAUSKAS. Kad aš būčiau švietimo ministeris, griežtu būdu, neatsižvelgdamas į pasėkas, reformuočiau vidujines mokyklas taip: palikčiau visoj Lietuvoj tik 12 gimnazijų su talentingiausiais pedagogais, o kiekvienam apskrities mieste įsteigčiau po vieną amatų bei ūkio gerai, moderniškai organizuotą mokyklą! Laikas jau pagalvoti apie tai, kad mūsų žmonės nemoka sau batų siūti, nemoka baldų gaminti, nemoka maisto pagaminti, nemoka ūkio prižiūrėti… Mes vis dar neturime gerų stalių, siuvėjų, kurpių, virėjų, ūkininkų… Mes patys sau nemokam pagaminti reikalingiausių dalykų! Mes importuojam net virėjus! Gėda mums! Laikas pradėti mūsų žmones išmokyti darbo! Gana jau tų laisvų profesijų spekuliantų! Mūsų gerai išauklėti amatininkai visam pasauly gaus darbą. O mūsų tūkstančiais gaminami humanitarai bus neužilgo priversti laukus arti kaip Danijoje. Gana jau to vadinamųjų inteligentų pertekliaus! Gana jau to komforto apmokamo valstybės lėšomis! Kiekvienas lietuvis privalo išmokti iš savo darbo, o ne iš valstybės iždo gyventi!

Daugelis įvardijote, kad svarbiu mokymo ir auklėjimo principu turėtų būti – „gerojo pavyzdžio“ rodymas. Tačiau ar visuomenėje šiandien turime tų gerųjų pavyzdžių?

Juozapas ČEPĖNAS. Mokyklose jaunuoliams prikalama į jų galvas daug visokių prakilnių ir aukštų idėjų: teisingumo, teisėtumo, pasišventimo, Dievo meilės, tėvynės meilės, dorovingumo… Kasdieniniame gyvenime, deja, jaunuolis nemato tokių idealų. Priešingai, mato visur egoizmą, ambiciją, savinaudą. Ir tai ne tik pas paprastus piliečius, bet ir pas aukštus tautos ir valstybės vyrus. Taigi nieko nepadės visokios aukštos, prakilnios idėjos, mokyklose mokiniams į jų galvas kalamos, kol jie nematys tų idealų gyvenime, kuriais galėtų sekti. Mokyklose jaunuolį aukštos, prakilnios idėjos sujaudina, bet gyvenime daugumą patraukia visokių suktybių pavyzdžiai.

Juozapas Albinas HERBAČIAUSKAS. Dažnai užmirštama, kad mokykla ne bažnyčia ir iš mokytojų reikalaujama – kunigavimo. Mokytojo švenčiausia pareiga duoti mokiniams tyriausią mokslų medžiagą galvoti, paliekant kiekvieno mokinio individualybę ramybėje! Į mokinio sąžinę mokytojas lysti neprivalo, tai tėvų pareiga! Mokyklos uždavinys: sutvarkyti jaunimo protą – kaip dirbamos žemės dirvoną! Mokytojas mokinių protus apsėja grūdais – sėklomis, todėl ne jo evidencijoj rezultatas, kokios varpos užaugs. Mokytojas privalo vien geras ir sveikas sėklas sėti! Gimnazijoje apsėtas jaunimo proto dirvonas vėliau universitete privalo vaisių žiedais žydėti. Universitetas sintetizuoja gimnazijoje suteiktas mokslo žinias ir reikalauja iš kiekvieno jaunuolio savarankiško galvojimo. Būsimas valstybės pilietis privalo išmokti savarankiškai gyventi!

Rasa AŠKINYTĖ – DEGĖSIENĖ. Aš irgi panašiai galvoju, kad mokykloje mokiniai turėtų išmokti ir žinoti, jog kiekvienas žmogus turi pats teisę rinktis ir nuspręsti, kaip jam gyventi, ir nei vienas neturėtų būti smerkiamas už tai, kas ar koks jis yra (nepaisant religijos, tautybės, seksualinės pakraipos ar kitokios nuomonės), žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai yra pažeidžiami įstatymai.

Ilona VILIKANSKIENĖ. Tačiau kuo toliau tuo labiau jaunas žmogus akcentuoja savo laisves ir teises, visiškai pamiršdamas savo pareigas. Šiandien mokyklose labai ryškus teisių ir pareigų disbalansas. Egzistuojanti įstatyminė bazė mokytojams suriša rankas auklėjant atsakingą jaunimą, o ši problema aktualiausia visada tiems, kurie turėdami savo laisvę, nežino, ką su ja daryti.

