Kultūros žurnalai – stiprūs, nors nedideli
Kultūros žurnalai ir populiarioji gyvenimo būdo spauda atrodo lyg mailius prieš kašalotą. Jų tiražams užrašyti pakanka keturženklių skaičių. Net ir visų nacionalinių kultūros žurnalų bendras tiražas būtų daug mažesnis nei Žmonių, nepranoktų Laimos ar Moters tiražų.
Kokios nuotaikos vyrauja kultūros žurnalų redakcijose? Gal jos jau pavargo gaudyti trupinius nuo stambiųjų leidybos grupių stalo ir kraunasi lagaminus ieškoti laimės kitur? Gal kultūros žurnalai gyvuoja paskutiniuosius metus ir greitai atguls archyvų stalčiuose? Nieko panašaus. Dėl kokios priežasties, paaiškėja pabendravus su vyriausiaisiais Literatūros ir meno, Kelionės su Bernardinai.lt ir Kultūros barų redaktoriais Kornelijumi Plateliu, Andriumi Navicku ir Laima Kanopkiene. Jie ramiai žvelgia į situaciją rinkoje ir savo vietą dabartiniame spaudos spiečiuje.
Auditorija
Prekė ar paslauga rinkoje egzistuoja tol, kol turi pakankamai vartotojų. Paprastai pritraukti tikslinius vartotojus, „pataikyti“ į jų lūkesčius ir būna pagrindinis organizacijų rebusas. Kol jis išsprendžiamas, veikla vyksta. Paklausti apie auditoriją, kuriai stengiasi įtikti, pašnekovai nurodo keletą krypčių. Pasak A. Navicko, jų žurnalo tikslinė auditorija – ieškantis ir mąstantis žmogus, kuriam reikia ne išbaigtų, sukramtytų atsakymų, bet sąžiningo ir platų akiratį turinčio dialogo partnerio. „Orientuojamės į auditoriją, kuri nėra alergiška krikščionybei, bet nebūtinai gerai ją pažįsta“, – teigia redaktorius. K. Platelis taip pat savo auditoriją apibrėžia kaip „apsiskaičiusią“ – vyresnio amžiaus inteligentiją ir akademinį jaunimą.
L. Kanopkienė iš dalies paneigia stereotipą, kad kultūros leidiniai skirti tik rieškutei elito. „Tikslinę Kultūros barų auditoriją apibrėžti sunku ir štai kodėl: mūsų tekstai nuolatos atsiduria tokiuose populiariuose portaluose kaip Delfi.lt, Lrytas.lt ir iš komentatorių spektro (nuo mąstančių iki beraščių) galima spėti, kad anksčiau susidaryta nuomonė apie tikslinę auditoriją kažin, ar yra pagrįsta. Pasirodo, žurnalą skaito ne tik humanitarai ir akademikai. Tą, beje, rodo ir Kultūros barams adresuojami skaitytojų atsiliepimai“.
Visgi panašu, jog kultūros žurnalai jokiu būdu nesikreipia į masinį skaitytoją, bet savo tekstus skiria klasikine kultūra besidominčiam išsilavinusiam skaitytojui. Tokių visuomenėje niekad nebuvo dauguma, bet visada buvo.
Misija
Frydrichas Nyčė teigė, jog kiekvienas, net geras darbas yra pagrįstas naudos sau siekimu ir tikras altruizmas realiai neegzistuoja. Šis teiginys puikiausiai tinka visam verslo sektoriui, nesvarbu, ar jie siūlo švarą mūsų namams, ar sureguliuotą žarnyno veiklą, ar draugų bičiulystę prie ypatingų kepsnių. Tikrasis kiekvienos įmonės tikslas aiškus – pelnas. Tuo tarpu panašu, kultūros redaktoriai kelia sau kitokius tikslus.
K. Platelis teigia, jog jų misija yra perteikti kultūros procesą, nors, žinoma, nei pajėgų, nei apimties tiek neturi, kad galėtų viską aprėpti. „Stengiamės atspindėti tiek vyresnių, tiek jaunesnių menininkų kūrybą. Dabar, kai virtome žurnalu, atsirado galimybė įdėti ir vieną kitą reprodukciją, sukūrėme kokybiškesnę Literatūros ir meno galeriją. Nors labiau orientuojamės į literatūrą, bet skiriame puslapius ir dailei, muzikai, teatrui, kinui, šokiui – stengiamės apie viską parašyti. Na ir, žinoma, vertinti. Lietuvoje kritikos įkarštis žymiai sumažėjo, bet mes bandome jį palaikyti“, – apibendrina jis.
L. Kanopkienė atsako, kad savo leidiniu bando atliepti ir ugdyti poreikius visų tų, kurie vis dar (galbūt naiviai) mano, kad kultūra – tai bendruomenės klijai, gelbstintys nuo vienatvės komunikacijos amžiuje. Pasak jos, „žurnalo misija – kad tie klijai „nesudžiūtų“, kitaip tariant, tik kritiškai apmąstanti save kultūra įstengia išlikti gyvybinga“.
