– Ar visada norėjote būti slaugytoja?

Šeimoje medikų nebuvo ir daug kas buvo nustebę, kad važiuoju į Klaipėdą tapti slaugytoja. Tikslaus atsakymo, kodėl pasirinkau slaugą, neturiu. Ligoninėje pradėjau dirbti dar nebaigusi medicinos mokyklos. Tais laikais labai trūko medicinos seserų, tai mes, septynios bendrakursės, turėjome dirbti chirurginiame skyriuje.

Kaip atėjau, taip toje ligoninėje ir pasilikau penkiolika metų. O nuo Klaipėdos universitetinės ligoninės pastatymo 1975-aisias iki 2013-ųjų buvau vyriausiojo gydytojo pavaduotoja.

– O ar nebuvo sunku suprasti darbo specifiką, jei net nebuvote baigusi medicinos mokyklos?

Man pasisekė. Aš turėjau puikų mokytoją daktarą Stasį Šumską. Jis buvo vienintelis medicinos mokslų daktaras Klaipėdoje, labai reiklus chirurgas. Mane jis išmokė svarbiausių dalykų – atsakomybės pacientui ir meilės kiekvienam žmogui.

Visada atsiminsiu jo pagrindinį klausimą: „Sesute, o ką jūs padarėte, kad ligonis sveiktų?“

–  Taip pat buvote TSRS liaudies deputatė. Kaip tai atsitiko?

Klaipėdoje priklausiau „Gailestingumo ir sveikatos fondo“ visuomeninei organizacijai ir mane, kaip kandidatę į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, išsiuntė į Maskvą. Nuvažiavau, o ten vyko rinkimai ir visiems kandidatams reikėjo prisistatyti ir įrodyti, kodėl jie turėtų būti išrinkti.

Aš kalbėjau trumpai: pasakiau, kad myliu visus ligonius, esu jiems ištikima ir būsiu visą gyvenimą! Visa salė pradėjo klykti, šaukti, ploti, tai taip ir parvažiavau deputatė (juokiasi).

 – O Jūs visada domėjotės politika?

Domėjimasis politika augo nuo mažens. Mano amžina atilsis tėvas ne labai gerai mokėjo skaityti, todėl vaikystėje jam skaitydavau laikraščius. Jis domėjosi politika, todėl, skaitydama jam, politiką pradėjau sekti ir aš.

– Slaugytoja buvote dviem istoriniais laikotarpiais: sovietmečiu ir laisvos Lietuvos laikais. Kuo jie  Jūsų darbe skyrėsi?

Visa aparatūra, technika, kokią gydytojai turi dabar, o tuomet galėjo tik pasvajoti… Buvo vien gydytojo galva ir rentgenas.

 – Kokia įsimintiniausia Jūsų darbo akimirka?

Sovietų laikais nebūdavo atskirų vaikų chirurgijos skyrių – ir suaugę, ir vaikai buvo gydomi ten pat. Skyriuje gulėjo ketverių metų berniukas, kuris sirgo skrandžio vėžiu. Kai jam pagerėdavo, jis išeidavo pasivaikščioti; o jo pilvas visas baisus, kaupiasi skysčiai. Akyse dar matau šį vaizdą: jis vaikšto koridoriuje ir leidžia popierinius lėktuvėlius. Berniukas žaidžia ir nesupranta, kad jam yra blogai… Jei būčiau dailininkė, šį vaizdą nupieščiau.

– Ligoninėje jau nebedirbate. Ko labiausiai pasiilgstate?

Labiausiai pasiilgstu sergančio žmogaus. Tais laikais, kai dar buvau chirurginio skyriaus vyresnioji, žinojau visus šešiasdešimt ligonių, domėjausi jų likimu, kaip jiems sekasi. Aš galvojau, kad kai nebedirbsiu, visi ligoninėj be manęs numirs!

–  O kaip dienas leidžiate dabar?

Dienomis skaitau laikraščius, žinoma, kaip priklauso klaipėdietei, „Vakarų ekspresą’’ ir „Klaipėdą“. Taip pat gyvenu kotedže, todėl turiu savo sodelį, kuriuo rūpinuosi ir vos spėju suktis: tai gėles palaistyti reikia, tai kokiam medeliui nulūžusią šaką tvarkyti.

Mano vyras miręs, tačiau turiu sūnų, su kuriuo susitinku nors porą kartų per savaitę. Ir labai mėgstu krepšinį! Einu į visas „Neptūno“ rungtynes. Pati irgi esu žaidusi krepšinį medicinos mokyklos rinktinėje, o vėliau, kol neištekėjau, ir sporto klube.  Žodžiu, gyvenu sau! Esu laisva ir nenoriu jokių įsipareigojimų.

– Esate stiprios, išsilavinusios moters pavyzdys. Kaip manote, kokios būdo savybės reikalingos šiuolaikinei moteriai?

Svarbiausia neprarasti moteriškumo.

Susiję