Pakalbėkime apie šiandienos mokyklų patalpų ir mokymosi sąlygas.

Gabrielė PETKEVIČAITĖ – BITĖ. Daugumas pradžios mokyklų dirba nepakenčiamuose butuose higienos atžvilgiu. Spaudoje ima iškilti klausimų, ar nebūtų naudingiau, atsižvelgiant į šalies būklę, akmens paminklų vietoje statyti mokyklas, pagerbiant tuo užsitarnavusių tėvynei žmonių vardus? Prie to klausimo reiktų ilgiau apsistoti, nes sumanymas vertas svarstymo.

Antanas JUŠKA. Mūsų kraštui bus mažiau nuostolių, jei mažesnių ir mažiau pristatysime geležinkelio stočių, bankų ir kitų įstaigų, bet daugiau mokyklų.

Rasa AŠKINYTĖ – DEGĖSIENĖ. Tarpukariu mokyklų patalpų klausimas buvo labai aktualus. Šiandien Lietuvoje mokyklos taip pat neatitinka XXI a. mokykloms keliamų reikalavimų. Mokyklose nėra reikiamų techninių priemonių (net kompiuterių, ką jau kalbėti apie interaktyvias lentas). Nėra ir kitų elementarių dalykų buičiai – tualetinio popieriaus ir muilo, spintelių vaikų daiktams. Daugumoje mokyklų nusilupinėjusios sienos ir tarybinių laikų suolai.

Raimundas DAMBRAUSKAS. Išties dauguma mokyklų statytos tarybiniais metais pagal standartinius projektus, kurie nepritaikyti ugdymui. Reiktų pertvarkyti ir perprojektuoti dabartinius mokyklų pastatus. Jie turi būti pritaikyti mokinių ugdymui: daugiau amfiteatrinių auditorijų srautiniam darbui, daugiau laboratorijų, mokinių poilsio zonų, mokinių saviraiškos zonų, mokytojų darbo vietų… Katastrofiškai mažėjant mokinių skaičiui, naujos mokyklos nebėra statomos, o pustuštės mokyklos kai kuriuose rajonuose net uždaromos.

Aniceta PETROŠIENĖ. Aš manau, kad naujų mokyklų kol kas ir nereikėtų statyti, nes kaip minėta, mokinių skaičius mažėja, todėl  uždarinėjant mokyklas nematau reikalo statyti naujų.

Ilona VILIKANSKIENĖ. Mano manymu situacija mokyklų pastatų atžvilgiu nuolat gerėja ir skustis tikrai nėra kuo. Žinoma, negaliu kalbėti apie visas mokyklas, tačiau kelios, kuriose dirbu ir kur tenka lankytis, tikrai yra geros būklės. Eksterjero ar svarbiausiais ūkiniais klausimais (langai, durys, vamzdynas) mokyklų būklė vis gerėja, atsilieka galbūt tik klasių moderninimo klausimai.

Vaclovas NAVICKAS. Tikrai galima pasidžiaugti, kad visoje Lietuvoje vyksta mokyklų renovacija, gerėja mokymosi sąlygos. Tačiau dabar dažnai pasitaiko ir tai, kad  mokyklos turi gerai įrengtų  patalpų daugiau, negu pajėgia išlaikyti. Tiek mokyklų, tiek savivaldybių vadovams tenka pasukti galvas, kaip tas patalpas racionaliau panaudoti, kaip kurti jose daugiafunkcinius centrus.

Kalbėdami apie mokyklas, mokinių ugdymą ir švietimo reformas visi įvardijote išskirtinę mokytojo svarbą šiame procese. Kaip vertinate mūsų viešąjį pedagoginį gyvenimą?

Gabrielė PETKEVIČAITĖ – BITĖ. Pedagoginio gyvenimo kongresų, konferencijų, parodų, konkursų sritis šiandien labai apleista. Mano nuomone mokytojų kongresai per menki, konferencijos per daug oficialios, parodos retai daromos ir menkos, pedagoginė spauda menka.

Raimundas DAMBRAUSKAS. Kiekvienas mokytojas turi tobulėti kasdien, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę. Deja ne visada ir ne visi mokytojai dalyvauja viešame gyvenime. Tai ne tik mokytojų, bet ir visos visuomenės problema. Kiek gydytojų, teisininkų, kunigų, menininkų, inteligentų dalyvauja visuomeniniame gyvenime? Kiek inteligentų dalyvauja partijų veikloje? Švietimas – plaukimas prieš srovę. Jei nėra pastangų, srovė paprasčiausiai nuneš… tik neaišku kur.