A. Navickas primena redakcijos šūkį: „Užuot keikę tamsą uždekime žvakę“ ir sako, kad žurnalas yra pastanga iš krikščioniškos perspektyvos pažvelgti į mūsų kasdienius pasirinkimus, skirtingas gyvenimo sritis ir lydėti siekiančius visapusiškai augti ir bręsti žmones.
Būtų galima sakyti, jog jie, kaip ir visi, gražiais idealais ir tikslais pridengia vienintelį ir esminį rinkos siekinį. Tačiau tą paneigia būtent sunki leidinių finansinė padėtis. A. Navickas, tikėdamas, kad kiekvienas kokybiškas ir su meile parengtas leidinys turi perspektyvą, visgi pasiguodžia, jog stokojant visų rūšių išteklių, labai sudėtinga leidinį parengti profesionaliai. Apie pajėgų stygių užsiminė ir K. Platelis. Kultūriniai leidiniai toli gražu ne verslo Eldoradas. Kai už misijos skverno nesislepia pelnas, pasirodo, kad misija yra tikra.
Interneto baubas išaugtas
Internetas yra laikomas viena iš pagrindinių grėsmių popieriniams žurnalams. Jis kaip ta juodoji skylė – visa traukia į save ir niekad neužsikemša. Šis jaunas dievaitis vis dažniau puikuojasi prieš kitas žiniasklaidos priemones. Atrodytų, kad iš nišinių kultūros žurnalų internetas gali atimti paskutinį kąsnį. Pasirodo, uždegus šviesą, baubas dingo. Kultūros redaktoriai apie jį kalba ramiai.
„Žinoma, kad internetas vagia skaitytojus, tačiau matome, kad kitaip neišeina. Septynių meno dienų redakcija vienu metu buvo nutarusi nebedėti leidinio į internetą. Paaiškėjo, kad jei tavęs nėra internete – nėra niekur. Jie pamatė, kad reikalai krypsta į blogąją pusę ir atnaujino publikacijų talpinimą internete. Kita vertus, internetas yra tam tikras socialinis darbas. Čia jis skirtas daugiausia tiems, kurie gyvena užsienyje. Turime nemažai skaitytojų, kurie laukia pasirodant, o jeigu numeris vėluoja, tuojau pradeda rašyti laiškus, klausdami, kas vyksta“, – teigia K. Platelis.
Kelionės su Bernardinai.lt redaktorius internetą mato kaip stiprybę: „Gal mums kiek paprasčiau nei kitiems kultūros žurnalams, nes turime labai stiprų užnugarį – interneto dienraštį su 200 tūkstančių unikalių vartotojų per mėnesį. Tai kažkiek išsprendžia žinomumo problemą“.
Interneto erdvę jau įsivaikino ir Kultūros barai: „Internetas, kad ir kaip keista, nevagia žurnalo skaitytojų, nors to tikrai bijojome. Atvirkščiai – jis leidžia tapti labiau matomiems. Popierinis žurnalo formatas neabejotinai išliks, nes dalis žmonių nori ir visada norės laikyti rankose „tikrą daiktą“, jiems nepakaks vien ekranų virtualybės. Kultūros barai priklauso Europos kultūros žurnalų portalui Eurozine.com, kur spausdinami į kitas kalbas išversti lietuviški tekstai. Įdomu, kad šis portalas padėjo Kultūros barus atrasti daugeliui jaunų žmonių, studijuojančių užsienio universitetuose ar tiesiog gyvenančių svetur, ir jie ėmė prenumeruoti žurnalą. Taigi skaitmeninio varianto nepakanka net tiems, kurie gyvenimo jau neįsivaizduoja be kompiuterio“, – dalijasi mintimis L. Kanopkienė.
Verslas, konkurencija, pinigai
Paklausti apie konkuravimą su bulvariniais žurnalais, visi pašnekovai reaguoja kaip aristokratų laikų damos, išgirdusios nepadorų žodį – skaisčiai nurausta iš nepasitenkinimo ir palaiko įžeidimu. Kaip kas nors gali manyti, jog jie nori konkuruoti su populiariąja spauda! Tokį klausimą, nors atvirai ir neišrėždami, jie palaiko savo tikslų sumenkinimu. Reitingai ir konkurencija jiems atrodo kaip komercinės žiniasklaidos svetimkūniai.