Ilona VILIKANSKIENĖ. Papildomos pedagoginės veiklos tikrai yra, jei tik nori ir ieškai. Mokytojams dažnai siūlomi įvairūs seminarai, kvalifikaciniai kursai ar net mokymai užsienyje.

Aniceta PETROŠIENĖ. Tačiau nuvažiuoji į seminarą, pavadinimas naujas, o turinys žiūri, kad tas pats. Manau, kad kai kada tiesiog yra švaistomos lėšos!

Vaclovas NAVICKAS. Tiesos yra tame, nes tikrai nemaža dalis organizuojamų renginių neatitinka pedagogų poreikių, jie dažnai rengiami nesigilinant į pedagogų norus, pageidavimus, o tenkina tik tam tikrų organizacijų komercinius poreikius. Konferencijose, seminaruose ir kituose renginiuose yra teoriniai plepalai, kurių praktiškai įgyvendinti neįmanoma. Renginių, skirtų pedagoginei bendruomenei, organizatoriai turėtų vykdyti apklausas ir atsižvelgti į pedagogų pageidavimus, poreikius. Dažnai renginių pasiūla neatitinka finansavimo – tam tiesiog neskiriama pinigų. Pedagoginė spauda taip pat dažnai aprašo ne opius klausimus, aktualias problemas, gerąją patirtį, o gilinasi į įvairius skandalus, smulkias individualaus žmogaus ar kolektyvo rezgamas intrigas. Pedagoginėje spaudoje labai mažai pozityvo – gebėjimo pasidžiaugti gražiais darbais, tradicijomis…

Rasa AŠKINYTĖ – DEGĖSIENĖ. Bet pagrindinė viešoji pedagoginė veikla vis dėlto vyksta pačių pedagogų iniciatyva. Mokytojai yra susibūrę į dalykines asociacijas, kurios pačios ir rūpinasi mokytojų bendravimu, metodinių priemonių ir pedagoginės patirties sklaida, įvairių konkursų, profesinių kursų rengimu. Tai labai gera iniciatyva, kad mokytojai nelaukia paramos ir pagalbos iš viršaus, o papildomai dirba patys (žinoma, už ačiū) ir padeda vieni kitiems.

Ir vis dėlto kokį norėtumėte matyti mokyklose dirbantį mokytoją?

Rasa AŠKINYTĖ – DEGĖSIENĖ. Dalykine prasme didžioji dalis mūsų mokytojų – geri specialistai. Tačiau mokytojas turėtų būti visų pirma laisva ir kūrybiška asmenybė, jis turėtų suvokti pokyčius visuomenėje, jos liberalėjimą. Mokytojas negali būti rasistas, homofobas, nemėgstantis kokių nors žmonių grupių. Deja, tokių šiandien yra labai daug. Mokytojas pats turi būti demokratiškas ir užtikrinti demokratijos procesų įsigalėjimą mokykloje ir visuomenėje. Mokytojas visų pirma turėtų galvoti ne kaip jam išdėstyti savo dalyką, o kaip sukurti palankią mokymosi atmosferą klasėje. Lietuvos mokyklose pernelyg daug mokinių, kurie nelanko mokyklos ar kurių mokymosi rezultatai yra prasti tik todėl, kad jie bijo patyčių ne tik iš klasės draugų, bet ir iš pačių mokytojų.

Vaclovas NAVICKAS. Sovietmečio laikotarpiu mokytojo profesija buvo nuvertinta tiek finansine, tiek dorovine prasme. Pedagogo išsilavinimą nemaža dalis įgydavo neturėdami pedagoginio talento. Dalykinės žinios ir išsilavinimas sudaro tik mažą dalį pedagogo profesijos. Mokytojas visų pirma turi mylėti vaikus, mokėti su jais bendrauti, valdyti jų auditoriją, motyvuoti nieko nenorinčius ir viską neigiančius paauglius, būti nekerštingas. Šias savybes turi ne visi pedagogai, todėl reikėtų valstybei galvoti apie mokytojo autoriteto pakėlimą ir atsakingą požiūrį bei rimtą atranką stojančių į šią profesiją. Dalis būsimų pedagogų po pedagoginių praktikų turėtų rimtai pagalvoti, ar jiems verta dirbti mokykloje. Atsakingiau rekomendacijas turėtų rašyti praktikų vadovai ir darbą stebėję mokytojai. Pedagogas turi atsakingai elgtis viešose vietose, nes yra stebimas ir vertinamas visos bendruomenės. Jis turi kontroliuoti savo įpročius, poelgius, išvaizdą. Norėdamas būti vaikams pavyzdžiu ir pasirinkęs mokytojo profesiją turi išsaugoti  nepriekaištingą reputaciją visuomenėje.