„Žurnalą pradėjome leisti galvodami ne apie reitingus, bet apie tai, kad po mėnraščio Sandora nunykimo atsivėrė tam tikra skylė, taip pat ir matydami, kad Bernardinai.lt sukaupė daug puikių tekstų, kurie labiau tinkami ne internetiniam, bet popierinio žurnalo formatui“, – sako A. Navickas. „Kitas dalykas – ką vadinate perspektyvumu? Tikėtis komercinės sėkmės vargu ar prasminga, tačiau tikėtis, kad atsiras keli tūkstančiai žmonių, kurie džiaugsis leidiniu, tikrai realu“. Jam antrina ir L. Kanopkienė: „Su bulvarine spauda kultūros leidiniai niekada nei galės, nei norės konkuruoti. Nebent jie įgytų „bulvarinę tapatybę“, bet tada nebesivadins kultūros leidiniais“.
K. Platelis prisimena, kaip dar pertvarkos laikais žlugo lengvaduonių viltys pasipelnyti iš kultūros. „Pereinamuoju laikotarpiu, maždaug nuo 1988 metų, Literatūra ir menas išgyveno aukso amžių, kada mūsų tiražas buvo 70 000 vienetų, o redakcijos kolektyvas – didelis. Pamanius, kad vis dėl to čia neblogas verslas, įsikūrė dar keturi savaitraščiai. Žinoma, po to visų tiražai nukrito iki dabartinio lygio ir verslo vizija išsisklaidė“.
Pasirodo tie, kas kultūros leidinių srityje siekia pasipelnyti, ilgai neišsilaikys ir neturi perspektyvų. Šioje nišose išgyvena tie, kurie vadovaujasi principu – pinigų nėra, nėra ir nusivylimo.
Ypatybės
Ir vis dėlto, kad žurnalas išlaikytų skaitytojus, jis turi turėti savo išskirtinumą. Apie šias savybes redaktoriai kalba skirtingai. K. Platelis teigia, jog norint kad kultūrinę spaudą kas nors skaitytų, joje turi jaustis nuomonių įtampa, diskusijos, kritika. „Manau, tik tuo kultūrinė spauda gali patraukti dalį tų, kurie linkę skaityti pramoginę, informacinę spaudą. O tie, kurie domisi kultūra, be abejo, skaito, visada skaitė ir skaitys“.
A. Navicko nuomone, kultūros žurnalas dabartinėje Lietuvoje negali pretenduoti į keliasdešimties tūkstančių tiražus, nes atsirado labai didelė pasirinkimo įvairovė. Lygiai taip pat galima palyginti knygų tiražus Nepriklausomybės pradžioje ir dabar. „Kita vertus, esu įsitikinęs, kad tikrai kokybiškas žurnalas, skiriantis pakankamai dėmesio kultūrai, neįsiveliantis į bulvarines temas, gali egzistuoti ir turėti keliolikos tūkstančių tiražą“, – sako jis. „Beje, vienas iš pavyzdžių kultūrinei spaudai – žurnalas Artuma su pakankamai solidžiu (10 800 – autorės past.) tiražu. Koks kultūrinis žurnalas galėtų pasiekti tokį tiražą? Įsivaizduoju leidinį, kuris apjungia visas gerąsias Naujojo Židinio, Literatūros ir meno, Šiaurės Atėnų, Kelionės su Bernardinai.lt ir prieš kurį laiką leisto Miesto IQ savybes. Žurnalas, švarus nuo politikavimo, tačiau atliepiantis žmogaus esminius klausimus – tikrai galėtų būti labai stiprus“.
L. Kanopkienė šią idėją vertina skeptiškai: „Pavyzdinių“ kultūros žurnalų kūrimas, bandant juos sujungti, man primena krokokatiną iš Donaldo Bisetto pasakėčių. Tokių bandymų būta nemažai, bet visi baigdavosi banaliai: arba krokodilas prarydavo katiną, arba išnykdavo jie abu“.
Tačiau visi redaktoriai vieningai sutaria, kad kultūrinė spauda turi ugdyti kritinį mąstymą ir išlaikyti temų grynumą – nesivelti į politikos ar bulvarinę sferą.
Matyti, kad kultūros žurnalai turi ateitį, nors jų tiražai nėra tokie dideli, kad vyriausieji redaktoriai galėtų sėdėti ant krokodilo odos krėslų. Šie leidiniai turi ateitį būtent todėl, kad jų tikslas nėra uždirbti kuo didesnius pelnus. Kaip teigė redaktoriai, jų misija yra parodyti Lietuvos kultūrinį gyvenimą, palaikyti sveiką ir brandinančią kritiką, pateikti mąstančiam skaitytojui „nesukramtytus“ ir turiningus tekstus. Tai ir yra kultūros žurnalų stabilaus pulso pagrindas. Žmonės dirba labiau dėl idėjos, įsitikinimų ir vertybių, kurios jiems vertesnės nei pinigai ir tas laiduoja tolesnį kultūros žurnalų leidimą.
Tekstas parašytas lekt. dr. Deimanto Jastramskio vadovaujamam kursui „Žurnalinės žurnalistikos analitinis projektas“