Juozapas Albinas HERBAČIAUSKAS. Svarbu, kad tarp jaunimo ir pedagogų nebūtų qui pro quo (pedagogai sau, jaunimas sau). Jaunimo idealizmą bei siekių kilnumą gimdo pedagogų kilnumas – jų visais atvejais skaistus autoritetas! Pedagogai, smerkdami jaunimą už jo blogumą, patys save merkia: kuom jie geresni už jaunimą – kaip pavyzdžiai? Tik džentelmenai – pedagogai gamina džentelmišką jaunimą! Laikas jau tai suprasti! Gėda savo klaidų ir nodėmių nematyti! Kada mūsų ponai pedagogai bus pasiryžę kentėti ir vargti dėl idėjos, tada ir mūsų jaunimas bus labai kilnus savo idealizmo dvasia. Jaunimui gyvas pavyzdys – labai svarbus dalykas! Jaunimą labiausiai demoralizuoja kaip tik pedagogų gyvenimiški neaiškumai.

Gabrielė PETKEVIČAITĖ – BITĖ. Mokytojas – tai žmogus, branginąs savo darbą ir pašaukimą. Mokytojas turi būti aukštos doros ir tolerantas, aiškaus nusistatymo, išsilavinęs, numanąs gerai, kad jo pareiga tarnauti aukštiesiems žmonijos ir tėvynės tikslams, ne tik žodžiais, bet ir visu elgimusi.

Tuomet kaip reiktų parengti žmogų mokytojo darbui?

Ilona VILIKANSKIENĖ. Mokytoju, visų pirma, turėtų tapti tikslingai šiam darbui ir studijom pasiruošęs žmogus. Tai neturėtų tapti profesija iš bėdos. Gaila, tačiau dabar tokia situacija vis dažnesnė – Pedagoginį universitetą (dabar Lietuvos edukologijos universitetas – aut.) baigia ne tik to norėję studentai, bet ir tie, kurie niekur daugiau neįstojo. Ši situacija, manau, keisis tada, kada mokytojo gaunamas atlyginimas susilygins su gaunamu darbo krūviu. Tuomet būti mokytoju vėl bus garbė ir siekiamybė.  Mokytojas – tai asmenybė, kuri galėtų ir turėtų būti pavyzdžiu mokiniams.

Raimundas DAMBRAUSKAS. Visų pirma, reiktų kelti mokytojų prestižą, o ne atlyginimą!

Aniceta PETROŠIENĖ. Mokytojo profesinis pasirengimas nesibaigia diplomu. Diplomą visi kas netingi šiandien vienokiu ar kitokiu būdu gauna. Svarbiausia, kad studijuojant būtų kreipiamas dėmesys į būsimo mokytojo humanistines vertybes – meilę ir pagarbą žmogui, kantrybę ir aukojimąsi, orumą ir ištikimybę. Juk šių vertybių pagrindu ugdomi ir mokiniai.

Raimundas DAMBRAUSKAS. Mokytoju negali būti bet kas: tai negali būti prasčiausi, blogiausiai besimokantys, niekuo nesidomintys mokiniai. Mokytoju turi būti ne tik geriausi abiturientai, bet išsilavinę, dori, turintys humoro jausmą, patriotiškai nusiteikė bei mylintys mokinius žmonės.

***

Auklėti ir ugdyti jaunąją kartą – tai kurti būsimą tautos ateitį. Kaip daugelis Jūsų ir įvardinote, tai būtina padaryti tik geraisiais pavyzdžiais. Sutinku, kad nevalia visko užkrauti tik ant mokytojo ir mokyklos pečių, šią atsakomybę juk kasdien nešame ir kiekvienas mūsų: savo šeimos ir visuomenės kuriamomis vertybėmis, savo mintimis ir elgimusi, savo sąžine…

Viliuosi, kad visos čia išsakytos mintys, pastebėjimai ir pasiūlymai apie švietimo sistemos darbą bus pagaliau išgirsti didžiųjų reformatorių ir suras tinkamiausią bei geriausią sprendimo būdą.

Dėkoju visiems už šią diskusiją.

Fotomontažai – Tomo Bašarovo.

Patalpinta: Rašiniai